Kodėl reikalinga kantrybė ir kaip ją išsiugdyti?

Kodėl reikalinga kantrybė ir kaip ją išsiugdyti?


Būti kantriam – tai kažko laukti, kažką toleruoti, kažko siekti, o mes norime viską gauti čia ir dabar! Atsidūrę situacijoje, kai reikia apsišarvuoti kantrybe, daugelis susinerviname, jaučiame nepasitenkinimą, nerimą ar net pyktį. Kodėl mums reikalinga kantrybė ir kaip ją išsiugdyti? Kalbamės su psichologe Gintare Jurkevičiene.


Dalia ALEKNIENĖ


„Kantrybė yra žmogaus gebėjimas palaukti ar net pakentėti, atidėti malonumą, išbūti su savo ar kito stipriomis emocijomis. Kantrybė – tai tarsi psichinis raumuo, kurio dydis kiekvieno žmogaus skiriasi. Mes gimstame su skirtingu kantrybės lygiu, bet kantrybę galime ugdyti“, – teigia Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė G. Jurkevičienė.


Kai norėdami apibūdinti žmogų sakome, kad jis yra kantrus arba neturi kantrybės, nesame visiškai teisūs. Tas pats žmogus gali būti kantrus skausmui ar kito asmens elgesiui, bet visiškai prarasti kantrybę, kai reikia ko nors laukti ar atlikti kruopštumo reikalaujantį darbą.


Kantrybė – nuostabi dovana


Anot psichologės, kantrybė yra nuostabi dovana ir labai svarbi savybė kiekvienam žmogui siekiant savo gyvenimo tikslų, norint kažką sukurti, padaryti. „Be gebėjimo išbūti su nemaloniomis emocijomis, atidėti malonumą žmogus negalėtų atlikti tokių veiksmų, kurie iš pradžių gal ir nėra labai malonūs, bet ateityje atneš daug naudos. Tarkim, mokymasis, darbas, kurio rezultatų iš karto nematyti, motinystė ir tėvystė, kuriai ypač reikia daug kantrybės. Būdami kantrūs, mes galime atkreipti dėmesį į mažus gyvenimo malonumus ir jais džiaugtis, jausti dėkingumą už kasdienius iššūkius ir palaikyti sveikus santykius su aplinkiniais“, – kalba G. Jurkevičienė.

REKLAMA


Moksliniai tyrimai rodo, kad kantrybė tiesiogiai veikia ne tik santykius su aplinkiniais, bet ir žmogaus sveikatą. Kantrus žmogus dažniau jaučiasi laimingas ir yra lydimas sėkmės. Paprastai jis sugeba valdyti savo emocijas, nepasiduoda stresui, nepanikuoja, priima apgalvotus sprendimus, prireikus sugeba kuriam laikui atsitraukti. Neturintieji kantrybės į susidariusias situacijas reaguoja karštligiškai ir kartais dar labiau pablogina padėtį, o užgriuvę sunkumai atsiliepia jų sveikatai.


Garsus rusų rašytojas Levas Tolstojus yra pasakęs: „Vienintelė sąlyga, nuo kurios priklauso sėkmė, yra kantrybė.“ Iš tiesų neturint kantrybės vargu ar galima tapti puikiu gydytoju ar mokytoju, sukurti verslą, išmokti naujų kalbų, parašyti knygą, nutapyti šedevrą, padaryti atradimą ir pan. Kaip rodo pavyzdžiai, užsispyrę, ištvermingi, pakantūs ir atkaklūs žmonės gyvenime pasiekė kur kas daugiau nei tie, kurie šių savybių neturi.


Kantrybei būtinos ribos


Esame girdėję daugybę istorijų, skaitę knygose ar matę kino filmuose, kai susitaikydamas su tuo, kas neišvengiama, prisitaikydamas prie aplinkybių, žmogus pasirenka pasyvų kentėjimą. Apie tokius sakoma: „turi auksinę kantrybę“ „šventas, nes kantriai neša savo kryžių“ ir pan. Iš pirmo žvilgsnio, toks žmogus lyg ir kelia pagarbą. Tačiau ar būdamas be galo pakantus ir kantrus jis jaučiasi laimingas? Galbūt jo kantrybė yra didžiausia kliūtis imtis permainų, gal net kenkia sveikatai?

„Yra net posakis „saldi kančia“, – sako psichologė G. Jurkevičienė. – Mano nuomone, čia jau kalbama ne apie sveiką kantrybę, pakantumą kitiems žmonėms ar situacijoms, bet apie psichologinį apsileidimą ir ryžto trūkumą. Kantrybė yra naudinga žmogui tol, kol ji yra prasminga, turi tikslą, bet ji privalo turėti ribas ir nepereiti į kentėjimą dėl kentėjimo.“

REKLAMA


Pasak pašnekovės, iš šono atrodantys ypač kantrūs žmonės, kurie renkasi kentėti, bet ne keisti situaciją, greičiausiai yra užvaldyti bejėgiškumo jausmo, nerimo, įvairių baimių arba turi kitų psichologinių problemų, jiems praverstų specialistų pagalba. „Taigi dar pakartosiu: kantrybė neturi peraugti į psichologinį apsileidimą ar į sportą, kad „aš viską galiu gyvenime iškentėti“, nes taip yra pereinama į žalingą aukos poziciją“, – teigia G. Jurkevičienė.


Ne kliūtis siekti karjeros


Draugė guodėsi, kad visus atsakingus ir kruopštumo reikalaujančius darbus vadovas visada paveda jai. Jis sako: „Niekas geriau šito nepadarys, o tu darbšti ir turi tiek kantrybės.“ „Todėl man užkraunama vis naujų pareigų ir užduočių, su kuriomis kiti esą nesusidorotų. Jaučiu, kad net kai kurie kolegos mielai užliptų ant sprando, bet neleidžiu, priešinuosi iš visų jėgų. Deja, kai buvo skiriamas naujasis skyriaus vadovas, aš likau, kaip sakoma, „ant ledo“, nors kolegos šnabždėjosi, kad ta vieta bus mano. Kodėl? Nes „taip puikiai dirbu, kad nesinori nieko keisti ir palikti skyrių be tokio atsakingo darbuotojo!“ Viskas turi ribas, mano kantrybė taip pat senka – jau pradėjau dairytis kito darbo“, – pasakojo draugė.


Kantriais žmonėmis išties kartais manipuliuojama – jis kantrus, palauks, pakentės ir t. t. Visgi, psichologės nuomone, kantrybė nėra kliūtis siekti karjeros, nes jos neturint nebus įmanoma susidoroti su iškylančiais iššūkiais. „Kliūtis šiuo atveju yra baimė ar nemokėjimas išreikšti savo siekių ir nubrėžti ribų kitiems žmonėms. Tarkim, moteris turėtų vadovui išsakyti savo lūkesčius dėl karjeros galimybių arba didesnės algos, nes dirba atsakingiau, kruopščiau ir atlieka daugiau užduočių nei kolegos. Jeigu moteris jaučia, kad kažkas naudojasi jos gerumu ir kantrybe, turi apginti save ir nubrėžti ribas. Vien kantrybės daryti karjerai nepakanka, reikia dar ryžto pakovoti už savo interesus“, – sako psichologė G. Jurkevičienė.



Šeimoje – abipusė kantrybė


Pakalbėkime apie kantrybę šeimoje. Juk tam, kuris pakantus, dažniausiai užkraunamos visos pareigos. Nesuklysime pasakę, kad dažniau kantresnės yra moterys, todėl jos ir kenčia. Vyro nepasitenkinimą ir priekaištus, anytos kišimąsi, sąžinės graužatį dėl vaikų mokymosi, elgesio ir pan. Ir niekas tų kantriųjų nepaklausia, kaip jos jaučiasi, ar yra laimingos, galbūt norėtų kažką savo gyvenime keisti... Ar gerai būti kantriam kuriant santykius? – klausiu pašnekovės.


„Ir gerai, ir blogai. Be kantrybės būtų neįmanoma tėvystė ir motinystė ar bet kokie kiti ilgalaikiai santykiai, – sako psichologė G. Jurkevičienė. – Bet labai svarbu savo interesų nuolat neaukoti dėl kito žmogaus arba nuolat kito poreikių netenkinti aukojant savo poreikius. Kantrybė neturi tapti apsileidimu ar aukojimusi dėl santykių ir savo poreikių atsisakymu (čia nekalbu apie pirmuosius kūdikio auginimo metus, nes tada reikia daugiau kantrybės ir pasiaukojimo). Lygiaverčiai santykiai yra tada, kai ne tik duodame, bet ir gauname, kai ne tik mes būname kantrūs, bet ir mums yra parodoma kantrybė ir tolerancija.“


Taigi kiekvienam verta mokytis sveikos kantrybės. Jos ugdymą galima palyginti su raumenų treniravimu – per vieną dieną trokštamo rezultato pasiekti neįmanoma, treniruotis reikia kasdien. Psichologai pataria susidaryti savaitės planą ir kasdien žingsnelis po žingsnelio jį įgyvendinti. Taip palengva kantrybė taps stipresnė ir reikalaus mažiau pastangų.


Kaip ugdyti vaikų kantrybę?


Šiuolaikiniai vaikai, vadinamoji alfa karta, tikrai nepasižymi kantrumu – tai pastebi ne tik psichologai, bet ir tėvai, seneliai, mokytojai. Kaip išmaniajame įrenginyje pakanka spustelėti vienu pirštuku, kad atsivertų programėlė ar žaidimas, taip ir gyvenime jie viską nori gauti lengvai ir greitai. Bet kokia veikla jiems greitai atsibosta, sunku ilgiau išlaikyti dėmesį susitelkus į vieną darbą. Tačiau akivaizdu, kad norint gero rezultato – mokantis, sportuojant, muzikuojant ar kt., reikia nuosekliai dirbti. „Kantrybė yra būtina sąlyga norint gyvenime ko nors pasiekti ar sukurti, todėl vaikus nuo mažų dienų reikia jos mokyti, – teigia G. Jurkevičienė. – Neišsiugdę kantrybės vaikai negalės siekti ilgalaikių tikslų, kurti tvarių santykių, išbūti su nemaloniomis emocijomis ar kitu diskomfortu ir tapti laimingais žmonėmis.“


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.