Investicijos į vaiko gerovę – vien tėvų rūpestis?

Investicijos į vaiko gerovę – vien tėvų rūpestis?


Vaiko auginimo iki pilnametystės išlaidos gali siekti maždaug 50 tūkst. eurų. Šie pinigai skiriami baziniams vaikų poreikiams patenkinti, švietimui, lavinimui. Deja, ne visų tėvų galimybės – pakankamos, o skurde augančių vaikų perspektyvos, kaip žinoma, – ganėtinai miglotos.


Ivona JAROSLAVCEVIENĖ


Lėšos vaikui


Augindami vaiką tėvai paprastai neskaičiuoja vaiko „kainos“, tačiau išlaidų yra išties nemažai. „Swedbank“ Finansų instituto skaičiavimais, Vilniuje gyvenančiai šeimai, net ir neleidžiant vaiko į privačias ugdymo įstaigas, jo auginimo iki pilnametystės išlaidos siekia maždaug 50 tūkst. eurų.


Vidutinė lietuvių šeima – keturių asmenų šeima, gyvenanti dviejų kambarių bute senos statybos name ir keliaujanti viešuoju transportu, – per mėnesį skiria 100–150 eurų vaiko maistui, transportui, būstui ir aprangai. Dar 50–60 eurų per mėnesį kainuoja vaiko maitinimas mokykloje.

REKLAMA


Kišenpinigiai labai skiriasi ne tik nuo šeimos finansinės padėties, bet ir nuo vaiko amžiaus, todėl, pagal banko turimą statistiką, jie svyruoja nuo 5 iki 30 eurų per mėnesį. Pridėjus būrelius, kurių vienas atsieina 20–50 eurų, vaiko reikmėms per mėnesį iš viso atseikima vidutiniškai 200–300 eurų. Tiesa, į šią sumą neįtraukiama stovyklų, vienkartinio išleidimo į mokyklą, galinčio siekti iki 250 eurų, auklių ar privačių darželių kaina.


Daug tėvų finansų pareikalauja ir vaikų studijos aukštosiose mokyklose, kai tenka pagelbėti įsikurti ir išgyventi kitame mieste ar šalyje. Studijuojant Vilniuje, „Swedbank“ skaičiavimais, ketveriems studijų metams reikia nuo 10 iki 14 tūkst. eurų. Mokestis už mokslą gali pareikalauti papildomų 1,5–3,5 tūkst. eurų per metus.


Šeima šeimai nelygi


Šiaurės Lietuvos tėvų asociacijos pirmininkė, Šiaulių universiteto Edukologijos instituto profesorė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos valdybos narė, Bendrojo ugdymo tinklo vadovė Aušra Kazlauskienė sako nežinanti, ar pastaruoju metu Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu būtų siekiama išsiaiškinti, kam ir kiek šeimos išleidžia augindamos vaikus ir kiek iš tiesų kainuoja užauginti vaiką. „Kai Lietuvoje dar egzistavo litai, buvo paskaičiuota, kad vaikui nuo darželio iki mokyklos baigimo užauginti reikia nuo 40 iki 90 tūkst. litų. Išlaidų dydžiui įtaką daro vaiko laisvalaikiui, poilsiui, korepetitoriams skiriami pinigai. Kito tyrimo, atlikto „Swedbank“, duomenimis, vidutines pajamas gaunanti keturių asmenų šeima per mėnesį 100–150 eurų išleidžia vaiko maistui, transportui, būstui ir aprangai. O kur dar maitinimas mokykloje, kišenpinigiai, būreliai, stovyklos. Ko gero, didesnes pajamas uždirbančios šeimos samdo aukles, leidžia vaikus į privačius darželius, mokyklas“, – dėsto pašnekovė.

REKLAMA


Jeigu šeimoje yra vaikas, turintis negalią, padėtis – dar kitokia. Tenka galvoti ne tik apie vaiko auginimą, švietimą, lavinimą, bet ir apie papildomas sveikatos priežiūros paslaugas. „Žinoma, yra gerų pavyzdžių, kai šeimos ar organizacijos imasi įvairių iniciatyvų – labdaringų renginių ir pan., kad surinktų papildomų lėšų vaikų gydymui, reabilitacijai“, – teigia profesorė.


Taigi situacija situacijai nelygi, tačiau akivaizdu, kad vaiko auginimas kainuoja brangiai. Tą galime matyti ir iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 2018 metų duomenų. Jei vienas iš tėvų šeimoje uždirba minimalųjį atlyginimą, Lietuva – dešimta pagal brangumą šalis vaikui auginti, o jei vieno iš tėvų uždarbis – vidutinis, mūsų šalis šiame reitinge krinta į 14 vietą.


Gyvenimas užburtame rate


Šiaulių universiteto Edukologijos instituto profesorė pabrėžia, kad, remiantis užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, didžiausia dalis šeimų pajamų yra skiriama būsto paskolai ir komunaliniams mokesčiams. Toliau išlaidos rikiuojasi tokia tvarka: maistas, atostogos ir išvykos, drabužiai ir batai, kino teatrai, sporto klubai, alkoholiniai gėrimai.


„Lietuvoje vyraujant dideliam turtingųjų ir neturtingųjų pajamų atotrūkiui, sudaromos nelygios galimybės gauti vienodą išsilavinimą, be to, tokie skirtumai užprogramuoja daug kitų dalykų: nuo vyraujančios nelygybės priklauso, koks vyrauja tėvų auklėjimo būdas. Labai mažas pajamas gaunantys tėvai žymiai mažiau įsitraukia į vaikų mokymąsi. Ką tai reiškia? Tėvų įsitraukimas į vaikų ugdymą teigiamai veikia ne tik vaikų motyvaciją bei mokymosi pasiekimus, bet ir jų ateities perspektyvą, psichinę sveikatą bei socialinius santykius su aplinkiniais. Ir šis poveikis yra ilgalaikis“, – aiškina A. Kazlauskienė.



Pasak pašnekovės, tyrimais įrodyta, kad mažas pajamas uždirbantys tėvai labiau kontroliuoja vaikus. „Taigi didelė tėvų kontrolė yra tiesiogiai susijusi su dalykiniais vaikų pasiekimais. Kuo didesnė tėvų kontrolė – spaudimas vaikams atlikti namų darbus, kitas užduotis, taisyklės, nurodymai ir pan., – tuo prastesni dalykiniai vaikų pasiekimai. Vaikai praranda galimybę savarankiškai įveikti iššūkius ir iš jų yra atimamas pojūtis, kad jie yra savarankiški. Todėl vaikai, gyvendami tokiame užburtame rate, turi mažai galimybių tapti pasitikinčiais, sprendimus savarankiškai priimančiais žmonėmis, dažnai tampa vykdytojais“, – teigia Šiaurės Lietuvos tėvų asociacijos pirmininkė.


Taigi, kaip minėta, skurdas ne tik užprogramuoja nesėkmę dalykinių vaikų pasiekimų srityje, bet ir neigiamai veikia jų ateities perspektyvas, psichinę sveikatą bei socialinius santykius su aplinkiniais.


Pirmiausia – dėmesys švietimui


A. Kazlauskienė tikina, kad daugiausia lėšų turi būti skirta vaikams ikimokykliniame amžiuje ir pradinėje mokykloje, nes šios investicijos labiausiai atsiperka. „Toks turėtų būti valstybės požiūris. Šeimoms, žinoma, išlaidos didėja su vaikų amžiumi, nes didėja vaikų poreikiai“, – sako pašnekovė.
Tyrimais įrodyta, kad investicijos į vaikų švietimą yra efektyviausios, kuria tiek asmeninę, tiek šalies gerovę (pavyzdžiui, išsilavinęs pilietis, suprasdamas, kad yra atsakingas už savo sveikatą, propaguos sveiką gyvenseną, o tai lems mažesnes sveikatos priežiūros išlaidas). „Ypač reikėtų pagalvoti apie tikslingą neformalių veiklų finansavimą, nes tokiu būdu ugdantis galima panaikinti kai kuriuos formaliojo ugdymo sistemoje įgytus netolygumus“, – pabrėžia A. Kazlauskienė.

REKLAMA


Profesorė įsitikinusi, kad, kalbant apie investicijas į vaikų švietimą, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tėvų švietimą. Ši sritis mūsų šalyje palikta savieigai, o tai turi poveikį prastiems vaikų mokymosi rezultatams, emocinei savijautai ir pan.


„Taip pat tėvai dažnai išsako nuogąstavimus dėl vaikų, kurie turi sveikatos problemų. Deja, nėra užtikrinamas vaikų sveikimas, sveikatos palaikymo paslaugos. Tik minimalus skaičius paslaugų yra kompensuojama, o to visiškai nepakanka“, – mano A. Kazlauskienė.


Šeima – ne prioritetas?


Sisteminio požiūrio ir kompleksinės valstybės paramos šeimoms pasigenda ir Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Darius Trečiakauskas. „Kai turi vieną vaiką, šeimos išlaidos – ne tokios didelės. Tačiau mes vis kalbame apie demografines problemas ir poreikį susilaukti daugiau vaikų. Deja, tai žymiai daugiau ir kainuoja. Negalima lyginti šeimų, kuriose auga vienas vaikas, ir tų, kuriose yra trys ir daugiau vaikų. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnė finansinė našta gula ant tėvų pečių. Jeigu auga trys mergaitės, bent jau drabužius gali dėvėti viena paskui kitą, o jeigu vaikai – skirtingų lyčių, tuomet net tai negelbėja. Tėvus kamuoja klausimas apie labai daug per brangių dalykų: vaikų uniformas, kuprines.


Apskritai gyvenimo lygis, norint vaiką išleisti ne tik į mokyklą, bet ir į darželį, šiandien daugeliui tėvų yra protu nesuvokiamas. Nereikia pamiršti ir kitų išlaidų, ypač būreliams, popamokinei veiklai, – juk viskas kainuoja. Tačiau susidaro įspūdis, kad tavo vaikas – tavo paties rūpestis. O valstybė, nors ir kalba apie pagalbą šeimai, deja, kompleksiniu požiūriu nesivadovauja. Tik kuriamos strategijos, o ne teikiama reali pagalba“, – sako D. Trečiakauskas.

REKLAMA


Pašnekovas pabrėžia ir valstybės investicijų į švietimą stygių. „Mes kalbame, jog darome tą ir aną, o iš tikrųjų vaikai nenori eiti į mokyklą: šiandien mokykla nėra ta vieta, kur jaunas žmogus jaustųsi gerai. Mes kalbame apie švietimo svarbą, tačiau šiandienė sistema neišmoko mąstyti. Vaikai žino, kada įvyko Didžioji Prancūzijos revoliucija, bet ką ji davė Europai ir pasauliui – ne. Jie žino krūvą matematikos formulių, bet logiškai dėstyti minčių, susieti padarinius su priežastimis nesugeba. Ir tokių pavyzdžių yra daugybė. Tačiau viskas prasideda nuo valstybės politikos, prioritetų ir tikslingų investicijų į tas sritis, kurios yra iš tiesų svarbios“, – teigia D. Trečiakauskas.


Siekis – vientisa sistema


Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė Ilgalaikei šeimos stiprinimo programai. Ši programa ir Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategija numato pagrindinius tikslus, kurių bus siekiama didinant šeimų gerovę Lietuvoje.


Šeimos stiprinimo programa numato tikslus ir uždavinius artimiausiems 8 metams. Dokumente akcentuojama svarba ugdyti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą, stiprinti šeimas, užtikrinant reikiamą pagalbą, įveikiant kylančius iššūkius. „Pastaraisiais metais įvyko didelis postūmis: nuo rūpinimosi tik sunkumų patiriančiomis šeimomis perėjome prie visapusiško požiūrio – paslaugų visoms šeimoms plėtros, nustatėme, kurios paslaugos yra bazinės ir turi būti prieinamos visose savivaldybėse visoms šeimoms. Ilgalaike šeimos stiprinimo programa paslaugas šeimoms tikimės dar labiau išplėsti ir sujungti į vientisą sistemą. Lietuvoje jau dabar galima pasinaudoti įvairiomis paslaugomis, parama ir pagalba šeimai, tačiau dar reikia pasitempti, kad viskas veiktų nuosekliai, kad visų šeimų poreikiai būtų patenkinami“, – tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.


Ministras vardija jau dabar vykdomas priemones, skirtas šeimoms stiprinti: tai kompleksinės paslaugos šeimai, bazinis paslaugų šeimai paketas, mamadieniai ir tėvadieniai, iki 24 mėnesių trunkančios mokamos vaiko priežiūros atostogos dirbantiems tėvams, galimybė dalį laiko tėvams dirbti nuotoliniu būdu ar gaunant ligos išmoką slaugyti sergančius vaikus. Kartu finansuojami dienos centrai, nuo rugsėjo bus pradėtas teikti nemokamas maitinimas pirmokams ir priešmokyklinukams, daugėja paslaugų susidūrus su kriziniu nėštumu, plečiamas mobiliųjų komandų, padedančių šeimoms susidūrus su krize, tinklas, teikiama finansinė paskata jaunų šeimų pirmajam būstui regionuose, aktyviai vykdoma smurto prieš vaikus prevencija, rengiamasi pereiti prie individualios pagalbos nusikalsti linkusiems paaugliams ir jų šeimoms. Atskiros paslaugos plėtojamos šeimoms, prižiūrinčioms negalią turinčius vaikus ar suaugusiuosius, – galima pasinaudoti laikino atokvėpio galimybe ar asmeninio asistento pagalba. Visi vaikai Lietuvoje gauna vaiko pinigus, o tai, kaip tikina ministras, taip pat mažina vaikų ir šeimų, auginančių vaikus, skurdo rizikos lygį šalyje.


Žada pagalbą


Teigiama, kad Ilgalaikėje šeimos stiprinimo programoje nustatyti uždaviniai ir numatytos kryptys padės sudaryti sąlygas šeimos nariams derinti profesinę veiklą ir šeimos pareigas, užtikrinti lygias vyrų ir moterų teises, pareigas ir galimybes viešojo gyvenimo srityje bei šeimoje. Minėtoje strategijoje taip pat numatytas siekis plėtoti finansines paskatas, plėsti būsto pasirinkimo galimybes, gerinti paslaugų šeimoms ir vaikams kokybę bei prieinamumą, šeimų sveikatos būklę, ugdyti šeimos narių gebėjimus spręsti psichologines ir socialines problemas.


Kaip rašoma programoje, nors ir plečiama paslaugų šeimai infrastruktūra, siūlomos socialinės paslaugos, bendras paslaugų spektras yra pakankamas tik socialinę riziką patiriančioms šeimoms. Vis dėlto dalies šių paslaugų (pavyzdžiui, vaikų priežiūros, vaikų vasaros užimtumo ir kt.) reikia visoms šalies šeimoms, nepriklausomai nuo jų socialinės, ekonominės padėties ar kitų aspektų, todėl svarbu didinti šių paslaugų apimtį, užtikrinant universalų jų prieinamumą.


Tiesa, kiek šie siekiai bus deklaratyvūs, o kiek – realūs, parodys laikas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.