Praėjus trejiems karo Ukrainoje metams, daugelis Lietuvos žmonių vis dar nežino, ko iš jų tikisi valstybė. Daugelis daugiau ar mažiau įsivaizduoja, ką daryti dabar, bet jeigu ateis diena X?

Aurimas Navys, gynybos ir saugumo ekspertas

Jai ruošiamės remdamiesi senomis vadovėlinėmis tiesomis, kurios, galbūt, neblogos, tačiau tuos vadovėlius rašė žmonės, nematę tikro dabar vykstančio karo. Ir kai gyventojams nurodoma pasiskaityti tokį ir tokį puslapį, išeiti kursą ir jau būti pasiruošus pilietiniam pasipriešinimui, jiems darosi baisu.

Žmonės, kurie priima sprendimus, vis dar gyvena taikos iliuzijoje. Jie mala liežuviais, rengia prezentacijas, tačiau žmonėms padeda ne skaidrės. Gyvenant karo sąlygomis mums reikia žmonių, kurie, kad ir klysdami, galėtų veikti, ir vienijančios jėgos, kuri pasakytų žmonėms, ką reikia daryti.

Nėra sutarimo esminiais klausimais

Premjero, prezidento, Seimo pirmininko žinutės dažnai prieštarauja viena kitai, o žmonės mato ne tik turinį, bet ir kūno kalbą, abejones, nepasiruošimą. Ir tai – ne tik šios valdžios problema.

Lietuvoje susiklostė absurdiška situacija, kai kiekviena ministerija ir kiekviena tarnyba vykdo savo atskiros tarnybos „strateginę komunikaciją“ – nėra vienos institucijos, atsakingos už vientisą žinutę. Iš dalies tai lemia didelė baimė – nepagrįsta ir tik rodanti komunikacijos nesupratimą – kad tokia jėga vienose rankose galėtų nulemti rinkimų ar referendumų baigtį.

Tačiau mažų mažiausiai valstybėje turi būti sutarimas bent jau esminiais klausimais. Lietuvos žmonės jaustųsi kur kas tvirčiau matydami, kad pagrindiniai valstybės asmenys – jau minėti prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas, taip pat, dabartinėmis sąlygomis, ir kariuomenės vadas bei krašto apsaugos ministrė – kalba ta pačia kalba. Neturėtų būti taip, kad vieną dieną vieni sako „5-6 % gynybai, kitą dieną kiti – „Ne, mes neturim pinigų.” Dėl to žmonės jaučiasi pasimetę, o pasimetęs žmogus nėra pajėgus veikti.

Kvailiai, laukikai ir kontrabandininkai

Lietuva turi bendrą sieną su dviem kare dalyvaujančiomis valstybėmis. Baltarusija yra Rusijos sąjungininkė – nepaisant to, daug žmonių vis dar reguliariai ten važinėja.

Dalis žmonių tai daro iš kvailumo. Tai nereiškia žemo intelekto – tiesiog tie žmonės stengiasi išsiskirti, parodyti sau ir kitiems, kad kažką gali, ir kai neišeina, jie ima priešgyniauti, panašiai kaip paaugliai, kurie daro priešingai, nei jiems sako tėvai, šiuo atveju – valstybės institucijos. Tai suaugę žmonės, tačiau nebrandžios asmenybės, ir jų yra žymiai daugiau, negu galime įsivaizduoti.

Kita dalis į Baltarusiją važinėja turėdami tikslą. Užverbuoti žmonės, vadinamieji laukikai, arba, rusiškai, „ždūnai“. Tie, kurie laukia rusų atėjimo. Net kariaujančioje Ukrainoje, matant, kas vyksta Charkive, koks likimas ištiko Mariupolį, laukikų yra apie 10-15 procentų populiacijos. Spėju, panašiai ir Lietuvoje.

Lietuvos „ždūnai“ netiki, kad juos ištiks ukrainiečių likimas. Rusų atėjimo jie laukia tikėdamiesi kolaboruoti ir geriau gyventi. Bet tie laukikai nesupranta rusų ir nesuvokia, kad išdavystės, atvirų kolaborantų nemėgsta niekas. Net tie žmonės, kurie kolaboravo Donecke ir Luhanske – jų pabaiga labai liūdna.

Trečia keliautojų į Baltarusiją grupė – kontrabandininkai. Cigarečių kontrabanda nesustojo net ir per migrantų krizę, kai sieną suveržė koncertinos vielos tvora. Estijos tarnybų patirtis rodo, kad tarp kontrabandininkų yra užverbuotų žmonių, kurie uždirba ne tik iš kontrabandos, bet ir informacijos rinkimo priešiškoms šalims. Tačiau daugelis tiesiog mano, kad apgauti valstybę – nieko baisaus. Kad jeigu moki mokesčius, tai gali juos ir nuslėpti, nes juk „gabendamas kontrabandą aš nieko nežudau ir nevagiu“.

Taip gyveno jų tėvai ir seneliai, prisitaikę okupacijos metais, kai buvo sunku išgyventi ir kai žmogus, kuris nevogė ir nekombinavo, atrodė nevykėlis. Apvogti valstybę, „apvogti Maskvą“ tuomet atrodė teisinga. Bet laikai pasikeitė – mes jau 35 metus esame nepriklausomi.

Kodėl mentalitetas keičiasi taip lėtai?

Kokia kalba keikiasi lietuvių jaunimas? Dažniausiai – rusiškai.

Kodėl rusų kalba yra antra, o ne, pavyzdžiui, ketvirta užsienio kalba Lietuvoje po anglų, prancūzų ir lenkų? Rusiškai supranta 80 procentų mūsų gyventojų, tarp jų – ir jauni, okupacijos nematę žmonės. Mokykloms trūksta kitų užsienio kalbų mokytojų, bet rusų kalbos mokytojų – ne.

Gerai mokėdami kurios nors tautos kalbą, kartu perimame ir tos tautos mąstyseną. 80 procentų mokančiųjų rusiškai yra dar okupacijos pasekmė ir kartu atsakymas į klausimą, kodėl, nors Lietuva jau 35 metus yra nepriklausoma, daugelio mūsų žmonių mentalitetas nepasikeitė.

Viltis dedu į jaunus fantastiškus žmones, kurie nemoka rusų kalbos, kuria labai gerus filmus, kuria verslus, dirba korporacijose ir t. t. Galbūt tie žmonės yra naivūs, nes užaugę gražioje aplinkoje. Bet jie nebeturi rusiško mentaliteto. Tie žmonės neemigruos, nevažinės į Baltarusiją ir nevežios kontrabandos. Jie supranta, kas yra tautiškumas ir pilietiškumas. Ir jiems nebereikia aiškinti, kodėl reikia eiti balsuoti.

Pranešimas spaudai.