Ar apsimoka kovoti su šungrybiais?

Ar apsimoka kovoti su šungrybiais?


Ilgas ir šiltas ruduo šiemet buvo palankus grybams surengti pasirodymą ne tik miškuose, bet ir sodybose. Įvairių spalvų ir formų šungrybiai dygo vejose, soduose bei daržuose. Daugeliui tokia jų gausa kėlė nerimą, vertė gūžčioti pečiais ar net imtis naikinimo priemonių. Tačiau ar tikrai verta grumtis su mūsų aplinką paįvairinančiais grybais, šiemet ją nužymėjusiais ištisais tiltais?


Meilė Taraškevičienė


Plika akimi nematyti


Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojas mikologas dr. Jonas Kasparavičius patvirtina, kad rudeniop, gausiau palijus ir išlikus kone vasariškai šilumai, grybų pasipylė kaip iš gausybės rago. Toks didelis jų derlius senokai mus džiugino. „Taip jau būna, jei kelerius metus grybams dygti sąlygos nepalankios, vėliau jie atsigriebia su kaupu, – teigia mikologas. – Juolab kad grybai auga pagal tam tikrus augimo ciklus, net keletą metų linkę pramečiuoti. Jei pirmąją vasaros pusę būna sausa, didysis grybų derėjimas nusikelia į rudenį. Itin palankiais metais, kai šilta ir drėgna, grybai auga nuo birželio iki vėlyvo rudens. Šios vasaros orai, kai palydavo, o paskui 3 savaites neiškrisdavo nė lašo, neskatino grybų dygti.“

REKLAMA


Tačiau rudeniop grybai ėmė kaip pašėlę lįsti iš savo buveinių ne tik miškuose. Mūsų sodybose kuo įvairiausių šungrybių buvo galima matyti dar ir visą spalį. Pasak dr. J. Kasparavičiaus, nereikia manyti, kad daržuose ar soduose galioja kiti dėsniai nei natūralioje gamtoje. Iš tikrųjų ryškių ribų tarp gamtos ir mūsų kuriamos aplinkos nėra. Tik mes nematome, kas vyksta dirvožemyje.


Grybai pievoje, darže ar sode iš niekur neatsiranda. Sporas, iš kurių jie sudygsta, dažniausiai atneša vėjas. Jei jos pataiko į tinkamą vietą, pradeda auginti dirvoje besislepiančią grybieną. Ji turi išsikeroti iki tam tikro dydžio ir sukaupti pakankamai maisto medžiagų vaisiakūniams. „Jie pasirodo, kai grybas pasirengęs paskleisti sporas, kad pasidaugintų, – aiškina mikologas. – Grybai gali dygti ne kiekvienais metais. Kai per sezoną nepasirodo nė vieno vaisiakūnio, dar nereiškia, kad dirvoje grybienos nėra – tiesiog ji dar kaupia jėgas naujam derėjimui.“ Pasitaiko, kad grybai išauga staiga. Taip atsitinka tada, kai grybiena sukaupia pakankamai maisto medžiagų, reikalingų vaisiakūniams suformuoti, ir susidaro kitos palankios, ne mažiau svarbios sąlygos.

REKLAMA


Sodybose kartais pasirodo labai ryškių spalvų grybų. Pasak pašnekovo, tai gali būti atklydėliai iš šiltesnių kraštų. Žiūrėk, jie vasarą pasirodo, o vėliau ir pradingsta. Greičiausiai per žiemą iššąla. Gali būti, kad egzotiškų grybų į sodybą atsivežame su substratais, žemėmis ar su augalais vazonuose. Šiuos augalus persodinant vazono žemė su grybiena patenka į palankią augti aplinką arba prastos sąlygos išprovokuoja grybus išauginti vaisiakūnius, nes jie tarsi jaučia, kad kitos progos pasidauginti jau nebus.


Neįmanoma visų net išvardyti


Pasak dr. J. Kasparavičiaus, yra daug įvairiausių grybų. Kiek jų pridygsta, lemia orų sąlygos, vieta. Tarkim, gal grybai dygsta toje vietoje, kur anksčiau buvo natūrali pieva, o gal ta vieta tręšta kompostu ar substratu. Su pastaruoju žmonės dažniausiai atsiveža ir mėšlagrybių. Jų galima pamatyti soduose, vejose, taip pat kapinėse. „Yra daug atvejų, kai žmonės nežino, ką daryti, jei, tarkim, grybai pradeda dygti ką tik paskleistame naujame grunte, – pasakoja mikologas. – Sunku būna ir ką nors patarti, nes tai, ką grybai daro blogiausia, – tik gadina vaizdą ir jaukia nusistovėjusią tvarką.“


Pasitaiko, kad sodybose išdygsta labai mažų švelniabudžių, smulkiažvynių, kartais – ir žvynabudžių. Sunku nepastebėti ir po kelis kilogramus sveriančių kukurdvelkių. „Sode augančių grybų rūšių yra labai daug, juos visus išvardyti būtų sunku, – sako pašnekovas. – Šalia namų pridygsta baltikų, tauriabudžių, pumpotaukšlių, kai kurių rūšių baravykų. Tik, aišku, svarbu, kokie medžiai šalia jų auga. Tuo metu po vaismedžiais: obelimis, vyšniomis, kriaušėmis, slyvomis, trešnėmis – atrastume nebent mėšlagrybių.“



Dr. J. Kasparavičiaus tvirtinimu, vaismedžiai, taip pat ir daržovės, turi sąryšį su grybais, bet ne su tais, kuriuos mes renkame ir valgome. Pasitaiko, kad lysvėse su morkomis išauga kupstas didelių grybų. Tai šungrybiai. Jie toje vietoje išvarto morkas, o kitos auga kaip augusios. Taigi, susidaro įspūdis, kad ta vieta kuo nors ypatinga, pagalvoji, gal ji patogeninė ar veikiama kosmoso... Tačiau tokio reiškinio paaiškinimas, pasak mikologo, yra kur kas banalesnis: grybo spora atskrido, nukrito ir rado tinkamą vietą sudygti. Aišku, grybiena teritorijoje gali būti ir labiau paplitusi, tačiau drėgmė, apšvietimas, temperatūra, įsukanti grybų derėjimo mechanizmą, kurį laiką buvo optimali toje vietoje, kur grybai sudygo.


Skirtingų grybų sporos skrenda skirtingu nuotoliu: jei vėjas net nedvelkia, sporos nukrenta tiesiog po grybu, bet, jei vėjas stiprus, jos gali nuskristi net ir kelis šimtus metrų, – aiškina mokslų daktaras. – Štai Šiaurės Amerikos prerijose galima pamatyti, kaip sklando galybė sėklų. Čia šėlsta stiprūs vėjai, net viesulai, todėl įvairias sėklas jie išnešioja ir paskleidžia gana toli.“


Išnyksta nenaikinami


Dažnai sodybų šeimininkai klausia, kaip išnaikinti išpuoselėtas vejas okupavusius grybus? Dr. J. Kasparavičius sako, kad pedantiškai prižiūrintiems veją dėl šių neprašytų svečių nereikėtų sukti galvos, nes joje grybai dažniausiai ir nieko nedarant išnyksta be pėdsakų. Jie savaime išnyksta ir sodybose, kuriose nuolat pjaunama ir išvežama žolė, o sugrėbti lapai sudeginami ar kompostuojami. Taip darydami neleidžiame formuotis storesniam, derlingesniam, vadinasi, maisto medžiagų gausesniam dirvos sluoksniui. Grybai gana greitai sunaudoja ribotas maisto medžiagų atsargas ir, negaudami jų papildomai, pranyksta. Patys grybai nesintetina maisto medžiagų, jiems maistas turi būti paruoštas. „Jie auga derlingame dirvožemyje, vietose, kur gausu supuvusių lapų, šaknų, žolių stiebų, įvairių bakterijų ir mikroorganizmų, t. y. medžiagų, kurias grybai lengvai įsisavina,“ – dėsto pašnekovas.

REKLAMA


Pasitaiko, kad grybai sodyboje auga tik vienoje vietoje. Tada, pasak mikologo, galima įtarti, kad dirvožemyje tūno pūvančių medžio gabalų, medvilninio audinio skiaučių ar kitokių organinių medžiagų. Užtenka užkasti nedidelį šakaliuką, kad prasidėtų procesai, kuriuos sukelia dirvoje vieni aktyviausių veikėjų – grybai. Vieni jų išorėje niekada taip ir nepasirodo, o kiti išlenda į paviršių. „Grybai gali pradėti augti vejose, kurios tręšiamos, į kurias pateko grunto ar mulčio“, – aiškina grybų atsiradimo priežastis mokslų daktaras.


Išsigąsti atsiradusių grybų sodyboje tikrai neverta, nes su augalais jie nekonkuruoja ir nieko bloga nedaro. Tačiau, pasak dr. J. Kasparavičiaus, tarp kai kurių augalų ir grybų ryšiai būna labai glaudūs. Pavyzdžiui, baravykai ir daugelis kitų grybų augalams padeda apsirūpinti vandeniu, organinėmis, biologiškai aktyviomis medžiagomis ir kt. Be to, suirdami jie pagerina dirvožemį. Tuo metu augalai jų šaknis apraizgiusiems grybams taip pat atsilygina: pavyzdžiui, atiduoda susintetintus angliavandenius.


„Dirvožemyje visa gyvybė tarpusavyje susijusi mitybiniais ryšiais, – aiškina pašnekovas. – Po mūsų kojomis gamtoje pilna gyvybės, tik mes jos nematome. Vos tik įbedame kastuvą į dirvą, jau ką nors suardome. Juk aplink žaizdą mūsų kūne taip pat daug kas pasikeičia. Taip yra ir su dirvožemiu, kurį įdirbdami nutraukiame daugybę svarbių gijų.“


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.