Švietimo pokyčiai vyksta jau beveik 30 metų, tačiau jo būkle vis dar nesame patenkinti. Pasibaigus mokslo metams jau paskelbta apie reformas, kurios laukia nuo rugsėjo 1-osios.

Švietimo ministerijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 26 511 mokytojų, iš jų 23 406 moterys, 3 105 vyrai. Daugiausia – pradinio ugdymo (5 919), anglų kalbos (2 910), lietuvių kalbos ir literatūros (2 661), matematikos (2 087), kūno kultūros (1 441), technologijų (1 181), istorijos (1 154) mokytojų. Vidutinis mokytojų atlyginimas, neatskaičius mokesčių, 2017 m. duomenimis, yra 685 eurai.

Artimiausiu metu didžiausias bus ikimokyklinio ir pradinio ugdymo, taip pat fizikos, chemijos, matematikos, informatikos specialistų poreikis. 2018 m. priėmimui į I pakopos pedagogines studijas skiriama 315 valstybės finansuojamų studijų vietų, tai 20 proc. daugiau nei pernai. Iš jų priėmimui į universitetus numatoma 195, į kolegijas – 120 valstybės finansuojamų studijų vietų. 185 valstybės finansuojamos vietos šiemet numatomos pedagogikos profesinėms studijoms, į kurias studijuoti ateina jau baigusieji dalyko bakalaurą.

Projektai „Renkuosi mokyti!", „Tęsk", etatinis apmokėjimas ir kitos švietimo aktualijos bei naujovės - naujausio „Savaitės" žurnalo puslapiuose

„Dirbsime iki 73-ejų!“ – ši žinia neseniai žaibiškai apskriejo Lietuvą. Audrą sukėlė paskelbtas Lietuvos banko požiūris į planuojamą pensijų sistemos reformą ir perspėjimas, kad iki 2040-ųjų pensinį amžių gali tekti tolinti dar 7–8 metais.

Kalbant apie gyvenimą sulaukus pensijos, Lietuvoje kažkodėl populiarus posakis: „Aš tai pensijos nesulauksiu“, tarytum žmogus būtų sudaręs sutartį su aukštesnėmis jėgomis. Visgi sulaukę pensijos žmonės Lietuvoje gyvena vidutiniškai 18,6 metų (moterys – 21,8, vyrai – 15,3 metų).

Darbo ir socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo duomenimis, iki 2030 metų darbingo amžiaus gyventojų turėtų sumažėti maždaug ketvirtadaliu (26 proc.), o pensinio – išaugti kiek daugiau nei penktadaliu (22,5 proc.). Iki 2030-ųjų turėtų sumažėti 25–29 ir 30–34 metų jaunimo grupės, tad programuojamos ateities problemos. Šios amžiaus grupės patyrė didžiulių nuostolių ir dėl emigracijos. Tačiau vienos kurios nors amžiaus grupės sumažėjimas socialinio draudimo sistemai savaime dar nieko nereiškia, kaip jau ne kartą minėta, svarbus yra pensinio ir darbingo amžiaus žmonių santykis.

Pagal prognozes, jau 2040 metais vienam 65 metų ir vyresniam asmeniui teks 1,7 darbingo amžiaus žmogaus. Dabar šis santykis – 3,5 darbingo amžiaus asmens vienam pensijos gavėjui.

Kada ir kaip spręsime šį klausimą? Ar yra gerų receptų? Kokia padėtis kitose šalyse? - rubrikoje „Situacija".

Daug miestiečių tiki, kad šaltinių vanduo yra švaresnis, sveikesnis, gal net gydomosiomis savybėmis pasižymi, ir nuolatos traukia prie populiarių miesto šaltinių. Ar tikrai šis vanduo tinkamas vartoti?

Požeminio vandens taršos klausimas kilo ne vakar ir net ne užvakar, o tuomet, kai žemės ūkis ėmė vis labiau orientuotis į gyvulininkystę. Be abejo, šiais laikais toli gražu ne vien gyvulininkystė kelia daugiausia rūpesčių.

Į gruntinius vandenis patenka naftos produktų, fenolių, sunkiųjų metalų (vario, gyvsidabrio, cinko, švino ir kt.), nitratų, druskos, pesticidų likučių. Iš viso gruntiniai vandenys gali būti užteršti beveik 1 000 įvairių cheminių junginių. Blogai tai, kad kuo didesnė yra technogeninė tarša, tuo sunkiau šie teršalai pašalinami iš gruntinių vandenų. Pvz., į gruntinius vandenis patekę pavojingi mikroorganizmai galiausiai nusėda ant grunto dalelių arba požeminiame vandenyje per ilgesnį laiką žūsta. Tačiau nitratai po žeme filtruojami kur kas prasčiau, be to, užterštas gruntas dešimtmečius pats gali būti taršos šaltinis.

Nuo ko priklauso vandens kokybė? Ar galima gerti šaltinių vandenį, ar geriau jo vengti, ar miestuose esančių šaltinių vanduo yra tikrinamas? - atsakymų ieškome rubrikoje „Patarimų mugė"