Įžeidžiantys žodžiai, nuotraukos ar komentarai internete lieka matomi ilgai ir gali pasiekti labai plačią auditoriją. Vaikas dažnai lieka su jausmu, kad nuo to pabėgti neįmanoma. Tad neretai patyčios elektroninėje erdvėje žeidžia net labiau nei užgauliojimai mokykloje ar būreliuose. Kaip padėti vaikui, išgyvenančiam užgauliojimus internete, pataria vaiko teisių gynėja Rita Latakienė.

Pirmiausia, kai kalbame apie internetines patyčias, vaiko teisių gynėjai pataria vadovautis „Trijų P taisykle“: pastebėti, prakalbinti ir padėti.

Pastebėti

Neretai vaikai apie patiriamus sunkumus pasipasakoti vengia. Tad tėvams atitenka nelengva užduotis: pastebėti vaiko elgesio pokyčius. Suaugusiesiems vaiko teisių gynėja Rita Latakienė turi kelis esminius patarimus, kaip nepraleisti pro akis svarbiausių pokyčių, kurie gali signalizuoti apie patyčias internete: „Kad vaikas ar jaunuolis patiria užgauliojimus, dažniausiai išduoda pasikeitęs vaiko elgesys. Jis tampa liūdnesnis, uždaresnis, vengia kalbėti apie tai, ką veikia internete. Kartais pradeda slėpti telefoną ar kompiuterį, greitai išjungia ekraną, kai kas nors praeina pro šalį. Gali atsirasti nuotaikų svyravimų, nerimas, miego sutrikimai.“

Prakalbinti

Pastebėjus, kad vaikas patiria sunkumų, kitas žingsnis – paskatinti vaiką pasipasakoti. Kartais, situacijos su kuriomis susiduria vaikas, suaugusiam žmogui gali pasirodyti nereikšmingos, nevertos daug dėmesio ir emocijų. Tačiau vaiko teisių gynėja R. Latakienė pirmiausia suaugusiesiems pataria nenumoti ranka į vaiko patiriamus išgyvenimus.

„Svarbu, kad vaikas suprastų, kad jis – ne vienas, kad galima kalbėtis be baimės būti nubaustam ar nesuprastam. Kartais pakanka nuoširdžiai pasakyti: „Matau, kad tau sunku. Gal nori papasakoti, kas vyksta?“ – ir tiesiog išklausyti. Svarbu neskubėti patarinėti ar moralizuoti, pirmiausia leisti vaikui išlieti savo jausmus“, – pastebi pašnekovė.

Dažnai vaikai, patiriantys patyčias, pradeda abejoti savo verte, jausti gėdą, nors būtent jie yra nukentėjusieji. Tėvų atsakomybė – nuosekliai priminti, kad niekas neturi teisės jo žeminti ir kad kreiptis pagalbos yra normalu.

Padėti

Kai vaikas pradeda kalbėti, kartu galima ieškoti konkrečių sprendimų. Anot pašnekovės, vienas iš pirmųjų žingsnių yra užtikrinti, kad skriaudėjo elgesys neliktų nepastebėtas: Patariu išsaugoti įžeidžiančias žinutes ar komentarus, nes tai gali tapti svarbiais įrodymais sprendžiant situaciją su mokykla ar atsakingomis institucijomis.“

Taip pat svarbu informuoti mokyklą ar būrelį, nes patyčios internete dažnai susijusios su bendraamžiais. Įtraukus suaugusiuosius iš mokyklos aplinkos, galima greičiau sustabdyti skriaudėjus ir suteikti vaikui papildomo saugumo jausmą.

Tiesa, kartais vien tėvų palaikymo nepakanka. Vaikas gali jaustis stipriai pažemintas, išsigandęs ar užsidaręs savyje: „Tokiose situacijose labai svarbi psichologo pagalba, nes specialistas padeda vaikui atkurti pasitikėjimą savimi, išmokti atpažinti ir valdyti savo emocijas. Tuo pat metu paramos gali prireikti ir tėvams, kurie dažnai jaučiasi sutrikę ir bejėgiai. Pokalbis su psichologu ar vaiko teisių gynėjais padeda tėvams aiškiau suprasti, kokių veiksmų imtis, kaip kalbėtis su vaiku ir kaip apsaugoti jį nuo tolimesnio žeminimo.“

Jeigu situacija tampa labai rimta – pavyzdžiui, kai skriaudėjai platina asmeninę informaciją ar nuotraukas, grasina – patartina kreiptis į policiją arba Vaiko teisių gynėjus.

Pranešimas spaudai.