Regimanto Adomaičio jausmų drama

Aktoriui Regimantui ADOMAIČIUI sausio 31 d. sukako 78-eri. Jis jau seniai nebeskaičiuoja savo vaidmenų. O jų yra daugiau kaip šimtas. Tačiau lemtingiausias jam buvo filmas „Jausmai“, kuriame susipažino su Eugenija Bajoryte, tapusia jo gyvenimo meile. Su ja susilaukė trijų sūnų. Pasak aktoriaus, tai didžiausias judviejų turtas. O už dosniai žiūrovams dalytą kūrybos turtą aktorius pagaliau įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Filme „Jausmai“ (rež. Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa) R. Adomaitis vaidino Kasparą – vieną iš brolių. Kito brolio – Andriaus – vaidmuo teko aktoriui Juozui Budraičiui. Abu filmuodamiesi buvo įsimylėję ten vaidinusią neprofesionalią aktorę – žaviąją Eugeniją. Likimas buvo palankesnis Regimantui. Tad, pasveikinę aktorių gavus už viso gyvenimo nuopelnus praėjusių metų pabaigoje skirtą Lietuvos nacionalinę premiją, kalbėjomės pirmiausia apie šeimą, džiuginančią ir guodžiančią jį po to, kai prieš trejus metus anapilin išėjo mylima žmona. Tik paskui klausėme apie savijautą, įsimintiniausius vaidmenis, nostalgiją geram kinui ir teatrui, Lietuvą...

– Salone esate įsirengęs savotišką jums brangių nuotraukų, apdovanojimų bei paveikslų „altorėlį“. Čia puikuojasi ir „Auksinės gervės“ apdovanojimas už vaidmenis kine, matome ir žmonos Eugenijos nuotrauką. Kokius sentimentus jums kelia šis sustabdytų akimirkų kampelis?

– Pirmiausia juntu tai, kas labai brangu ir ko netekau... Nėra dienos, kad neprisiminčiau Eugenijos. Su ja savo giminę ir pradėjome būtent tada, kai buvo kuriamas filmas „Jausmai“, t. y. 1966 metais. Nuo tada mes kartu. Eugenija buvo mūsų namų šviesulys, nuostabi vaikų mama, kantri žmona: ji pakęsdavo mano nuolatinius važinėjimus filmuotis, nerimą ir „nervus“ prieš teatro premjeras ir kiekvieną spektaklį. Visas mano laikas ištirpdavo dirbant ir rengiantis vaidmenims. Žmona suprato, kaip man tai svarbu, ir stengėsi netrukdyti. Dėl šeimos ji paaukojo Lietuvos filharmonijos dainininkės karjerą. Labai gaila, kad nesulaukėme mudviejų auksinių vestuvių. Tiesa, aš visada suvokiau, kad esu egoistiškos natūros – kaip ir dauguma artistų vyrų.

– Regis, tik vidurinysis jūsų sūnus Gediminas, su šeima gyvenantis Londone, pasirinko aktoriaus profesiją. Ką veikia kiti du?

– Taip, Gediminas sukūrė šeimą su tikra londoniete Sofi. Prieš metus jiems gimė dukrelė Klaris. Siūliau pirmagimę pavadinti lietuvišku vardu, bet jie nusprendė savaip. Gedį vaidinti kartais pakviečia lietuvių kino režisieriai, baltarusiai, tačiau nuolatinio darbo teatre jis neturi. Vyriausias sūnus Vytautas baigė mokslus Jungtinėse Amerikos Valstijose ir sugrįžo į Lietuvą. Gyvena netoliese, taip pat Žvėryne, turi keturis vaikus, jo veiklos sritis – valstybiniai tarptautiniai ryšiai. Jaunėlis Mindaugas vadovauja autoservisui ir gyvena su manimi, padeda tvarkytis. Jis ne taip seniai vedė, bet gyvena, kaip sakoma, šiuolaikiškai – žmona turi savo butą, o jis „migruoja“ tai čia, tai ten. Smagiausia būna vasarą, kai į mūsų sodybą Molėtų rajone suvažiuoja visi trys sūnūs su žmonomis ir anūkai. Anūkės Aigustė ir Julija – jau studentės, o jauniausia iš sesučių – Elzė. Vytauto šeimoje auga ir Adomaičių giminės tęsėjas vardu Kasparas. Jam jau trylika metų. Spėju, kad tėvai jį pavadino mano personažo filme „Jausmai“ vardu, nors to sūnaus niekada neklausiau.

– Ar jums teko nerimauti dėl vaikų pasirinkimo ir likimo?

– Nebuvau labai rūpestingas tėvas, dažnai pritrūkdavo vaikams laiko, nes labai daug filmavausi ne Lietuvoje, ypač daug teko vaidinti rusų režisierių filmuose. Žinoma, dėl vaikų teko nerimauti, kad ko nors netinkamo neiškrėstų. Kaip ir visiems paaugliams, būdavo visko... Gal norėjosi kitokio jų pasirinkimo, bet juk nuo tėvų beveik nepriklauso, kokiu keliu atžalos pasuks. Gyvenimas viską sudėlioja savaip ir nereikia dėl to pulti į neviltį. Tai, kad vidurinysis sūnus savo kelio ieško už jūrų marių, irgi nekelia ypatingų nuogąstavimų. Sienos tapo atviros, žmonės važinėja, kur nori, o meilę gali surasti ir kitame pasaulio krašte.

– Dabar madinga rašyti knygas apie žymius menininkus. Taip pat ne vienas jų yra išleidęs memuarus. Jūs labai seniai, dar 1970 metais, esate parašęs knygą „Mintys scenos paraštėse“. O naujesnės knygos nėra? Niekas nekalbino, neprašė prisiminti įdomaus gyvenimo ir svarios kūrybos?

– Tada, kai rašiau, galvojau, kad tos mintys iš mano dienoraščių gal pravers jauniems aktoriams. Todėl ir ryžausi jas išspausdinti. Tačiau rašyti memuarų nesirengiu, nejuntu poreikio ir manau, kad tai nebūtina. Gana jau tų memuarų, antra vertus, jie būna daugiausia apie save. Ką darysi, tokia jau aktoriaus profesija: savimi groji, iš savęs trauki arba, dar galima pasakyti, savo nervus tempi ir jais groji... Todėl natūralu, kad atsiranda tam tikras užaštrintas egoistinis požiūris į save patį. Man tai nelabai patinka, bet juk ir aš esu toks: ir savimyla, ir egoistas, ir taip toliau...

– Man atrodo, knyga būtų įdomi bei aktuali...

– Galbūt kam nors ir būtų įdomi, bet teatras dabar – kitoks, ir aktoriai bei režisieriai – kitokie. Jie – drąsesni, klasiką stato kitaip nei mano laikais, scenoje išdarinėja, ką tik nori. Tačiau neneigiu, kad yra tikrai įdomių ir išradingų režisierių ir jų spektaklių.

– Knygoje išdėstėte septynias sektinas nuostatas, kurios tinka ne tik būsimiesiems aktoriams, bet ir mums visiems. Gal kelias iš jų pacituotumėte?

– Tai visai paprastos nuostatos: reikia išmokti gyvenime džiaugtis kiekviena smulkmena, nebūti abejingam įvykiams, visada atvirai pareikšti savo poziciją, nevaizduoti savęs protingesnio ir sąmojingesnio, negu esi, iš tragiškiausių situacijų išeiti su šypsena... Visada stengiausi laikytis šių principų.

– Didžiulė jūsų patirtis, be abejo, būtų pravertusi būsimiesiems aktoriams. Ar dabar, jeigu pakviestų, eitumėte dėstytojauti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją?

– Gal kada anksčiau ir būčiau ėjęs, bet nebuvo laiko. O dabar jėgų neturiu net spektaklyje vaidinti. Pasiligojau. Kažkur jėgos išgaravo... Kur? Nežinau... Vaikštau ir šūkauju: „Jėgos, jėgos, kur jūs dingot?“ Visai kaip tame spektaklyje, kuriame mergaitė šaukia: „Laime, laime, kur tu lindi?“ Taip aš šaukiu savo dingusias jėgas (ironiškai šypsosi).

– Jūsų vaidmenys spektakliuose pagal Justino Marcinkevičiaus dramas „Mindaugas“ ir „Mažvydas“, kurias pastatė pernai anapilin išėjęs garbus režisierius Henrikas Vancevičius, tapo teatro klasika. Ką dar išskirtumėte iš savo vaidmenų teatre?

– Ko gero, reikšmingiausius mums, lietuviams, paminėjote. Dar būta daugybė kitų labai įdomių vaidmenų. Kad ir Junas Gabrielis Borkmanas to paties pavadinimo spektaklyje ar Francas Žano Polio Sartro „Altonos atsiskyrėliuose“, ar pagrindinis vaidmuo spektaklyje „Kaligula“, kurį Kauno dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus, be abejo, mano kurti personažai Irenos Bučienės statytose pjesėse, Algirdo Latėno režisuotoje dramoje „Aprengėjas“, genialiame Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Maskaradas“ ir dar daugelyje kitų.

– Beje, šiemet sukanka 50 metų, kai buvo sukurtas garsus Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Tas filmas jums ir kitiems jame vaidinusiems lietuvių aktoriams atvėrė duris į kitų šalių kino studijas...

– Iš tiesų filmas buvo pastebėtas ir mus ėmė kviestis žinomi režisieriai, daugiausia iš Rusijos, tiesa, teko vaidinti ir ukrainiečių, baltarusių, kartu su italais, norvegais kurtuose filmuose, o už pagrindinį vaidmenį kadaise Vokietijos Demokratinėje Respublikoje sukurtame filme „Vienas prieš vieną“ esu apdovanotas tos šalies nacionaline premija. Kadaise plačiai nuskambėjo ir režisieriaus Arūno Žebriūno sukurti filmai „Velnio nuotaka“ ir „Turtuolis vargšas“, kuriuose man teko vaidinti. Tad lietuvių filmų sovietinio kino mozaikoje – išties nemažai. Jie tuomet garsino Lietuvą. Tačiau ką čia pasakoti apie praeitį – geriau prisiminti tai, kas buvo ne taip seniai.

– Kūrėte didesnius ir mažesnius vaidmenis daugybėje rusų režisierių kino ir televizijos filmų, važinėjote į Sankt Peterburgo teatrą „Baltijskij dom“. Įdomu, ar buvo užsimezgusi tvirtesnė draugystė su kuriuo nors rusų aktoriumi?

– Labiausiai buvau susibičiuliavęs su Nikolajumi Karačencovu. Trijų serijų filme abu vaidinome pagrindinius personažus. Labai gaila, kad Nikolajus pakliuvo į kraupią avariją ir nebegali vaidinti. Apskritai Rusijoje buvau seniai. Pastarąjį sykį – gal užpernai, kai vaidinome „Žuvėdroje“. Su malonumu prisimenu, kai iš tiesų neseniai Rusijos miestuose gastroliavome su režisieriaus Raimundo Banionio pastatytu spektakliu „Susitikimai“ apie dviejų muzikos genijų Johano Sebastiano Bacho ir Georgo Frydricho Hendelio draugystę. Pastarąjį vaidinau aš, o Bachą įkūnijo Donatas Banionis, tarną vaidino Vytautas Tomkus. Visa mūsų trijulė, kurią rusų publika gerai mena iš kino filmų, būdavo nuoširdžiai ir net audringai sutinkama. Žmonės plodavo ne tik po spektaklio, bet ir vos įžengus į sceną.

– Dar pernai buvo galima jus pamatyti Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“. Spektaklis buvo skirtas būtent jums ir publika į jį ėjo iš esmės dėl jūsų. Tas spektaklis buvo tarsi jūsų atsisveikinimas su scena, bet gal dar sugrįšite?

– Nežinau, ar tas iš tiesų jaudinantis spektaklis dar liko repertuare. Kažin? O paskiausias, tiesa, visai nedidelis vaidmuo šiame teatre buvo režisierės Gabrielės Tuminaitės scenai pritaikytame Juozo Tumo-Vaižganto kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“. Vaidinau tik keliuose spektakliuose. Paskui atsidūriau ligoninėje. Gydytojai ieškojo ligos, bet nerado. Prirašė krūvas antibiotikų. Tie vaistai labai sekina jėgas, todėl iki šiol negaliu atsigauti. Skaudžiausia, kad nebegaliu vaidinti. Ir iš namų beveik neišeinu. Tik Kalėdų nuvažiavau švęsti kartu su sūnumi Mindaugu, marčia ir jos tėvais į mano atgaivos kampelį – sodybą Molėtų rajone. Naujieji metai man dabar nėra tokia svarbi šventė kaip Kūčios ir Kalėdos. Juos triukšmingiau švęsdavome anksčiau, dar sovietmečiu, kai buvome gerokai jaunesni. O kas tie Naujieji metai? Keli laikrodžio dūžiai, kurie greitai nuaidi, atverti naują kalendorių ir gyveni toliau. Na, žmonės puoselėja naujas viltis, kuria planus, pasižada nedaryti anksčiau darytų klaidų, pavyzdžiui, nerūkyti, tačiau daugelis greitai tuos pažadus užmiršta. Kai ateina kitas metų virsmas, viskas kartojasi iš naujo.

– Pacituosiu iš jūsų knygos dar kelias mintis: „Priglušint žmogų buitimi, kad neliktų laiko idėjoms, – geriausia priemonė vergijai išlaikyti. Ką čia žmogų... tautas. Lietuva – pasmerktųjų tauta. Juokinga būtų, jeigu lašas neištirptų jūroje.“ Ar jums neatrodo, kad tai, ką pasakėte tada, tinka ir šiandienėje situacijoje?

– Nežinau. Aš nesiimu vertinti tų geopolitinių dalykų. Tada, kai Lietuvoje buvo dar gilus sovietmetis, aš iš tikrųjų maniau, kad esame įkritę į tą bedugnę amžiams ir vargiai iš jos išsikapstysime. Tačiau gyvenimas parodė, kad imperijos irgi griūva. Taip atsitiko ir su Rusijos imperija – Tarybų Sąjunga. Tuomet, kai rašiau tas eilutes, jau nebetikėjau, kad Lietuva bus laisva, bet vėliau susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, į jo iniciatyvinę grupę buvau įtrauktas ir aš, mat tai atitiko mano siekius, norus... Gyvenimas taip sudėliojo, kad atsirado galimybė Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Dabar situacija – kita, ir optimizmo, kad Lietuva išliks, turiu daugiau. Šių dienų pasaulis – kitoks. Užteko Rusijai pasišvaistyti Ukrainoje – tuojau visas pasaulis sukilo ir Rusiją prispaudė. Ten ne tik rublis rieda žemyn didžiuliu greičiu, kenčia ekonomika, bet ir kenčia niekuo dėti paprasti žmonės. Štai jų ir labiausiai gaila. Gaila, kad ir kai kurie Rusijos menininkai yra įsivėlę į tą košę. O dėl Lietuvos aš esu nusiteikęs optimistiškai. Pasižiūrėkite, kiek pasaulyje yra laisvų mažų valstybių. Man gaila vienintelio dalyko – kad žmonės, ypač jaunimas, palieka Lietuvą. Gerai, kad išvyksta studijuoti ir grįžta, o jeigu negrįš? Bijau, kad Lietuvėlė gali likti senukų valstybė. Tačiau tikėkimės, kad daugiau bus tų jaunų žmonių, kurie po kurio laiko grįš.

– Kas jums yra Lietuva?

– Tai ne tik mūsų gimtinė. Man ji – viskas. Lietuva yra nepaprastai graži ir patogi savo geografine padėtimi, turinti pašonėje Baltijos jūrą, gražuolę Kuršių neriją. Tokios žalios gamtos kaip čia svetur nerasi. Todėl man nuoširdžiai gaila tų, kurie ją palieka, ir pikta, jog valdžios vyrai ir moterys nesugeba tvarkyti šalies taip, kad ta emigracija sumažėtų.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015)

ELTA ir Dmitrijaus Matvejevo nuotr.