Šuoliuojančiu mustangu – į svečius pas vaiduoklį

Šuoliuojančiu mustangu – į svečius pas vaiduoklį


Daiva Bartkienė


Kuo sparčiau nyksta senasis kaimas, tuo labiau jo tradicijos ir gyvenimo būdas domina miesto „stiklainiuose“ įkalintus jo palikuonis – po emociškai įtemptos darbo savaitės daugelis tik ir svajoja visa krūtine įkvėpti gaivia žaluma kvepiančio oro, paklaidžioti akimis po neaprėpiamus tolius, išvysti, kaip teka saulė, pajusti, kokia iškalbinga gali būti ryto tyla. Netoli nuo Panemunės pilies (Jurbarko r.), Vencloviškių kaime, Arūno žirgyną įkūrę Lena ir Arūnas Rukšnaičiai kviečia pasisvečiuoti tuos, kuriems patinka laisvai šuoliuojantys žirgai, įdomus viduramžių gyvenimo būdas ir nebaisus per vakaro sutemas į sodybą patyliukais atslenkantis tikrų tikriausias vaiduoklis.


Vilioja viduramžių pramogos


Leną ir Arūną gerai pažįsta visi, kurie domisi žirgais, – su savo numylėtiniais juos galima sutikti Kauno Hanzos dienose, beveik visose didžiųjų miestų mugėse, ant piliakalnių rengiamose šventėse, savaitgaliais – prie Panemunės ir Raudonės pilių. Jų ramūs žirgai, mieli poniukai traukia ir vaikus, ir suaugusiuosius, tad sodyboje retą vakarą nebūna svečių.


Atvyksta kauniečiai, norintys pasimokyti jodinėti, jaunos šeimos atveža vaikus pažiūrėti arkliukų – užuodę duoną jie šuoliais atlekia per ganyklą ir tiesia kaklus prie skanėsto. Vyrai neatsispiria pagundai pasimatuoti pusšimtį kilogramų sveriančius kario šarvus ir paleisti strėlę iš tik filmuose matyto lanko, palaikyti rankoje originalią ietį, kryžiuočių kovos kirvį ar senovinį pistoletą. Moterims smagu prieš fotoobjektyvą pasipuikuoti pasipuošusioms prabangiomis viduramžių suknelėmis, susėdus į senovinius krėslus, kaip tikroms diduomenės damoms, pasimėgauti puodeliu kvapios lauko žolelių arbatos.

REKLAMA


Šuoliuojančiu mustangu – į svečius pas vaiduoklį


Šioje sodyboje nėra jokios prabangos, o vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį iki viduramžių stiliumi akmenimis grįstų takų gali tekti bristi net pažliugusiu purvynu. Užtat pramogų ir potyrių – kiek širdis geidžia! Šimteriopai juos sustiprina žinojimas, kad bet kurią akimirką gali susidurti su nematomu, bet visur esančiu tikruoju sodybos šeimininku.


Parodė, kad niekur nedingo


Pasiūlymą pirkti apleistą namą netoli Kartupėnų piliakalnio Arūnas laiko likimo ženklu, nes šiuose kraštuose yra ir jo giminės šaknys. Pirmą kartą jame apsilankęs pajuto kūnu nubėgantį šiurpą, o vienintelė jam patikusi vieta buvo akmeninis rūsys. „Pamaniau, kad jau esu čia buvęs“, – sakė Arūnas, specialiai negriaunantis vaiduoklio prieglobsčiu tapusio pastato užkaltais langais.


Pasakojama, kad ten, kur jis stovi, prieš daugelį amžių buvo Eleonoravos dvaro raštinė, kiek toliau, ant kalniuko, pririštus prie liepos plakdavo nusikaltusius baudžiauninkus. Arūnas nesistebi, kad tokioje vietoje vaidenasi. Saulei leidžiantis ir pats ne kartą matė iš tos pusės, kur auga sena kriaušė, ateinantį ilgu apsiaustu apsisiautusį poną. Kartą Arūnas tą poną susapnavo.


Šuoliuojančiu mustangu – į svečius pas vaiduoklį


„Jis liepė pasiimti tai, kas man priklauso. Atpirkau Eleonoravos dvaro žemes, iš laukų susirinkau akmenis. Pilna jų ir dvaro griuvėsiuose – tik imk ir statyk mūrą. Taip ir darau. Bet neseniai tas šiurpus sapnas dar kartą pasikartojo. Pradedu manyti, kad sename dvare yra užkastas koks nors lobis, ir man skirta jį rasti“, – mintimis ir nuojautomis dalijosi Arūnas.


Ant sodybos leidžiantis vasaros migloms ir Lena ne kartą yra pajutusi, tarytum paskui eitų nematomas šešėlis. Per daugybę metų taip prie jo priprato, kad abu sutuoktiniai jau buvo pradėję manyti, jog vaiduoklis dingo. Bet vos tai ištarė garsiai, su trenksmu nukrito ant sienos kabėjusi jaučio kaukolė ir savaime įsijungė daug metų nenaudotas, sugedęs spalvotas šviestuvas. Visi, sėdėję prie ištaigingo senovinio stalo, akimirkai apmirė.


„Tada supratome, kad jis tebėra tikrasis šios sodybos šeimininkas“, – sako Arūnas, visai neseniai iš kaunietės gydytojos dovanų gavęs į vaiduoklio rūbą panašų apsiaustą. Naktimis jis dažnai girdi beldžiantis į lauko duris – trimis smūgiais vaiduoklis visada praneša Arūnui, kad iš aptvaro ištrūko žirgai arba kieme yra nekviestų svečių.


Išsipildžiusi svajonė – žirgai ir šunys


Iš viduramžių atklystantis vaiduoklis paskatino atsigręžti į paslaptingą laikotarpį – Lena ir Arūnas įsigijo kailiais dengtą palapinę, pradėjo rinkti XIII–XVI a. ginklus, šarvus, baldus, namų apyvokos daiktus. Išsipildė ir abiejų svajonė turėti keturkojų draugų: greta žirgų sodyboje visada sukiojasi būrys šunų. Ne bet kokių, o gilias istorines šaknis turinčių veislių – fotosesijose dalyvauja lietuviški skalikai, rusų kurtai, Vakarų Sibiro laikos.

REKLAMA


Lena tvirtina, kad sodyba su vaiduokliu tikriausiai nebūtų taip pakeitusi jų gyvenimo, jei ne žirgai. Jais šeima susidomėjo kolūkių turto dalybų laikais, kai pro šalį ėjęs žmogus Arūnui pasiūlė pirkti arklį.


„Turėjau kišenėje 100 dolerių – ir padaviau. Paskui pardaviau supirkėjams už keturgubą kainą. Pamaniau, kad visai neblogas uždarbis. Kurį laiką tuo ir verčiausi“, – neslepia A. Rukšnaitis.


Šuoliuojančiu mustangu – į svečius pas vaiduoklį


Keršą eržilą Košą jis parsivežė iš Šveicarijos. Per 20 metų keršieji mustangai iš Vencloviškių pasklido po visą Lietuvą. Dar prieš keletą metų Vencloviškių kaimo pievose ganėsi net keturios dešimtys žirgų, dabar jų ten – perpus mažiau. Žirgams prijaukinti ir išmokyti reikia daug laiko, be to, ne visi tampa tokie, kuriuos gali be baimės leisti prie žmonių.


Jodinėjimas daro stebuklus


Kai Arūnas su pagalbininkais ant žirgų šuoliais lekia nuo panemunės kalvų, plentu važiuojantys stabdo automobilius ir būriais filmuoja ne tik lietuvio akims netikėtą egzotiką.


Susidomėjimas žirgais Rukšnaičiams brukte įbruko mintį, kad su savo augintiniais jie būtų laukiami ir šventėse. Juolab kad keršieji Amerikos mustangai labiausiai vertinami už meilumą ir prisirišimą prie žmogaus. Lena sako nebijanti, kad inscenizuotuose mūšiuose jie išsigąs triukšmo, dūmų uždangos ar patrankos šūvio, pasibaidys ar dings, netikėtai pamatę, jog nėra šeimininko. Net didžiausioje žmonių spūstyje palikę savo žirgą abu Rukšnaičiai žino: toje pačioje vietoje jį ir ras. Vienintelis pavojus yra mustangų dydis – norėdami pasimeilinti šie žirgai gali nustumti ar kur nors prispausti neatsargų smalsuolį.


Vaikams visada siūloma pasidžiaugti mielais poniukais. Mažučiai, draugiški arkliukai padeda įveikti didelio gyvūno keliamą baimę, tačiau kelis kartus pasimėgavę jodinėjimu tokiu arkliuku vos paaugę vaikai panūsta užsiropšti ir ant tikro žirgo. Lena tvirtina, kad visada pataria tėvams nebijoti, nes mažuosius pramogautojus nešantį žirgą už pavadžio laiko patyręs prižiūrėtojas.


Jodinėjimas poniais ir žirgais padeda atsipalaiduoti net labiausiai įsitempusiems, psichologiškai silpniems vaikams, gerai veikia nenuoramas – o tokių dabar labai daug. Lena nesistebi, kai per šventę nedrąsiai prie žirgų ėję vaikai kelis kartus pasisvečiavę jų sodyboje tampa labiau savimi pasitikintys, atidesnis aplinkai, jautresni artimiesiems, o tėvai pripažįsta, kad su savo išdykusiomis atžalomis lengviau randa bendrą kalbą.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris