Po pirmųjų vasaros liūčių ir perkūnijų, sužaliavus augmenijai, į žemę ateina ilgiausios dienos šventė – Joninės (Rasos, arba Kupolės). Jų neįsivaizduojame be paparčio žiedo ieškojimo ir daugelio kitų su pagonybe siejamų tikėjimų bei papročių. Beveik visos senosios tradicijos susijusios su laimės, sėkmės, saugumo paieškomis. Todėl nieko nuostabaus, kad ir šiandien švenčiant Jonines dažnai vyksta pasagos mėtymo varžybos, galima nusikalti savo pasagą – sėkmės ir gerovės simbolį.

Marija Naudžiūnienė

Ar kada nors susimąstome, kodėl paprasčiausias metalo gaminys, skirtas apsaugoti arklių kanopas nuo greito sudilimo ir pažeidimų, ilgainiui pradėtas sieti su sėkme, namų laime ir pilnatve?

Senovėje, kai beveik vienintelis ir greičiausias susisiekimo būdas buvo joti ar važiuoti arkliais, kiekvienas neapsaugotos kanopos pažeidimas reiškė prarastą susisiekimo priemonę. Sveikos arklio kanopos užtikrindavo ne tik susisiekimą, bet ir karo žygių sėkmę. Istorijoje žinomas ne vienas atvejis, kai dėl pamuštų kanopų turėdavo sustoti ištisos kavalerijos: taip nutiko Aleksandrui Makedoniečiui karo žygio per Aziją metu, kartaginiečių karvedžiui Hanibalui žygiuojant į Etrūriją.

Tad apsaugoti arklių kanopas stengtasi įvairiausiais būdais. Prieš atsirandant metalinėms pasagoms žirgų kanopų apsaugos buvo gaminamos iš karnų, nendrių bei odos. Bene seniausia arklių kanopų apsauga buvo iš augalų pluošto. Tokiais prie kanopų pritvirtintais padais egiptiečių armijos naudojosi jau XIII ir XII a. pr. m. e. Vėliau apsaugas imta keisti oda. Teigiama, kad arklių kanopas apvilkti odiniu apavu patarė Aristotelis ir Ksenofontas. Metalą pradėta naudoti tik romėnų laikais. Taigi pasagos protėviu Europoje galima laikyti romėnų hiposandalus, kurie buvo sukurti mūsų eros pradžioje. Hiposandalai buvo stori metalo padai, tvirtinami prie žirgų blauzdų odiniais raišteliais. Romos imperijos klestėjimo laikais atsirado lengvos, tik kanopos kraštą apgaubiančios pasagos, savo išvaizda primenančios dabartines. Ir nors pirmoji prikalama pasaga rasta tik frankų karaliaus Childeriko I, gyvenusio 440–482 m., kape, neatmetama, kad žirgai galėjo būti kaustomi ir prieš mūsų erą.

Kada šiam praktiškam daiktui imta priskirti magiškų galių? Tai galima sieti su tuo, kad senovėje pasagos dažnai buvo kaldinamos iš brangiųjų metalų, neretai dabinamos tauriaisiais akmenimis. Tokiomis aukso bei sidabro pasagomis buvo kaustomi skitų vadų, Romos imperatorių, Norvegijos karalių, Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių bei lenkų pasiuntinių arkliai. Pasagos gana dažnai nukrisdavo arkliams nuo kanopų ir pasimesdavo. Tuomet net ir paprastas metalas buvo be galo brangus, tad rasti pamestą metalinį daiktą buvo laikoma sėkme. O paprastas žmogus, radęs auksinę ar sidabrinę pasagą, nusagstytą brangakmeniais, iškart tapdavo pasiturinčiu žmogumi. Iš čia ir atsirado laimę radėjui teikiančio talismano reikšmė.

Masinė metalinių pasagų gamyba prasidėjo tik XIII–XIV a., anuomet tai buvo prabangos dalykas. Istorijos šaltiniai liudija, kad neretai geležinėmis pasagomis buvo atsiskaitoma net vietoj pinigų. Tai, ko gero, dar labiau įtvirtino pasagos, kaip sėkmės ir gerovės simbolio, reikšmę . Galiausiai pasagos savaime siejamos su žirgais, o žirgas buvo tam tikro visuomeninio statuso, pasiturinčio žmogaus ir gyvenimo sėkmės simbolis.

„Blogį nukreipiančios“ pasagos

Įvairių tautų folklore gyvuoja su geležimi susiję tikėjimai: sakoma, kad geležis apsaugo nuo piktųjų dvasių ar bent jas nubaido. Metalinė pasaga esą kaip niekas kitas turi didelių apsaugos nuo blogio galių. Manoma, kad apsauginės pasagos funkcijos versija atėjo dar iš senųjų keltų laikų, kai buvo tikima, kad virš durų prikalta pasaga sustabdo anapusinių jėgų įsiveržimą į namus.

Senovėje kai kuriose Eurazijos gentyse arkliai buvo laikomi šventais. Tikėdami, kad arkliai nubaido piktas dvasias, žmonės ant namų stogų pradėjo kabinti išpjaustytas arklių figūras, o vėliau – pasagas.

Bene garsiausia legenda, bylojanti, kaip pasaga tapo apsaugos nuo blogio simboliu, susijusi su šv. Danstanu – X a. gyvenusiu Londono ir Kenterberio arkivyskupu. Prieš tapdamas vyskupu Danstanas buvo puikus kalvis. Kartą pas Danstaną atvyko persirengęs velnias ir paprašė pakaustyti juodą jo žirgą. Tačiau Danstanas atpažino velnią, sugriebė jį už pakarpos, prispaudė prie sienos ir ėmėsi kaustyti jo paties skeltas kanopas. Raitydamasis iš skausmo nelabasis ėmė staugti ir maldauti jį paleisti. Kalvis privertė velnią pažadėti, kad ateityje jis niekada neperžengs slenksčio tų namų, ant kurių durų kabo pasaga. Taip atsirado tradicija virš durų kabinti pasagą ir apsaugoti namus nuo nelaimių ir pikta linkinčių žmonių.

Gana paplitęs ir pasagos formos, kaip atbaidančios velnią, aiškinimas. Pasaga – tai tarsi pertrauktas ratas. Kadangi nelabasis visuomet klaidžioja ratais, tai priėjęs pasagos pabaigą – nesujungtą ratą, jis priverstas pasukti atgal.

Dar viena versija yra susijusi su raganomis. Nuo seno buvo tikima, kad raganos skraido ant šluotų dėl to, kad bijo arklių. Kadangi pasagos yra tiesiogiai susijusios su arkliais, esą raganos vengia tų namų, ant kurių kabo pasaga. Žmonės tikėjo, kad pasaga gelbėja nuo žaibo kirčio ir raganų kerų, todėl ją kabindavo ne tik virš durų, bet ir visur, pro kur piktoji dvasia galėdavo pakliūti į vidų – virš langų, ant kaminų, krosnies sienų ir pan. Britams pasaga virš durų reiškė apsaugą nuo piktųjų fėjų, vokiečiai, norėdami apsisaugoti nuo vaiduoklių, pasagą prikaldavo net ir ant mirtimi nubaustų nusikaltėlių karstų, o lietuvių tautosakoje yra pasakojimas, kaip ant namo slenksčio prikalęs pasagą žmogus apsigynė nuo naktimis vagiliaujančio aitvaro.

Prie jūros gyvenančiose tautose labai paplitęs tikėjimas, kad pasagos saugo nuo audrų, žaibo ir stichinių nelaimių. Štai škotų jūrininkai prie laivo stiebo kaldavo pasagą, tikėdami, kad ji saugos laivą nuo audrų. Pasaga kabėjo ir vieno žymiausių Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno vadų Horacijaus Nelsono laive.

Kad laimė liktų namuose

Per šimtmečius susiformavęs tikėjimas pasagos galia ir šiandien išlaiko šią santarvės ir namų gerovės kūrimo simboliką. Tai įprasminta ir Europos heraldikoje: pasaga aptinkama miestų, giminių herbuose. Heraldikoje pasaga atsirado viduramžiais ir reiškė pasisekimą, turtą, ūkiškumą. Lietuvoje pasagą herbe turi Utena, Kėdainiai, Baisogala, Dieveniškės, Punia ir kitos gyvenvietės. Utenos herbe pasaga, kurios galai nukreipti į apačią, reiškia sėkmę ir miesto augimą, o štai Punios herbo pasaga, vaizduojama galais į viršų, atkeliavo iš bajoriškos giminių heraldikos. Neretai kyla klausimas, kodėl kai kur pasaga vaizduojama galais žemyn, o kitur – aukštyn.

Pasagos forma primena gausybės ragą, kuriame saugoma namų ar šeimos laimė. Daugelyje kraštų pasagą įprasta kabinti galais, vadinamaisiais rageliais, žemyn, taip parodant, kad iš gausybės rago į namus liejasi globa ir malonė. Kartais tai siejama su pagoniška kylančio ir sidabrinę pažinimo šviesą pasauliui skleidžiančio Mėnulio simbolika. Be to, į apačią nukreipti galai – apsaugos nuo neigiamos energijos ir išorinio blogio ženklas.

Tačiau kituose kraštuose (pvz., Didžiojoje Britanijoje, Airijoje) pasaga dažniausiai kabinama galais į viršų. Aiškinama, kad tik taip laimė lieka namuose, o ne bėga iš jų. Beje, į viršų nukreipti pasagos „rageliai“ primena raguotas keltų dievybes, kurios nuo seno buvo vaisingumo, pilnatvės, palaimos globėjos.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.