Iš šiltųjų kraštų oranžiniai persimonų vaisiai į Lietuvą atkeliauja pačiu tamsiausiu laikotarpiu – gruodžio mėnesį, kai jau ilgimės šviesos ir šilumos. Vasarą primenanti ryški šių vaisių spalva ir saldus skonis – tai, ko žiemą instinktyviai trokštame, tad kodėl nepabandžius persimonų užsiauginti ir savo sode? Tarp mums įprastų vaismedžių daugėjant egzotiškų augalų dar keliems vietos tikrai surastume.

Meilė TARAŠKEVIČIENĖ

Ne tik šiltų kraštų augalai. Persimonus vedantys rytiniai, dar vadinami japoniniais, juodmedžiai (Diospyros kaki) priklauso prie juodmedinių (Ebenaceae) šeimos persimonų (Diospyros) genties augalų. Šių nuostabių augalų tėvynė – Kinija. Būtent iš šios šalies persimonai pasklido į skirtingas pasaulio vietas. XIX a. pirmajame dešimtmetyje jie pradėti auginti Kalifornijoje bei Pietų Europoje. Tai ilgaamžiai vaismedžiai. Teigiama, kad netoli Pekino yra šių medžių, augančių daugiau nei 100 metų, o keli jų gali būti net 500 metų senumo.

Šiais laikais persimonai užauga ne tik Kinijoje. Juodmedžių giraičių galima pamatyti Italijoje, Ispanijoje, Egipte, arabų šalyse, Pietryčių Azijoje bei Amerikoje – šalyse, kuriose vyrauja subtropinis ir tropinis klimatas. Tačiau yra vietovių, kur šie vaismedžiai auginami ir atšiauresnėmis klimato sąlygomis. Tokia galimybė atsirado selekcininkams išvedus gana atsparių ir derlingų veislių. Jų šiuo metu suskaičiuojama daugiau nei 1500.

Persimonai mėgstamais vaisiais tapo ne iškart. Galima rasti istorinių šaltinių, kuriuose rašoma, kad, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos pirmieji gyventojai persimonų paragavo, tačiau nepatiko sutraukiantis jų skonis, tad greitai šiuos vaisius pamiršo. Maždaug tų pačių pojūčių patyrė ir europiečiai, kurie nenorėjo suprasti, kaip galima valgyti tokius keistus dalykus. Tik vėliau paaiškėjo, kad persimonų negalima liesti iki pirmųjų šalčių, nes tik jų paspirginti jie subręsta ir įgauna puikų skonį.

Didžiausias persimonų vartojimo bumas pasaulyje kilo, kai apie 1846–1848 m. Amerikos admirolas Metju Peris parsivežė šių vaisių iš Japonijos. Tuo metu jie buvo vadinami japoniškais, arba rytietiškais, persimonais.

Šie vaismedžiai tikrai verti dėmesio dėl didelių, sultingų ir vertingų vaisių. Jie saldūs, nes jų sudėtyje yra 13–20 proc. cukrų, daugiausia fruktozės ir gliukozės. Persimonuose taip pat yra organinių rūgščių – 0,05–0,20 proc., vitaminų C, A, P, karoteno, rauginių medžiagų, makro- ir mikroelementų – kalio, kalcio, fosforo, geležies, jodo.

Vaisiai gali būti atsargiai, nepažeidžiant odelės nuskinami prieš prinokstant ir sandėliuojami. Jie vartojami švieži, kai gerai sunoksta ir net pernoksta. Šių vaisių nokimą galima pagreitinti 12 valandų palaikius šiltame (30–40 ºC) vandenyje. Persimonus, kaip ir figas, galima džiovinti, skanios ir jų uogienės.

Rinktis reikia tik atsparius vaismedžius. Persimonų vaisių galima pabandyti užsiauginti ir Lietuvoje, juolab kad ne viename medelyne galima nusipirkti šiuos vaisius vedančių augalų sodinukų. Tačiau renkantis jų veisles būtina žinoti, kurios mūsų šalyje sėkmingai peržiemos net ir tada, kai užklups tikrai žvarbi žiema.

Pasak „Vitafloros“ direktoriaus Eugenijaus Popovo, pavyzdžiui, kaukaziniai juodmedžiai atlaiko tik nedidelį šaltį – iki –15 ºC, todėl, temperatūrai dar žemiau nukritus, vaismedžiai gali nušalti. „Atsargiai reikia elgtis ir su rytiniais juodmedžiais“, – įspėja E. Popovas ir pataria kur nors užuovėjoje be didesnės baimės sodinti nebent amerikinius juodmedžius arba jų hibridus, kurie gaunami kryžminant afrikines ir rytines veisles. Tai nepigūs medžiai, bet žinant, kad jie gali ištverti ir atšiauresnes mūsų žiemas, verta surizikuoti ir pamėginti jų įsigyti.

Daugiau apie persimonų rūšis ir kaip jomis rūpintis skaitykite trečiajame šių metų „Namie ir Sode“ numeryje.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.