Tvirtas bičių valstybės pamatas

Tvirtas bičių valstybės pamatas


Bitės žemėje egzistuoja apie 13 mln. metų. Šie vabzdžiai ir jų gyvenimo būdas per tiek laiko nelabai pasikeitė. Iki šių dienų bitės lanko žydinčius augalus, renka nektarą, žiedadulkes. Kiekvieną jų avilį galima laikyti atskira respublika, kurios gyventojai puikiai žino savo vietą ir pareigas. Kuo dar unikalūs šie vabzdžiai, be kurių pasaulis smarkiai pasikeistų?

Meilė Taraškevičienė


Be motinos negyvena


„Medunešės bitės (lot. Apis mellifera) yra bendruomeniniai vabzdžiai, gyvenantys šeimomis, – sako Gamtos tyrimų centro Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Laima Blažytė-Čereškienė. – Bičių šeima yra vieningas, gerai organizuotas, nuolatos atsinaujinantis organizmas, sudarytas iš motinos, bičių darbininkių ir tranų. Daugiausia yra bičių darbininkių – apie 10–30 tūkst. Bitės tarpusavyje nuolat bendrauja. Jos informaciją perteikia garsu, maitindamosi, liesdamosi ar šokdamos. Ypač svarbų vaidmenį atlieka ir organinės lakios medžiagos – kvapai.“


Motina yra stambiausia (sveria apie 200 mg) iš visų šeimos narių. Iš apvaisintų kiaušinėlių išsirita bitės darbininkės, o iš neapvaisintų – tranai. Kiaušinėlius dedančia motina bitės darbininkės rūpinasi, ją valo, laižo. Tokia meilė svarbiausiai avilio gyventojai ne iš piršto laužta – be motinos šeima netektų gyvybės. Toks bičių suvokimas tikriausiai užkoduotas genuose, nes vos tik motina iš avilio išskrenda apsivaisinti ir negrįžta ilgiau kaip valandą, skelbiamas aliarmas.

REKLAMA


Tuo pat metu nutrūksta visi darbai, nes subyra darbų pasiskirstymo tvarka, šeimą apima nerimas. Ilgai nelaukusios (po motinos dingimo praėjus vos 3 valandoms) bitės darbininkės jau ima rūpintis, kaip užsiauginti naują motiną. Jos po trijų dienų pradeda pieneliu maitinti jaunas lervutes, siuva motinoms auginti skirtus lopšelius. Jei per tą laiką bitininkas neįkelia naujos motinos, bitėms darbininkėms pradeda vystytis kiaušidės. Po mėnesio bitės darbininkės ima dėti kiaušinėlius, deja, neapvaisintus ir padrikai, po kelis į vieną korio akelę. Netrukus pradeda ristis ir jau po mėnesio užauga tranai.


Paklausite, iš kur darbininkės sužino, kad avilyje nėra motinos? Bičių motina ant žiaunų, kojelių, pilvelio turi liaukas, išskiriančias feromonus, kurios yra tarsi žinutės avilio gyventojoms. Kokios medžiagos išsiskiria ir kokia informacija pasieks bites darbininkes, lemia motinos fiziologinė būsena. „Pagal feromonus bitės darbininkės sprendžia, ar jos turi motiną, ar ji produktyvi, ar gali likti šeimoje, – aiškina L. Čereškienė. – Motinos išskiriami feromonai turi įtakos ne tik bičių elgsenai, bet ir fiziologijai. Išskiriamomis medžiagomis motinos tranams perduoda signalą, kad metas poruotis, o bitėms darbininkėms – kad nereikia auginti naujų motinų, stabdo jų kiaušidžių vystymąsi, taip pat tiksliai bitėms paskirsto darbus.“

REKLAMA


Koks glaudus motinos ryšys su avilio bitėmis, parodo spiečius: jei netenka motinos, jis pasuka atgal į seną avilį. Jei bitės būna gerokai nutolusios nuo namų, nebeįstengia grįžti, todėl žūsta.


Trumpas gyvenimas


Tranai – vyriškos lyties bičių šeimos nariai. Vasarą tranai dydžiu beveik prilygsta motinai, gal tik būna kiek kresnesni. Jie išsivysto iš neapvaisintų kiaušinėlių, lytiškai subręsta per dvi savaites. Iki 4 dienų tranus maitina bitės darbininkės, o vėliau jie minta savarankiškai iš atvirų korių akelių.


Tranai, kaip ir musės, negelia, nerenka žiedadulkių ir nektaro, nes jų liežuvėlis šiam darbui yra per trumpas. Tranų paskirtis vienintelė – apvaisinti motinas. Atėjus laikui poruotis jie sudaro sambūrius, išskrenda iš avilio, dažniausiai popietinėmis valandomis, kad susitiktų su motina. Tranų puiki rega ir uoslė: jie motiną gali užuosti net 60 m atstumu.


Tranų giminėje būna nuo 200 iki 800. Kiek daugoka, turint galvoje tai, kad per vestuvinį skrydį motina pasinaudoja ne daugiau kaip tuzino (12 tranų) „paslaugomis“. Apvaisinę motiną jie miršta po keleto minučių. Žūsta ir visi kiti tranai, išperinti per sezoną. Rudenį bitės darbininkės juos be gailesčio išvaro iš namų myriop.


Svetimas atpažįsta iš kvapo


Bitelės darbininkės neturi išsivysčiusių dauginimosi organų. Jos sunkesnės už tranus – sveria apie 100 mg. Darbininkių gyvenimo trukmė priklauso nuo gyvenimo sąlygų: vasarą, kai daug darbo, jos gyvena apie mėnesį, žiemą – iki 7 mėn. Vos išsiritusios bitės darbininkės būna pilkos spalvos ir auga greitai: išsiritusios rytą vakarop jau maitinasi. 13–14 dienų darbininkėms jau funkcionuoja ryklės ir žiaunų liaukos, kuriomis gamina pienelį perams (lervutėms) ir motinai maitinti.



Kokį patiekalą lervutėms patiekti, bitės darbininkės žino iš jų skleidžiamo kvapo, kuris kinta lervutėms augant. Rūpintis motina tenka bitėms darbininkėms – jos būsimos palydovės tai daryti pradeda sulaukusios vos 10–20 dienų. Gana anksti – 10–18-ą dieną – bitėms darbininkėms pradeda veikti vaško gamybos liaukos, kurios yra pilvelio apačioje. Apžiūrint tokio amžiaus biteles galima pamatyti vaško pleiskanėlių. Bitės darbininkės būtinai turi išlėkti apsiskraidyti, išsituštinti.


Grįžusiųjų laukia naujos pareigos. Vienos 8–18 dienų bitės tampa priėmėjomis – taip vadinamos tos, kurios perima medų iš lauke dirbančių bitelių. Apie 5–10 proc. bičių tampa sargybinėmis. Jos tupi ant lakos ir saugo avilio landą nuo nekviestų svečių, kuriuos atpažįsta iš kvapo. Beje, kiekvienos bičių šeimos jis yra kitoks, specifinis.


Nemaža dalis 20 dienų amžiaus bičių būna medunešės ir dirba tik lauke. Lauko bitės renka nektarą, žiedadulkes, vandenį, dervas. Bičių medaus pūslėje telpa 0,006 g nektaro, per dieną namo jo parneša nuo 0,002 iki 0,004 g. Bitės per visą savo gyvenimą parneša 6–8 g nektaro. Kiek turėtų būti bičių avilyje, kad iš šeimos galėtume prikopinėti 100 kg medaus?


Pasak L. Čereškienės, apie maisto šaltinį medunešėms praneša bitės žvalgės. Kaip tai vyksta? „Bitės, aptikusios nektaro šaltinį, atskrenda į avilį ir ima šokti, – pasakoja mokslų daktarė. – Jei atstumas nuo nektaro šaltinio iki avilio nedidelis, jos šoka ratu, tačiau pagrindinis signalas kitoms bitėms išlieka kvapas. Šokio trukmė rodo maisto gausumą. Jei nektaro šaltinis nuo avilio nutolęs daugiau kaip 100 m, bitės šoka aštuoneto šokį.“


Apie naują būstą bitės informaciją gentainėms irgi perduoda – tai daro pilvelio judesiais. Įgėlusi bitė palieka pavojaus signalą palikdama tam tikrą kvapą. Žinotina: jei bitė įgėlė, į tą vietą gels ir kitos bitės. „Žmogus, drambliai, šunys turi unikalią uoslę, o bitės? Kuo bitės kvapus suuodžia, kur yra jų nosis? Ji tikrai ne tokia, kokią galėtume įsivaizduoti – panašią į daugumos gyvūnų su dviem skylutėmis orui uosti. Šių vabzdžių uoslė unikali dėl unikalios jų nosies – ant galvos esančių antenėlių, sudarytų iš narelių. Tai lytėjimo, skonio ir uoslės organas. Pagal kvapus bičių „nosis“ suranda nektarą, atpažįsta šeimos narius“, – teigia L. Čereškienė.

REKLAMA


Išmoksta atpažinti kvapus


Bičių uoslė gerokai lenkia žmogaus uoslę – ji prilygsta šuns uoslei. Kam dar, be medaus ir kitų bičių produktų gamybos, žmogus sugalvojo panaudoti bites?


Pasirodo, bites galima išmokyti atpažinti kvapus. Mokslininkai sugalvojo panaudoti bites įvairioms medžiagoms – narkotikams, sprogstamosioms medžiagoms ar ligų išskiriamoms medžiagoms atpažinti. Bičių mokymai atpažinti kvapus susiję su maistu ir kvapais. Pasak mokslų daktarės, bitei duodant cukraus sirupo ji iškiša liežuvėlį ir juo identifikuoja kvapą. Ji taip daro tik tada, kai tą kvapą pažįsta. Tuo pagrįsta įvairių medžiagų atpažinimo metodika.


„Tokias išmokytas bites mokslininkai sugalvojo panaudoti sprogmenims aptikti, – pasakoja L. Čereškienė. – Tam buvo sukonstruota dėžė, į kurią dedamos apmokytos bitės. Joms tiekiamas oras, į kurį bitės reaguodavo iškišdamos liežuvėlį. Iš pradžių dirbta su trimis bitėmis, vėliau – su 30. Jos visos buvo išmokytos ieškoti narkotikų bei sprogstamųjų medžiagų.“


Atranda net minas


Naujosios Zelandijos mokslininkai nustatė, kad bites galima naudoti ir ligai nustatyti. Pirmiausia bandymai atlikti siekiant atpažinti tuberkuliozę. Ši liga išskiria tris kvapus, tačiau bitėms pavyko išmokti reaguoti į du. Kvapai buvo susieti su maistu. Eksperimento metu naudotas stiklinis burbulas. Atpažinusios tuberkuliozę ar kitas ligas (diabetą, odos vėžį) bitės susirinkdavo prie burbulo angos.


Tyrimai atlikti Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur bites buvo mėginta panaudoti minoms rasti. Kaip žinoma, šiose valstybėse yra likę daug užminuotų laukų. Aišku, minas gali rasti ir šunys, tačiau kilo idėja tam panaudoti bites. Jos buvo mokomos dėžėje, į kurią buvo „įdėtas“ kvapas ir maistas. Bitėms atsekti buvo bandyta pritvirtinti jutiklius su kompiuterine programa, kad būtų galima stebėti, kur jos skraido. Bičių susibūrimo vietas tikrindavo išminuotojai.


Kiekvienai bitei pritvirtinti jutiklį pasirodė per sudėtinga, todėl joms sekti nuspręsta panaudoti bepilotes skraidykles. Tai moderniausias bičių stebėjimo būdas. Vos tik užfiksavus jų susibūrimo vietas tuoj pat siunčiami išminuotojai. Taigi, šių unikalių vabzdžių pritaikymo galimybės dar iki galo nepanaudotos, todėl ateityje turėtume išgirsti ne vieną jų unikalumą patvirtinantį faktą.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.