„Kas dešimtas ligoninės pacientas patiria ne savo ligos, o pačios sveikatos priežiūros sukeltą žalą“, – sako Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto lektorius dr. Laimutis Paškevičius. Kodėl taip yra ir ką daryti, jeigu nukentėjote dėl medikų klaidos?

Emilija ČEPULIONYTĖ

Potencialaus pavojaus zona

Į sveikatos priežiūros kokybės ir pacientų saugos klausimus L. Paškevičius gilinasi pastaruosius 17 metų. „Šia svarbia sritimi susidomėjau stažuodamasis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ligoninėse, nes kaip tik stažuotės metu, 1999-aisiais, JAV medicinos institutas paskelbė tiek JAV, tiek kitų regionų sveikatos priežiūros sistemas sudrebinusią mokslinę studiją „Klysti žmogiška: saugios sveikatos apsaugos kūrimas“.

Remiantis jos duomenimis, vien JAV ligoninėse dėl medicinos klaidų miršta nuo 40 tūkst. iki 98 tūkst. žmonių per metus, t. y. JAV ligoninėse dėl sveikatos priežiūros organizavimo trūkumų ir kitų problemų miršta daugiau žmonių nei dėl eismo įvykių keliuose, AIDS ir krūties vėžio kartu. Iki šios rezonansinės studijos tiek JAV, tiek kitose šalyse nebuvo skiriama reikiamo dėmesio šiai problemai, nes apie klaidas medicinos srityje nebuvo atvirai diskutuojama, ši tema neišeidavo iš ligoninių gydytojų kabinetų ar klinikinių atvejų konferencijų salių ribų“, – pasakoja pašnekovas.

Nuo to laiko L. Paškevičius ėmė domėtis tuo, kas lemia medikų klaidas, o neseniai apgynė disertaciją „Kompleksinis pacientų saugos įvykių valdymas Lietuvos ligoninėse“. Didelį žinių bagažą šioje srityje sukaupusio mokslininko nuomone, nepaisant to, kad gydymo įstaigose tiek medikai, tiek įstaigų administracijos deda milžiniškas pastangas padėti pacientams, visgi klaidų pavojus yra taip pat milžiniškas. Net mažiausia klaida, neapsižiūrėjimas ligoninėje gali priartinti paciento mirtį ar tapti sužalojimo priežastimi.

Klaidų registrai slepia tiesą?

Moksliniai tyrimai rodo, kad maždaug kas dešimtas ligoninėje besigydantis pacientas patiria ne savo ligos, o gydymo, slaugos, vadybos sukeltą žalą. Pasaulyje nepageidaujamų įvykių intensyviosios priežiūros ligoninėse skaičius siekia 3–17 proc., Europoje – 8–12 proc. „Europos Komisijos užsakymu Europos Sąjungos (ES) šalyse atliktas pacientų saugos tyrimas parodė, kad kas antras apklaustas ES gyventojas mano galintis patirti žalą gaudamas sveikatos priežiūros paslaugas savo gimtojoje šalyje, o 26 proc. apklaustųjų nurodė, kad jie ar jų šeimos nariai patyrė nepageidaujamų įvykių gydymo įstaigose“, – sako L. Paškevičius.

Pašnekovo teigimu, tarptautinių klaidų medicinos, odontologijos, slaugos srityse registrų, deja, nėra – kiekviena šalis pati kuria ir diegia šiuos registrus, dar vadinamus nepageidaujamų įvykių registravimo ir mokymosi sistemomis, nacionaliniu lygmeniu.

„Praktikų yra įvairių: vienose šalyse diegiamos privalomo nepageidaujamų įvykių registravimo sistemos, kitose – sistemos, kuriose medikai, vadybininkai ir pacientai laisva valia registruoja tiek įvykusius žala pasireiškusius įvykius, tiek galėjusius įvykti. Tiesa, moksliniai tyrimai vėlgi atskleidė šių registrų ar sistemų ribotumą – juose registruojama tik maža dalis medicinos klaidų ir nepageidaujamų įvykių. Apie nuo 10 iki 90 proc. tokių atvejų nepranešama. Tai rodo, kad pasikliauti vien nepageidaujamų įvykių registravimo sistemomis neturėtume, jos turi savo trūkumų“, – pabrėžia L. Paškevičius.

Reputacijos kaina

Kodėl apie gydytojų ir kito medicinos personalo klaidas nekalbama viešai? Pasak pašnekovo, yra daug priežasčių. Taip jau susiklostė, kad per daugelį metų gydytojai suformavo savitą uždarą profesinį institutą, turintį savas tradicijas ir normas, jis spręsdavo įvairius klinikinius klausimus, nagrinėjo klaidas už uždarų profesinių ar institucinių durų. „Tam tikri pavyzdžiai, pasiekę ir dabartinius laikus, – saviti savireguliacijos mechanizmai – gydytojų (odontologų) rūmai, gydytojų konsiliumai, gydytojų „penkiaminutės“, klinikinių atvejų ir patanatominės konferencijos ir pan. Medikai tiesiog įprato nagrinėti profesinius klausimus konservatyviai, uždarame rate“, – teigia mokslininkas.

Kitas svarbus aspektas – klaidos medicinos srityje labai brangiai kainuoja. „Skirtingai nei daugumoje pramonės sričių, kai brokuotą detalę ar mechanizmą galima lengvai pakeisti kitu, medicinoje mažiausia klaida gali kainuoti sveikatą ar net gyvybę. Laiku nenustatyta ar netinkamai nustatyta onkologinės ligos diagnozė, per neapsižiūrėjimą ne toje vietoje padėtas kablelis recepte nurodant vaisto dozę, supainiotas panašiai skambantis vaistų pavadinimas ar panašiai atrodantis vaistų buteliukas, neatsargus judesys skalpeliu ar nesuskaičiuotos kraują sugeriančios servetėlės ir instrumentai po chirurginės operacijos, neužtikrinta priežiūra ir slauga po operacijos – visa tai gali baigtis tragiškai, labai skaudžiais padariniais“, – dėsto pašnekovas.

L. Paškevičius pateikia pavyzdį: „Įsivaizduokite tokią situaciją: visą gyvenimą uoliai dirbęs profesorius, rengiantis kitus medikus, už ypatingus nuopelnus apdovanotas ir gerai žinomas visuomenėje, padaro klaidą ir dėl jos miršta pacientas. Kaip greitai viskas gali apsiversti aukštyn kojomis: kolegos medikai ima žiūrėti skeptiškai, žiniasklaidoje pasirodo kaltinantys ir smerkiantys straipsniai, kinta ir pacientų požiūris. Prarandama reputacija, o ką jau kalbėti apie valstybines komisijas, dalyvavimą teismuose, asmeninius išgyvenimus ir savęs smerkimą. Toks nepakantus visuomenės požiūris į klaidas medicinos srityje ir jų padarinius, deja, neskatina medikų būti atviresnių, todėl šios klaidos taip dažnai yra „nepastebimos“ ar slepiamos.“

Problemos dėl didelio krūvio

Veiksniai, kurie lemia medicinos klaidas, paprastai skirstomi į dvi grupes: latentinius (pasyvius, paslėptus, netiesioginius) ir aktyvius (tiesioginius). „Latentiniai veiksniai – tai įvairaus lygmens sveikatos priežiūros vadybos, veiklos organizavimo trūkumai, kurių neigiami padariniai pasireiškia ne iš karto, o vėliau, susiklosčius tam tikroms sąlygoms, aplinkybėms.

Pavyzdžiui, pernelyg didelis gydytojo darbo krūvis. Man pačiam teko kalbėti su šeimos gydytoju, kuris per dieną priimdavo 60 pacientų. Žiemą kiekvienam reikėjo nusirengti, teko kiekvieną apžiūrėti, išklausyti, įvertinti ligos simptomus, atlikti diferencinę diagnostiką, nustatyti pagrindinę ligą, paskirti ir suderinti gydymą, ką jau kalbėti apie šūsnis popierių pildant ligos istoriją. Tad tikimybė suklysti – akivaizdi“, – pabrėžia L. Paškevičius.

Medikų klaidas gali lemti ir nepakankamas aprūpinimas reikiama modernia diagnostikos ir gydymo įranga, nepalankus mikroklimatas, psichologinis spaudimas ir pan.

Aktyvūs veiksniai – tai veiksniai, priklausantys nuo paties sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo veiklos: atidumo stoka, išsiblaškymas, nuovargis, komunikacijos su pacientu stygius ir t. t. Kai susideda ir vieni, ir kiti, klaidos galimybė – labai didelė.

Persidirbęs – tas pats, kas girtas?

Didelis darbo krūvis, nuovargis, stresas ir miego stygius gerokai padidina klaidų ir traumų tikimybę. „Dirbant pamaininį darbą naktimis išsiderina miego režimas. Kartais tai pasireiškia nemiga, kartais – padidėjusiu mieguistumu dieną, lėtiniu nuovargiu, emociniu išsekimu, perdegimo sindromu, dėmesio stoka, sulėtėjusia reakcija priimant sprendimus, todėl išauga lėtinių ligų rizika – onkologinių, širdies ir kraujagyslių, diabeto ir kt. Dėl minėtų aspektų padidėja klaidų ir traumų tikimybė, dalis medikų serga depresija, piktnaudžiauja vaistais, slopina įtampą alkoholiu“, – sako L. Paškevičius.

Moksliniai tyrimai rodo, kad po 17–19 valandų budrumo reikalaujančio darbo žmogaus veikla atitinka veiklą, kai kraujyje nustatoma 0,05 proc. alkoholio koncentracija, o dar ilgiau nemiegojus veikla pasiekia tokią, kokia kraujyje esant 0,1 proc. alkoholio koncentracijai. „Paprastai sakant, parą nemiegojęs medikas dėl miego stokos elgiasi panašiai kaip žmogus, esantis lengvai apgirtęs“, – konstatuoja pašnekovas.

Kaip išvengti klaidų?

L. Paškevičiaus teigimu, išvengti klaidų medicinos srityje vargu ar įmanoma – galima tik sumažinti jų dažnį. „Visų pirma būtini teisinės aplinkos pokyčiai – reikia žalos paciento sveikatai atlyginimo įrodinėjant kaltę deliktine teise paremtą modelį pakeisti vis plačiau kitose šalyse diegiamu žalos atlyginimo be kaltės įrodinėjimo modeliu, kai pacientai kreipiasi į specialų žalos atlyginimo fondą, kurio atstovai operatyviau nei teismo tvarka priima sprendimą dėl žalos atlyginimo, nes jie nagrinėja tik patį žalos padarymo ar atsiradimo faktą, o ne ieško kaltųjų.

Kartu šis klausimas perduodamas gydymo įstaigai, ši nagrinėja klaidos priežastis ir priima atitinkamus pacientų saugą gerinančius sprendimus, kad tokie ar panašūs atvejai nepasikartotų ateityje“, – dėsto pašnekovas.

Pasak L. Paškevičiaus, Lietuva taip pat pasuko šiuo keliu, tik pokyčiai vyksta gana vangiai. Reikia tikėtis, kad paspartės šių klausimų sprendimas ir po metų kitų pacientai jau galės paprasčiau kreiptis ir greičiau gauti atlygį už jiems padarytą žalą, nors, suprantama, ne visą žalą galima išmatuoti finansais.

Taip pat mūsų šalyje būtini pacientų saugos kultūros pokyčiai, t. y. dera pereiti nuo problemų neigimu, klaidų ir nepageidaujamų įvykių slėpimu, medikų kaltinimu ir bausmėmis grindžiamos pacientų saugos praktikos prie pacientų saugos problemų pripažinimo, atviro pacientų saugos įvykių atskleidimo, mokymosi iš klaidų ir kitos gerosios praktikos. Sveikatos priežiūros įstaigose būtina formuoti atviro dialogo su pacientu įvykus nepageidaujamam įvykiui kultūrą, skatinančią pripažinti klaidą ir kartu su pacientu aptarti bei spręsti nesėkmes, o ne jas slėpti ar nutylėti. Ir, žinoma, būtina sudaryti medikams tinkamas darbo sąlygas.

Dera pasirūpinti patiems

Kaip pačiam ligoniui ar jo artimiesiems prisidėti prie galimų klaidų mažinimo? „Jei yra galimybė, siūlyčiau prieš pasirenkant gydymo įstaigą pasidomėti bent viešai prieinama informacija įstaigos interneto tinklalapyje apie įstaigos veiklas ir pasiekimus užtikrinant teikiamų paslaugų kokybę ir saugą. Tikslinga atkreipti dėmesį į tai, ar įstaiga yra akredituota ar sertifikuota pagal tarptautinius ar nacionalinius kokybės vadybos standartus. Žinoma, nė viena, net pati geriausia, kokybės vadybos sistema negali garantuoti absoliučios saugos, tačiau gali padidinti budrumą ir sumažinti nepageidaujamų įvykių mastą“, – teigia pašnekovas.

Pacientui svarbu tinkamai pasirengti vizitui pas gydytoją, išsamiai susirašyti savo savijautos pokyčius, skundus, vartojamus vaistus (pavadinimus, dozes ir pan.), kad jis galėtų kuo išsamiau, nepamiršdamas svarbių aspektų, pateikti gydytojui informaciją apie savo sveikatos būklę. Taip pat patariama kuo dėmesingiau stebėti aplinką, pavyzdžiui, ar gydytojas, prieš prieidamas prie paciento lovos, nusiplovė rankas, jei ne, atkreipti į tai mediko dėmesį. „Drąsiai klauskite visko, kas susiję su jūsų sveikata, gydymu, priežiūra. Tiksliai laikykitės gydymo plano. Pablogėjus sveikatos būklei nedelsdami informuokite gydantį gydytoją“, – pataria specialistas.

Jeigu nukentėjote dėl medikų klaidos

Medicinos klaidų nagrinėjimas reglamentuotas teisės aktuose. Visų pirma pacientas, manantis, kad patyrė žalą ar yra kitaip pažeistos jo teisės, turi ne vėliau kaip per metus, kai sužinojo apie tai, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo jo teisių pažeidimo dienos, kreiptis į tą gydymo įstaigą, kurioje nukentėjo, ir išdėstyti skunde kreipimosi motyvus bei pateikti faktus.

Sveikatos priežiūros įstaiga privalo per 20 darbo dienų išnagrinėti paciento skundą ir raštu informuoti pacientą apie nagrinėjimo rezultatus. Jeigu pacientas gauna neigiamą gydymo įstaigos atsakymą, jis gali kreiptis į privalomąją ikiteisminę instituciją – Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Ši per 2 mėnesius turi išnagrinėti skundą ir priimti sprendimą (šis terminas gali būti pratęstas dar iki 2 mėnesių).

Minėta komisija nustato, ar buvo neteisėtų veiksmų, jei taip – ir atlygintinos žalos dydį, arba kad žalos nebuvo. Turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas pagal paciento pareiškimą, todėl pareiškime būtina nurodyti, kokio dydžio žalą, išreikštą pinigais, asmuo patyrė. Jei nė viena šalis neskundžia komisijos sprendimo, jis yra privalomas vykdyti.

Jeigu paciento netenkina ir šios komisijos sprendimas, jis turi teisę per 30 dienų nuo minėtos komisijos sprendimo priėmimo kreiptis į teismą. Teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka įrodinėjamos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žalos faktas, priežastinis ryšys ir kaltė. Teismo procesas – sudėtingas ir ilgas, jo metu neužtenka tik ko nors teigti ar paaiškinti, reikia konkrečių įrodymų, specialistų išvadų, ekspertizių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliacinės instancijos teismui, o šio – Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

„Visgi pirmiausia pacientams patarčiau susitikti su gydymo įstaigos administracijos atstovais, atvirai išsakyti problemas – dažnai galima rasti sprendimą ir sutarti ir be teismo procesų. Kaip rodo praktika, geranoriškumas ir bendradarbiavimas duoda geresnius rezultatus nei teismai ir bylinėjimaisi“, – tvirtina L. Paškevičius.