Tarptautinis seržanto Logano Makrėjaus tyrimas – „Tuščios akiduobės“ (+ knygos ištrauka)

Tarptautinis seržanto Logano Makrėjaus tyrimas – „Tuščios akiduobės“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato jau penktą škotų rašytojo Stuarto MacBride’o trilerį „Tuščios akiduobės“, kuriame ir vėl pirmuoju smuiku groja kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus.


Anksčiau išleistos šio autoriaus knygos: „Šaltas granitas“, „Gęstanti šviesa“, „Atvira žaizda“ ir „Skerdykla“. Už „Šaltą granitą“, kaip geriausią debiutinį romaną, S. MacBride’as gavo „Barry Award“ apdovanojimą, be to, susižėrė Detektyvų rašytojų asociacijos prizą „Dagger in the Library“ už visą kūrybą ir geriausio rašytojo naujoko prizą ITV3 kriminalinių trilerių kategorijoje.


„Tuščios akiduobės“ – tai dar viena spindinti žvaigždė šioje apdovanojimus skinančioje serijoje. Čia rasite viską, ko reikia geram detektyvui: įtemptas siužetas persmelktas protu nesuvokiamų nusikaltimų ir aštraus humoro, o veikėjai itin realistiški ir įsimintini.


Nors Granito mieste jau vasara, saulė nepajėgia išsklaidyti niūrių Grampiano policijos būstinės nuotaikų. Serijinis užpuolikas nusitaikęs į augančią Aberdyno lenkų bendruomenę: statybvietėse aptinkamos sužalotos aukos – išluptomis akimis ir išdegintomis akiduobėmis.

REKLAMA


Nemažai prisikentėjusiam kriminalistui seržantui tenka spręsti dar vieną žiaurią bylą. Tačiau aukos taip įbaugintos, kad nesiryžta šnekėti, todėl Edipo operacija ima strigti.


Paaiškėjus, kad paskutinė auka yra visai ne emigrantas iš Rytų Europos, o Saimonas Makleodas, lažybų punkto „Bėris ir Sartis“ savininkas bei ilgametis Aberdyno šešėlinių veiklų vadovas, tyrimas Loganą Makrėjų nuveda net į Lenkiją. Netrukus jis atsiduria narkotikų karų ir prostitucijos klanų sūkuryje bei nuožmiausio Aberdyno nusikalstamo pasaulio lyderio, prekiaujančio ginklais, malonėje.


Gerbėjų širdis ypač pavergė išskirtinis S. MacBride’o stilius, kuriame dera kraują stingdanti įtampa ir sarkazmas. O detektyvo Džeko Frosto personažą sukūręs Rodney’is Davidas Wingfieldas apie šį kūrinį atsiliepė taip: „Dar viena puiki, įtraukianti knyga apie policijos darbą. Tiesiog žaliuoju iš pavydo!“

REKLAMA


Knygos ištrauka


Sunkiausia būdavo laukti: pritūpus, nugara į sieną, prisimerkus nuo besileidžiančios saulės, tikintis linktelėjimo. Nebenaudojamos verslo patalpos Toryje – ne pačiame prabangiausiame Aberdyno rajone – stovėjo pavėjui nuo žuvies perdirbimo gamyklos ir eilės didžiulių geltonų konteinerių, iš kurių virto galvos, kaulai ir viduriai, pūvantys birželio pavakarės karštyje.


Pustuzinis ginkluotų policijos pareigūnų – trys komandos po du, visi apsirengę juodai, išpilti prakaito ir besistengiantys nekvėpuoti pro nosį – per šaižius juros periodo parko žuvėdrų klyksmus bandė įsiklausyti į menkiausią krustelėjimą.


Tylu.


Stambus vyras, užsitempęs ant nosies ir burnos juodą šaliką, iškėlė ranką. Ginkluoti pareigūnai įsitempė.


Ir trys, du, vienas…


BUM – rankinis taranas pataikė į spyną, ir durys išlūžo į vidų papildamos rakščių papliūpą.


– PIRMYN! PIRMYN! PIRMYN!


Į prieblandoje skendintį koridorių: pilkos sienos, purvina mėlyna kiliminė danga.


Pirmoji komanda pasileido į gale esančią dirbtuvę, antroji – į priekyje išsidėsčiusius kabinetus, o abu trečiosios komandos nariai nubildėjo laiptais į viršų. Kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus slysdamas sustojo viršuje: aikštelėje riogsojo apverstas stalas, nuklotas storo dulkių sluoksnio; nudžiūvęs augalas vazone; ant sienų, kur kabojo paveikslai, tamsavo stačiakampiai; buvo matyti ketverios atdaros durys.



– Švaru.


Konsteblis Gatris – antras trečiosios komandos narys – prisėlino prie artimiausių durų, pasiruošęs automatinį pistoletą MP5, ir dirstelėjo į vidų:


– Švaru.


Jis grįžo atgal ir pamėgino prisiartinti prie kitų.


– Tikras laiko švaistymas. Kiek tokių jau patikrinome šią savaitę?


– Neprarask budrumo.


– Nieko čia nerasime, – tarė jis žengdamas per slenkstį, – tikras laiko…


Jo galva staigiai atsilošė – iš nosies ištryško kraujo purslai. Gatris smarkiai dunkstelėjo ant grindų, šalmas atšoko nuo purvinos kiliminės dangos. Iššaudamas jo „Heckler & Koch“ šaižiai trakštelėjo, juosmens aukštyje palikdamas skylę gipsinėje pertvaroje.


Pasigirdo riksmas. Spigus ir skausmingas, sklindantis iš kambario:


– Proszę, nie zabijaj mnie!


Loganas išjungė ginklo saugiklį ir įvirto pro duris. Biuras atrodė šitaip: sulaužyta sekretorės kėdė, surūdijusi spintelė, telefonų knyga… moteris. Ji sėdėjo susmukusi, atsirėmusi į sieną, viena ranka susiėmusi tamsaus raudonio dėmę, plūstančią iš šone atsivėrusios žaizdos. Rankoje it kuoką gniaužė masyvų segiklį. Jo galas buvo kruvinas.


Loganas nukreipė į ją automatinį pistoletą ir sušuko:


– Ant grindų – staigiai!


– Proszę, nie zabijaj mnie! – moteris buvo murzina, ilgi tamsūs plaukai sulipę. Ji kūkčiojo, drebėjo: – Proszę, nie zabijaj mnie!


Kažkas panašaus į „prašau“ ir „nemušk“?


– Policja, – iškošė Loganas, iš visų jėgų stengdamasis ištarti žodį teisingai. – Aš esu policja. Supranti? Policja? Policininkas?


Po šimts… štai kaip būna, kai neatidžiai klausaisi lenkų kalbos pamokų, dėstomų nuovadoje.


– Proszę… – čiuoždama siena žemyn, ji ant tapetų paliko storą raudoną brūkšnį, vis kartodama „prašau“: – Proszę, proszę…

REKLAMA


Loganas išgirdo laiptais kylančių žingsnių trinksėjimą, kažkas užlipo iki aikštelės ir susikeikė:


– Centre, čia nulis-trys-vienas-vienas: sužeistas pareigūnas; kartoju, sužeistas pareigūnas! Man reikalinga greitoji, tučtuojau!


– Proszę… – ji paleido iš rankos segiklį.


Į kambarį įvirto ginkluotojo būrio pareigūnas, vienu metu taikydamas ginklu į visas šalis. Jis sustingo vos išvydęs moterį, susmukusią prie sienos, pražergtomis kojomis, paplūdusią krauju.


– Jėzau, seržante, ką jai padarei?


– Nieko aš nedariau – čia Gatrio darbas. Ir viskas įvyko netyčia.


– Po velnių, – atėjūnas čiupo jo radijo stotelę ir vėl kreipėsi pagalbos, norėdamas sužinoti, kuriame taške šiuo metu yra greitoji, kol tuo tarpu Loganas, kalbėdamas lenkų kalbos pidžinu ir gausiai gestikuliuodamas, mėgino nuraminti moterį.


Sekėsi neypatingai.


Likusi antrosios komandos dalis kyštelėjo galvą pro durų staktą ir tarė:


– Radome dar vieną.


Loganas atplėšė žvilgsnį nuo krauju pasruvusių moters akių:


– Dar vieną?


– Geriau jau ateik pažiūrėti.


Šis kabinetas buvo kiek didesnis. Stogas leidosi į pastato pakraiges. Pro dulkėtą stoglangį krito auksinė saulėlydžio šviesa. Čia stovėjo vienintelis baldas – apdaužytas stalas be vienos kojos. Kambaryje tvyrojo sodri keptos mėsos ir žmogaus išskyrų smarvė.


Šios smarvės šaltinis – nejudantis, į gemalo pozą susirietęs vyras – gulėjo už sulaužyto stalo.


– Jėzau… – Loganas pasižiūrėjo į konsteblį. – Ar jam?..


– Aha. Taip pat, kaip ir kitiems.


Pritūpęs Loganas pamėgino užčiuopti pulsą – dėl visa ko.


Jis tebebuvo gyvas.


Suėmęs ranka petį, Loganas atvertė jį ant nugaros.


Vyriškis suvaitojo. O Logano skrandis nusprendė išspirti pietums suvalgytus makaronus su sūriu.


Kažkas tą vyrą buvo nežmoniškai sumušęs – sulaužyta nosis, išmušti keli dantys, bet tai buvo niekis. Tokiems sužeidimams tebūtų užtekę pleistro, palyginti su tuo, kas buvo padaryta jo akims.


Tas pats, kas ir kitiems.