Įsivaizduokite situaciją: ryte vaikas atsisako apsirengti, nes „drabužiai nepatogūs“, darželyje vengia sūpynių, o namuose nuolat sukasi aplink savo ašį. Arba priešingai – stipriai apkabina, atsitrenkia į baldus, meta daiktus, tarsi nejusdamas savo kūno ribų. Tėvai dažnai tai aiškina kaip užsispyrimą, ribų nepaisymą ar „blogą elgesį“. Tačiau vis dažniau matome, kad tokie elgesio modeliai turi kitą, gilesnę priežastį.

Jūratė Čečetienė

Tyrimai rodo, kad sensorinių sutrikimų požymių turi nuo 10 iki 55 procentų vaikų, kuriems nėra nustatyta raidos sutrikimų, ir 40–88 procentai vaikų, kuriems jų yra nustatyta. Tai reiškia, kad didelė dalis vaikų kasdien patiria pojūčių perteklių arba jų trūkumą, o tai tiesiogiai veikia jų elgesį, emocijas ir gebėjimą susikaupti. Svarbu suprasti, kad tai nėra elgesio problema. Tai – neurologinis iššūkis, kylantis iš to, kaip vaiko nervų sistema apdoroja informaciją.

Vaikas pasaulį pirmiausia patiria per pojūčius. Kai sensorinės sistemos informaciją apdoroja kitaip, elgesys tampa būdu pasakyti, kad jam kažko per daug arba per mažai. Sutrikus vestibulinei sistemai, kuri atsakinga už pusiausvyrą ir judėjimą, vaikas gali bijoti sūpynių, bet namuose nuolat šokinėti ar suktis. Jei iššūkių turi propriorecepcinė sistema, atsakinga už kūno padėtį erdvėje, jis gali stipriai apkabinti, atsitrenkti į baldus ar mesti daiktus, nes nejaučia savo jėgos. Jautri taktilinė sistema gali prisidėti prie to, kad atsiranda išrankumas maistui, drabužiams, prisilietimams ar net plaukų plovimui.

Tai nėra kaprizai. Tai – nervų sistemos siunčiami signalai, kad vaikui reikia pagalbos reguliuojant pojūčius.

Į pagalbą – sensorinė dieta

Vienas iš veiksmingiausių metodų, padedančių vaikams su sensoriniais iššūkiais, yra sensorinė dieta. Šį terminą dar 1971 m. pristatė ergoterapeutė Patricia Willbarger. Sensorinė dieta – tai individualizuotas fizinių veiklų planas, padedantis vaikui palaikyti tinkamą budrumo ir susijaudinimo lygį visos dienos metu.

Kaip aiškina Willbarger, sensorinė dieta yra „vaiko jutimo poreikius atliepiantis veiklų derinys, padedantis išlikti organizuotam visą dieną“. Vieniems vaikams reikia raminančių stimulų, nes jie patiria pojūčių perteklių, kitiems – aktyvinančių, nes jų jutimų sistema gauna per mažai informacijos. Todėl gerai suplanuota sensorinė dieta gali apimti gilų spaudimą, malonų prisilietimą, raumenų stimuliaciją, pusiausvyrą lavinančius judesius, žaidybines veiklas ar socialinę patirtį.

Sensorinės integracijos teorijos pradininkė A. Jean Ayres pabrėžė, kad jutimų sutrikimai tiesiogiai veikia vaiko gebėjimą mokytis, bendrauti ir reguliuoti emocijas. Todėl sensorinė dieta tampa ne tik terapine priemone, bet ir svarbia kasdienio ugdymo dalimi.

Vien teorijos – nepakanka

Socialiniai darbuotojai vaikų dienos centruose kasdien mato, kaip jutimų sutrikimai veikia vaiko elgesį, emocijas ir santykius su bendraamžiais. Susipažinę su naujausiais metodais specialistai vis dažniau į kasdienį užimtumą įtraukia sensorines veiklas.

Lietuvoje specialistams padeda originalios sensorinės dietos korteles, kurias sukūrė profesorė dr. Brigita Kreivinienė. Sensorinės dietos kortelės primena mažus žaidimų kvietimus. Ant kiekvienos jų – paprastas, vaikui suprantamas paveikslėlis: vaikas, šokinėjantis ant pagalvės, pučiantis orą kaip žuvis, tempiantis gumą, besisupantis, spaudžiantis kamuolį ar balansuoja ant vienos kojos. Šalia – trumpas paaiškinimas suaugusiajam, ką ši veikla duoda vaiko nervų sistemai.

Kortelės padeda vaikui suprasti savo kūną per judesį, o suaugusiajam – greitai pasirinkti tinkamą veiklą, kai vaikas pavargsta, susijaudina ar negali susikaupti.

Visgi, vien teorijos nepakanka – svarbiausia, kaip tai atrodo praktikoje.

Žaidimas, kuris padeda

Taikydama sensorinės dietos korteles praktikoje, pastebėjau, kad vaikai jas priima kaip žaidimą, o ne kaip terapiją. Jiems įdomu stebėti, kaip suaugęs žmogus rodo judesius, imituoja gyvūnus ar kviečia atlikti smagius veiksmus. Vaikai noriai įsitraukia, o pats užsiėmimas tampa ne pareiga, o malonia patirtimi.

Kortelės taip pat padeda vaikams įsisavinti savireguliacijos strategijas. Pavyzdžiui, vėliau, susijaudinus ar nerimui apėmus kitą vaiką, jie patys pasiūlo pratimą, kuris jiems padėjo anksčiau. Dažnai girdžiu: „Padarykime Fugu žuvį“, turint omenyje kvėpavimo pratimą, kai išpučiami žandai ir išleidžiamas oras. Tai rodo, kad vaikai ne tik atlieka veiklas, bet ir supranta jų poveikį.

Trečia, kortelės padeda kurti ryšį tarp vaiko ir suaugusiojo. Vaikas mato, kad suaugęs žmogus aktyviai dalyvauja, rodo judesius, kviečia kartu. Tai kuria pasitikėjimą ir saugumo jausmą, kuris būtinas vaikui, turinčiam sensorinių iššūkių.

Galiausiai, kortelės suteikia struktūrą. Tėvams ir specialistams jos tampa aiškiu, lengvai pritaikomu įrankiu, padedančiu suprasti, kokių pojūčių vaikui reikia ir kaip juos suteikti tinkamu metu.

Tokių kortelių šiandien galima įsigyti pas ergoterapeutus ar specialiuosius pedagogus, taip pat edukacinių priemonių parduotuvėse. Tarptautinėje praktikoje jos plačiai prieinamos ir skaitmeniniu formatu, o Lietuvoje vis dažniau kuriamos ir adaptuojamos specialistų mokymų metu. Tėvai gali jas susikurti ir patys, svarbu tik laikytis sensorinės struktūros ir veiklų logikos.

Kelias į ramybę

Svarbu suprasti, kad sensoriniai iššūkiai nėra diagnozė. Tai – vaiko nervų sistemos brandos dalis, kurią galima kryptingai stiprinti. Sensorinė dieta naudinga ne tik vaikams, turintiems raidos sunkumų – ji padeda ir tiems, kurie kasdien patiria daugiau streso, nerimo ar įtampos.

Tėvams dažnai būna sunku, nes jie jaučiasi išbandę viską. Supratimas apie sensorinius poreikius padės sumažinti kaltę ir atrasti naujų sprendimų. Kai tėvai suvoks, kad vaiko elgesys kyla ne iš užsispyrimo, o iš sensorinių iššūkių, atsiras ramybė. „Keistas“ elgesys taps suprantamas, o ne gąsdinantis. Vaikas, kuris jausis suprastas, lengviau nusiramins, geriau bendraus ir drąsiau tyrinės pasaulį.

Žinoma, sensorinė dieta ir kortelės netaps greitu visų problemų sprendimu, tačiau tai bus kelias geriau suprasti savo vaiką, atrasti švelnesnį santykį ir harmoningesnį kasdienį šeimos gyvenimą.

Pranešimas spaudai.