Šių metų lietuviška vasara pražudė lauke augusių agurkų, pomidorų ir kitų kultūrų derlių, tačiau saulę ir sausrą mėgstančių egzotiškųjų arbūzų nepalaužė. Tiesa, jų derlius kur kas mažesnis nei pernykštis, tačiau pats faktas, kad pusdykumių augalai Lietuvoje užderėjo, prilygsta kone stebuklui.

Meilė Taraškevičienė

Išliko tik stipriausi

Biologijos ir teatro mokytojos Vitos Nedzveckaitės darže Krasnapilio kaime (Kaišiadorių r.) jau daugybę metų auga šviesaus atminimo dėdės Konstantino Nedzvecko išvesti lietuviškų veislių arbūzai. „Pirmąsias arbūzų sėklytes selekcijai iš Simferopolio dėdė parsivežė dar 1974 m., – pasakoja biologė, stebėjusi, kaip greitai didėjo egzotiškų vaisių plotai. – Dėdė iš pradžių kryžmino tris arbūzų veisles, o vėliau gautus hibridus dar gerino iš Kanados atkeliavusia veisle. Pirmieji arbūzai auginti šiltnamyje, o vėliau perkelti į lauką. Agronomas, kurio bandymai tuo metu daugeliui kėlė nuostabą ir net juoką, nepasidavė, buvo kantrus ir nuoseklus, žūtbūt siekė išvesti naują, vietos sąlygomis be didelės priežiūros galinčią augti arbūzų veislę.“

Galima sakyti, kad V. Nedzveckaitė arbūzus nuo jaunystės valgė pilna burna, tad nieko keista, kad ilgainiui jų atsivalgė. Pasak pašnekovės, būdavo metų, kai užderėdavo net apie 3 tonas arbūzų. Pačios užaugintais arbūzais kiekvieną rudenį mokyklos bendruomenę vaišinanti moteris pati vos vieną kitą kąsnelį krimsteli tik dėl to, kad įvertintų skonį. To reikia tolesnei arbūzų atrankai. „Jei vasara būna dosni šilumos, arbūzai užauga labai saldūs, tikrai ne prastesni už atvežtinius,“ – tikina pašnekovė.

Jų dydis, kaip ir skonis, – kasmet kitoks. Šiemet dėl prastų oro sąlygų yra arbūzų, sveriančių vos tris kilogramus. Didžiausias kada nors užaugintas K. Nedzvecko arbūzas svėrė 12,5 kg, o įprastais metais negausiai tręšiant užauga iki 6–8 kg. V. Nedzveckaitės teigimu, kuo daugiau trąšų bersi, tuo didesni vaisiai užaugs. Štai tokia paprasta didelių arbūzų paslaptis.

Arbūzai nei įnoringi, nei lepūs, o didžiausias jų priešas yra ne kenkėjai ar ligos, bet drėgmė. Dėl jos pertekliaus vaisiai supūva arba žūsta susirgę grybinėmis ligomis. „Šiemet išaugo tik trečdalis arbūzų“, – sako kasmet po 80–100 arbūzų daigų į atvirą gruntą sodinanti V. Nedzveckaitė. Ji patikina, kad vis dėlto selekcijai ši vasara palanki, padarytas net didelis žingsnis į priekį, nes išliko tik stipriausi augalai. Pašnekovė arbūzų gyvenimui palengvinti nenaudojo augalų apsaugos priemonių, nedengė nuo kritulių bei naktinės vėsos bent šiek tiek galinčia apsaugoti polietileno plėvele.

Durpėse neauga

V. Nedzveckaitė daigus iš kruopščiai atrinktų sėklyčių užsiaugina pati. „Niekada neperku ir iš žmonių neimu dovanojamų sėklų, – teigė pašnekovė. – Pati renku, džiovinu ir jas ruošiu sėjai.“

Pasak biologės, labai svarbu paruošti daiginti tinkamą dirvos mišinį. Vienu geriausių dirvožemiu laikomos durpės – prastas pasirinkimas. Į tokią terpę patekusios sėklytės gali sudygti, tačiau daigai ilgai neišsilaiko. Arbūzai – pusdykumių augalai, juodžemyje niekada neaugę, todėl neturi fermentų, galinčių iš tokios žemės pasiimti maisto medžiagų. Jų trūkstant imuninė sistema silpsta, augalas pradeda sirgti grybinėmis ligomis, skursta ir galiausiai žūsta.

Arbūzų auginimo sėkmė labai priklauso nuo dirvožemio, o tinkamiausias jis sudarytas iš priesmėlio ir komposto. Pasak pašnekovės, dalį komposto galima sumaišyti su daržo žemėmis. Ne mažiau svarbu parinkti ir tinkamo dydžio sodinimo indelį. Per mažame indelyje visiškai nesivysto šaknys, o augalas, jei ir auga, didelio vaisiaus neužaugina, nes tarsi užsiprogramuoja vargti. Per didelis indelis irgi blogai, nes persodinant į nuolatinę vietą dalis žemių nubyra, augalas neprigyja. Labai svarbu, kad šaknynas išliktų viename gumule. Prieš imant iš daigyklos būtina palaistyti, tada nuo šaknų nenubyra žemės.

Pasak biologės, jautriausi ir lepiausi būna ką tik į gruntą iš indelių išsodinti daigai. Šiltnamyje augintų daigų V. Nedzveckaitė į dirvą neskuba išsodinti, juos palieka lauke, kad užsigrūdintų. Ši grūdinimo procedūra trunka maždaug savaitę.

Į daržą gležnučiai arbūzų daigeliai paprastai iškeliauja birželio pradžioje. Auga jie labai greitai ir jau po 2,5 mėnesių galima skinti pirmuosius vaisius. Tradiciškai arbūzai sunoksta rugpjūčio viduryje, tačiau šiltesnėmis ir sausesnėmis vasaromis derlius būna ankstyvesnis. V. Nedzveckaitė pamena, kai kartą pirmą prisirpusį vaisių nusiskynė liepos 30 d.

Šiemet arbūzų derlius susivėlino. Pirmieji sunokę vaisiai buvo skinami tik rugsėjo pradžioje. „Visi daržininkai, gavę mano sėklų, į auginimo pabaigą dengia arbūzus, – pasakoja biologė. – Tik negalima visą dieną jų po uždangomis laikyti, nebent kai lyja ar nakčiai. Pernai vasara arbūzams buvo palanki, todėl papildomų priežiūros priemonių nė nereikėjo.“

Pasak pašnekovės, arbūzų lapų struktūra pagal gebėjimą kaupti vandenį yra unikali. Ryte, saulei tekant, atsidaro žiotelės, per kurias ryto rasa patenka į augalą. Jei tos žiotelės neužsidarytų, vanduo greitai išgaruotų. O joms užsidarius arbūzus laistyti – bergdžias darbas, nes tik nedidelė dalis vandens į augalą patektų per šaknis, kurios, deja, nėra smarkiai išsivysčiusios.

Daug kas bando šilumamėgius arbūzus auginti šiltnamyje, tačiau ar pasiteisina šis auginimo būdas? „Šiltnamiuose užauginti didelių arbūzų neįmanoma dėl to, kad arbūzų pagrindinis vandens šaltinis – ryto rasa,“ – sako selekcininkė.

Vienas arbūzas lysvėje užima apie 3 kv. metrus. Vešli lapija maitina vaisius, todėl gana efektyvu arbūzus tręšti per lapus. Dėdės išvesta veislė, pavadinta ’Sniegiai’, turi savitumų, kurių vienas svarbiausių – jautrumas virkščių kilnojimui. V. Nedzveckaitės teigimu, po tokių „glamonių“ jau kitą dieną jos nuvysta. Tada kyla klausimas, kaip tokius jautruolius ravėti? „Didesnes žoles raunu, kai arbūzų daigai dar būna nedideli, o lapams padengus visą dirvos paviršių, piktžolių geriau nebeliesti“, – aiškina biologė ir pataria prieš arbūzų sodinimą gerai žemę įdirbti.

Išryškėja dvi veislės

N. Nedzveckaitė gyvena vienkiemyje ir tuo labai džiaugiasi. Kolektyviniai sodai arbūzų selekcijai būtų ne vieta dėl susikryžminimo su kitomis veislėmis pavojaus. Kokios gali būti to pasekmės, K. Nedzveckas patyrė dar 1993 m. „Kažkas iš Kanados atvežė arbūzų sėklų į jas dėdė pasėjo greta vietinių, – pasakoja selekcininkė. – Tačiau tokia kaimynystė atsirūgo – didesnė dalis arbūzų tapo hibridais triploidais. Vabdžiai, pernešdami žiedadulkes nuo vienų arbūzų ant kitų, juos sukryžmino, o to pasekmė – besėkliai vaisiai. Laimei, keli arbūzai savo autentiškumą išsaugojo. Šis atvejis agronomui buvo gera pamoka. Nuo tada skirtingų veislių ar linijų arbūzai šalia nesodinami.“

Po daugybės metų vis labiau ryškėja, kaip intensyvios žalios spalvos arbūzai skyla į dvi veisles. Pasak V. Nedzveckaitės, vienų arbūzų žievė būna storesnė, o minkštimas – šviesenis. Tai vėlyvesni arbūzai. Kitų minkštimas – ryškiai raudonas, jų sėklos mažesnės ir plonesnė žievė. Vizualiai šių dviejų besiformuojančių veislių neatskirsi. „Man skanesni gerai sunokę, krakmolingi ir traškūs arbūzai“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė ir pabrėžia, kad ankstyvieji jai skanesni, nors abiejų veislių skoniai skiriasi labai nežymiai. Beje, tik gerai sunokę arbūzai skleidžia jiems būdingą aromatą.

Dovana Lietuvai

„Siekiu išsaugoti dėdės jau išvestas veisles, o naujų išvesti neketinu, – apie perspektyvą kalba biologė. – Jo noras buvo kuo plačiau išplatinti Lietuvoje išvestas arbūzų veisles. Jam svarbiausia buvo, kad žmonės žinotų, jog tai – K. Nedzvecko arbūzai. Aš pati elgiuosi analogiškai: stengiuosi kuo daugiau sėklų išdalyti ir skleisti žinią apie kuo puikiausiai mūsų šalyje derančius arbūzus.“

Dėdė bandė, bet jam nepavyko įregistruoti jo išvestos arbūzų veislės. Vėliau nuleido rankas tvirtindamas, kad jo tikslas – ne pelnytis iš užregistruotos veislės, o kad ji būtų išsaugota ir auginama dažno lietuvio darže.

„Ateityje, kai turėsiu daugiau laisvo laiko, gal ir pabandysiu užregistruoti arbūzų veisles, – svarsto dėdės darbų tęsėja. – Iki šiol to padaryti nesisekė.“
V. Nedzveckaitė bandymams į mokslines įstaigas siuntė sėklų, bet jiems kažkodėl arbūzai neužauga. Keista, nes biologės darže net šiais, nepalankiais arbūzams augti, metais jie užderėjo... „Sveikatai naudingus lietuviškus arbūzus galima drąsiai valgyti ir neregistruotus“, – nenusimena biologė.

Tręšimo pamokėlė

Į daržą išsodintus arbūzų daigus reikėtų patręšti azoto trąšomis, kurių labiausiai reikia sodriai lapijai užauginti. Vėliau azoto trąšų kiekį reikėtų mažinti, bet daugiau berti kalio, truputį fosforo trąšų. Nereikėtų baimintis mėšlo. Jo šiek tiek galima įdėti į arbūzams sodinti paruoštą duobutę, o kad nenudegintų šaknelių, patariama užberti žemėmis. Arbūzus reikėtų tręšti kuo mažesniu trąšų kiekiu ir kuo dažniau, geriausia kas 5 dienas. Didesnis kiekis trąšų gali nudeginti šaknis, todėl V. Nedzveckaitė arbūzus tręšia ištirpintų vandenyje trąšų tirpalu. Taip pat pasiteisina tręšimas ekologiškomis trąšomis per lapus. Taip patręšti užtenka du kartus per vasarą.

Svarbu žinoti

Arbūzai priskiriami prie moliūginių šeimos augalų. Rusiškas pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio charbiuza, reiškiančio melioną arba didelį agurką. Vienmetis augalas yra 2–3 ir daugiau metrų ilgio šlaužiančiu, išsišakojusiu stiebu.

Didžiąją dalį – net 92 proc. – arbūzo sudaro vanduo. Tačiau jame gausu ir maistingų medžiagų, vitaminų A, B6 ir C, likopeno, antioksidantų ir aminorūgščių. Be to, arbūzuose nėra riebalų, mažai natrio ir vos 40 kcal viename puodelyje jo minkštimo.

Dietologai tvirtina, kad naudingas sveikatai yra ne tik arbūzo minkštimas, bet ir baltoji dalis, esanti prie pat žievės. Joje yra daugiausia aminorūgšties citrulino, kuris paverčiamas aminorūgštimi argininu, skatinančiu kraujotaką, gerinančiu kraujagyslių sistemos veiklą bei erekciją vyrams.