Tankų operacijos Rytų fronte (+ knygos ištrauka)

Tankų operacijos Rytų fronte (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Tankų operacijos Rytų fronte“, sudarytą amerikiečių istoriko Steveno W. Newtono, remiantis Vermachto generolo pulkininko Erhardo Rauso (1889–1956) užrašais.


Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoje gimęs E. Rausas per Pirmąjį pasaulinį karą šios valstybės pajėgose, vėliau tęsė tarnybą Austrijos kariuomenėje, o po 1938 m. kovą A. Hitlerio įvykdyto anšliuso tapo vokiečių Vermachto karininku.


Kovas Rytų fronte E. Rausas matė nuo pat pradžių. 1941 m. birželio 22 d., kai Trečiojo reicho pajėgos įsiveržė į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, jis vadovavo 6-osios tankų divizijos 6-ajai motorizuotajai brigadai, vėliau – 6-ajai tankų divizijai, o karo pabaigoje – 3-iajai tankų armijai.


Šioje knygoje, parengtoje remiantis E. Rauso studijos JAV žvalgybai fragmentais, be galo įdomiai nušviečiamas šio talentingo kariškio vadovaujamų pajėgų kovos kelias: nuo didelių kovinių vienetų operacijų iki mažų padalinių veiksmų. Dėmesys detalėms ir atskiriems epizodams negailestingame dviejų totalitarinių valstybių tarpusavio kare – skiriamasis šio kūrinio bruožas, prikaustantis dėmesį nuo pat pirmųjų puslapių.

REKLAMA


Skaitytoją neabejotinai sudomins aprašytos kovos Lietuvoje: ypač 1941 m. prie Raseinių, 1944 m. Žemaitijoje ir prie Klaipėdos.


„Tankų operacijos Rytų fronte“ parengęs istorikas Stevenas W. Newtonas dvylika metų tarnavo Jungtinių Valstijų kariuomenėje, taip pat dėstė Delavero universitete. Jis yra parengęs nemažai istorinių studijų, tarp kurių ir garsioji biografinė knyga apie feldmaršalo Walterio Modelio kovos kelią. Šią knyga leidykla „Briedis“ taip pat išleido lietuvių kalba.


Knygos ištrauka


Po rusų tankų rezervų sutriuškinimo prie Raseinių XLI tankų korpuso (kuriam priklausė 6-oji tankų divizija) daliniai birželio 26 d. pradėjo pulti per Lietuvą, Latviją ir Estiją Leningrado kryptimi. Sovietai aukojo savo tankus, kad lengviau būtų atsitraukti pagrindinei jų armijų masei nuo sienos iki Dauguvos upės. Todėl mūsų puolimui trukdė tik sudėtinga vietovė ir milžiniški dulkių debesys. Kariuomenei, žygiuojančiai per miškingus rajonus, teko apčiuopomis ieškoti kelių, kuriais atrodančios begalinės motorizuotosios kolonos galėjo slinkti daugiau ar mažiau priimtinu greičiu. Per vieną dieną mūsų avangardai pasiekė Nevėžį ties Raguva, o divizijos pagrindinės pajėgos įžengė į Ramygalą per Krakes–Surviliškį. Mūsų šuolis birželio 27 d. buvo ne toks didelis, kad liktų galimybių pasivyti divizijos pagrindines pajėgas. Be to, remonto ir užnugario tarnybos užtruko mūšio prie Raseinių rajone. Priešakiniai padaliniai pasiekė Šventosios upę ties Svėdasais ir Taraldžiais, o divizijos pagrindinės pajėgos atžygiavo į Viešintų rajoną. Generolas Landgrafas perkėlė divizijos štabą į Svėdasus.

REKLAMA


Iš visko sprendžiant, priešas paniškai bėgo. Paprastai kai rusai pralaimėdavo plačiame fronte, jie atkurdavo savo divizijas tik atsitraukę dideliu nuotoliu. Sovietai judėjo labai greit, net jei traukėsi didelės pajėgos. Tokiu metu ypač buvo svarbu energingai persekioti, siekiant nesuteikti jiems galimybių organizuoti priešinimąsi. Vokiečiai analogiškoje situacijoje stodavo į stabdomuosius mūšius, persikeldami iš vienos pozicijos į kitą, bet rusams ši taktika, atrodo, buvo nežinoma, juk tokiu atveju reikėjo didelio mobilumo ir sumanaus vadovavimo. Rusai visada remdavosi paprasčiausiais ir esant galimybėms galutiniais sprendimais. Kai jie nuspręsdavo atsitraukti, tai darydavo vienu šuoliu, paskui pereidavo į aktyvią gynybą. Kai mūsų tankų divizijos pralauždavo frontą ir pradėdavo persekioti priešą išilgai kelių, rusai raižytoje vietovėje labai sumaniai pranykdavo. Atsitraukę jie nutoldavo nuo mūsų ir vėl greit susirinkdavo draugėn. Todėl rusus galima vadinti atsitraukimo meistrais. Didelės pajėgos greit atlikdavo ilgus žygius vietovėje, neturinčioje ne tik kelių, bet ir takų. Pavyzdžiui, į pietus nuo Leningrado 6-oji tankų divizija paėmė keletą belaisvių iš 125-osios šaulių divizijos, su kuria mes pirmąkart susidūrėme, kai peržengėme sieną prie Tauragės, tų pačių pulkų. Rusai įstengė atsitraukti per 500 mylių ir vėl stojo į kautynes.



Didelio masto priešinimasis vyko toliau, nors ir tapo neorganizuotas. Mes įsitikinome, kad net puolant reikia imtis pačių griežčiausių saugumo veiksmų. Išsklaidyti Raudonosios armijos daliniai vis susiburdavo, ir mūsų kovinės grupės buvo priverstos naktį imtis žiedinės gynybos, virsdavo „ežiais“, pasirengusiais gintis nuo netikėtos atakos. Vadavietėms rinkdavomės keletą namų ar daržinių atviroje vietovėje. Šakelėmis apkaišyti mūsų tankai išsidėstydavo lanku aplink tuos pastatus, kad įstengtų apšaudyti gretimas miško aikšteles. Prieš pat tankus apkasuose išsidėstydavo pėstininkai taip, kad tankai galėtų šaudyti virš išorinio gynybos žiedo. Išorinis gynybos žiedas buvo sudaromas iš patrulių ir avanpostų. Rusai labai greitai įsitikino, kokia tvirta taip sudaryta gynyba, ir nutraukė iš pradžių rengtas naktines atakas. Jie tenkinosi trikdomuoju šaudymu iš tankų pabūklų bei kulkosvaidžių į atsparos taškus, o kartais paleisdavo keletą sviedinių iš lauko patrankų.


Iš pradžių planuota, kad 4-oji tankų grupė pasieks Dauguvos upę birželio 28-ąją. Tačiau kol kas liko nesuprantama, ar 6-oji tankų divizija turėjo žygiuoti į LVI tankų korpuso Daugpilio placdarmą, ar pasiekti Dauguvą tarp Daugpilio ir Jekabpilio, o tai buvo 1-osios tankų divizijos užduotis. Tai priklausė nuo to, ar 1-oji tankų divizija įstengs užimti nesugadintą tiltą per Dauguvą Jekabpilyje, kaip pavyko 8-ajai tankų divizijai Daugpilyje. Tai buvo labai svarbu todėl, kad XLI tankų korpusui statybos medžiagų užteko nutiesti tik vieną tiltą.

REKLAMA


Tokia neapibrėžta situacija, taip pat Dauguvos link vedančių kelių tinklo pobūdis 6-ąją tankų diviziją privertė pulti neįprastai plačiu frontu, nors generolas Landgrafas viso to nebuvo numatęs. Tikėtasi, kad dešiniajame sparne kovinė grupė „Von Seckendorff“ pasieks rusų perkėlą ar pontoninį tiltą, kuris, kaip manyta, yra į šiaurės rytus nuo Ilūkstės, netoli Daugpilio. Kairiajame sparne kovinė grupė „Raus“ turėjo užduotį pasiekti upę Lyvanuose, todėl divizijos avangardai vieni nuo kitų nutolo per 45 kilometrus. Šią spragą dengė tik majoro Linnbruno 57-ojo tankų žvalgybos bataliono patruliai. Generolas Landgrafas ėmėsi šios rizikos, nes nenorėjo nustumti divizijos į placdarmo sklypelį Daugpilyje. Todėl savo pagrindines pajėgas pasiuntė į Lyvanus. Dėl nuolatinių susidūrimų su silpnais rusų būriais (tikriausiai atsilikusiais nuo savo dalinių) Obelių–Subatės rajone ir neišvengiamų žygio kolonų sustojimų įsakyme numatytu laiku Dauguvą pasiekė tik žvalgybos būriai. Jie pranešė, kad mūsų krante rusų kariuomenės nėra, bet priešingame aptikta gynybos pozicijų.


Taigi puolimo septintąją dieną pasiekėme Dauguvos upę, kuri buvo pirmas didelis puolimo tikslas. Išskyrus tankų mūšį prie Raseinių, per kurį divizija veikė itin narsiai ir atkakliai, didelių susirėmimų mums nepasitaikė. Pažymėtina, kad paėmėme daugybę trofėjų, bet mažai belaisvių. Lyginant su Raudonosios armijos nuostoliais, mūsų divizijos netektys buvo santykinai nedidelės. Tankų ir automobilių praradimai dėl priešo ugnies taip pat atrodė menki. Iš tikrųjų jų patirta daug mažiau už netektis dėl sudaužymų ir gedimų. Bet ir šie nuostoliai buvo pakenčiami.


Kovinė grupė „Raus“, susidurdama tik su menku priešinimusi, sudarė Lyvanuose už Dauguvos apie 10 kilometrų gylio placdarmą piečiau Dubnos. Tiltas per Dauguvą Lyvanuose buvo sunaikintas, o mūsų kuklių statybinių medžiagų atsargų prireikė kitose vietose. Šios aplinkybės privertė generolą Landgrafą pagalvoti apie antro placdarmo užėmimą šiauriau Dubnos, todėl jis įsakė kovinei grupei „Von Seckendorff“ apsiriboti rusų paskutinių priešinimosi židinių sunaikinimu vakariau Lyvanų. Pulkininkas von Seckendorffas greit užėmė vyraujančią aukštumą 104 ryčiau miesto.

REKLAMA


Tos pačios dienos vakarop paaiškėjo, kad XLI tankų korpusas neįstengs atgabenti papildomų statybos medžiagų, kurių reikėjo mūsų divizijai. Todėl generolas Reinhardtas įsakė generolui Landgrafui tuos 6-osios tankų divizijos dalinius, kurių nepavyks perkelti per Dauguvą Lyvanuose, birželio 30-osios vakarą pasiųsti įkandin 1-osios tankų divizijos prie pontoninio tilto Jekabpilyje, kurį nutiesė mūsų pionieriai. Dėl šio manevro teko prarasti nemažai laiko. Todėl generolas Landgrafas ir majoras Joachimas von Kielmanseggas nusprendė pamėginti sumeistrauti tiltą iš parankinių medžiagų, kad vis dėlto pavyktų perkelti divizijos pagrindines pajėgas per sraunią upę, kurios plotis apie 150 metrų.

Perkėlą įrengti ėmėsi pulkininko leitenanto Ericho Lehnerto 57-asis tankų pionierių batalionas. Šią konstrukciją galėtume vadinti unikalia, nes tiltas buvo sudarytas iš 4 atskirų, esminių skirtumų turinčių dalių: iš pontoninės estakados, pontoninio tilto su tinklinio tipo grindiniu, dalies sugriauto tilto ir plaukiamojo tiltelio bei trofėjinių baržų. Darbą lėtino rusų bombonešių antskrydžiai, tačiau tai nesutrukdė pabaigti perkėlos, nors antskrydžiams atremti turėjome tik 20 mm zenitinių automatinių pabūklų. Iki birželio 30-osios vakaro visa divizija, išskyrus mūsų Pz III ir Pz IV bei 150 mm pabūklų batalioną, persikėlė per upę. Tiltas buvo pernelyg silpnas ir nebūtų galėjęs jų atlaikyti. Pulkininko leitenanto Lehnerto pionieriai atliko iš tiesų puikų darbą.


Placdarmas Lyvanuose nuolat plėtėsi Rudzetų kryptimi ir į pietus nuo miesto, todėl visa divizija įstengė susitelkti Dauguvos šiauriniame krante, siekdama pasirengti vėliau numatytam smūgiui Latvijos–Rusijos sienos kryptimi. Priešo, išsidėsčiusio į šiaurės rytus nuo Ilūkstės, silpni padaliniai atsitraukė. Generolo Landgrafo sprendimas perkelti divizijos pagrindines pajėgas per Dauguvą Lyvanuose buvo visiškai teisingas.


Kaip jau minėta, kaip tik forsuojant Dauguvą vėl suaktyvėjo rusų KOP. Didelės grupės naikintuvų lydimų bombonešių smarkiai triukšmaudami demonstravo galią. Sumaniai manevruodami bombonešiai smogdavo tiltams ir perkėloms. Atskridę iš sparnų ir užnugario trikdė persikeliančią per upę mūsų kariuomenę ir padarė tam tikrų nuostolių. Bet apskritai XLI tankų korpusas persikėlė per Dauguvą nesustodamas ir net neužtrukdamas.


Nors tuo metu Raudonoji armija sparčiai ritosi Leningrado link, rusai įstengė pasiimti daug gyvulių, išgabenti įrangos ir atsargų. Traukdamiesi nesvyruodami degino miestus ir kaimus, nes manė, kad tai bus jiems naudinga. Taip buvo vykdoma Josifo Stalino paskelbta „išdegintos žemės taktika“. Visa, kas liko mūsų kariuomenei, – tai pelenai ir griuvėsiai. Todėl gana dažnai kildavo problemų įkurdinti didelius štabus, o tai trukdė jiems veikti. Be to, rusai be atodairos šaudė „nepageidautinus“ asmenis ir varėsi dešimtis tūkstančių gyventojų.


Pirmuoju karo laikotarpiu sovietai, iš visko sprendžiant, mėgino pakirsti vokiečių kareivių kovinę dvasią, vykdydami prieš juos daugybę žiaurumo aktų. Tokią nuomonę patvirtino daugybė visuose frontuose daromų nusikaltimų. Pavyzdžiui, 1941 metų birželio 25 d. 267-osios pėstininkų divizijos dvi baterijos šalia Melnikų (armijų grupė „Centras“), naktį rusams prasiveržus, buvo netikėtai užkluptos ir išskerstos iki paskutinio žmogaus. Kai kuriuose lavonuose aptikta iki 17 durtuvais padarytų žaizdų, daugeliui išbadytos akys. Keliomis savaitėmis vėliau 465-ojo pulko pėstininkų batalionas, miške persekiodamas priešo pajėgas, buvo iš visų pusių apšaudytas ir neteko 75 žmonių, 25 dingo be žinios. Kai per naują ataką šį rajoną užėmė mūsiškiai, visi dingusieji be žinios buvo tapę aukomis – jiems perpjautos gerklės.


Liepos 1 d. kai kurie 6-osios tankų divizijos padaliniai patraukė tolyn, nes žvalgyba divizijos numatytame maršrute rusų neaptiko. Mūsų atviras dešinysis sparnas, palaužęs silpną priešo atoveikį, pasiekė Varaklianus. Mano nuomone, generolas Landgrafas taip nusprendė savarankiškai, siekdamas pasinaudoti palankia taktine situacija, nors visai tikėtina, kad vyresnieji štabai patvirtino šį pasistūmėjimą generolo siūlymu. 4-oji tankų grupė nesirengė toliau pulti iki liepos 2 d., nes daugelis dalinių dar forsavo upę. 8-oji tankų divizija (LVI tankų korpusas) slinko Daugpilio–Ostrovo plentu toli iš paskos, bet 1-oji tankų divizija taip pat pasiuntė priekin stiprius avangardus.


Liepos 2 ir 3 d. mūsų žygis vyko vangiai dėl nuolatinės grėsmės dešiniajam sparnui ir bjaurių kelių, ypač į šiaurės rytus nuo Lubano ežero. 8-oji tankų divizija toliau lėtai slinko plentu Ostrovo kryptimi, nes jai teko kautis su rusų kariuomenės likučiais, todėl per 50 kilometrų atsiliko nuo 6-osios tankų divizijos avangardo. Tai reiškė, kad, siekiant užtikrinti mūsų, taip pat šiauriau Lubano ežero puolančios 1-osios tankų divizijos tiekimo linijų saugumą, patiems teks saugoti savo sparną iš šio plento pusės. Liepos 2-osios vakarop 6-oji tankų armija pasiekė Zoblevo–Biržės liniją, taip ir nesusidurdama su organizuotu pasipriešinimu, nors mes nuolat turėjome reikalų su smulkiais Raudonosios armijos padaliniais. Jie, žinoma, puldinėjo mūsų fronto dalinius. Buvo aišku, kad rusų vadovybė mėgina šį plentą išsaugoti sau.


Pagal įsakymą generolui Landgrafui reikėjo, kad liepos 3 d. divizija pasiektų plentą Gauruose, aplenkdama Karsavos rajoną, kurį dar gynė didelės rusų pajėgos. 4-osios tankų grupės vadovybė tikėjosi, kad tada pradės pulti išilgai plento, siekdama pagelbėti 8-ajai tankų divizijai, kuri nuolat atsilikdavo. Kartu mūsų divizija turėjo neprarasti sąsajos su 1-ąja tankų divizija, rusams menkai tesipriešinant, puolančia Ostrovo kryptimi. Generolas Landgrafas buvo linkęs pulti tiesiog per Karsavą, nepaisydamas šiame sektoriuje esančių rusų, bet vis dėlto priverstas pasiųsti kovines grupes „Raus“ ir „Von Seckendorff“ ieškoti kelių prie Tizlos per pelkes, kurios po lietaus pasidarė tiesiog neįžengiamos. Nors anksčiau veržliai žygiavome priekin, dabar avangardai per pelkes vos šliaužė. Tačiau net tokiomis sąlygomis mūsų priešakiniai daliniai iki vakaro pasiekė plentą Gauruose, kur parengėme užkardą iš Karsavos pusės ir atnaujinome žygį į Augšpilį (Vyšegorodoką). Deja, dėl šio nesėkmingo sprendimo mūsų divizijos daliniai liko išsklaidyti didžiulėje teritorijoje.


To išsklaidymo padarinius pajutome jau liepos 4 d. Mūsų priešakiniai daliniai, kurie iki šiol neįstengė apsaugoti savo užnugario, įveikdami vis atkaklesnį priešinimąsi, artėjo prie Rusijos sienos. Jie manevravo, siekė užimti rajonus pajėgoms telkti, kol atvyks divizijos atsilikę daliniai. Vieną iš mūsų žygio kolonų kiek ryčiau Baltinavos netikėtai atakavo tankų remiami rusų pėstininkai. Šios sovietų pajėgos, aplenkdamos vokiečių užimtus Gaurus, surengė netikėtą smūgį iš pietų į šiaurę. (Tikriausiai smogė ta pati kariuomenė, kuri mėgino prasiveržti į šiaurę, išsisukdama nuo 8-osios tankų divizijos, kad nebūtų įvaryta į pelkes ryčiau Gaurų). Rusų priešakiniai padaliniai įstengė netikėtai perkirsti Baltinavos–Gaurų kelią, todėl kilo pavojus visai 6-ajai tankų divizijai, nes ji tapo perskirta pusiau. Šios divizijos pagrindiniai koviniai daliniai buvo išdėstyti fronte, ir plentu traukiančią didžiąją dalį pajėgų bei užnugario tarnybas galėjo vėl atakuoti priešas.


Iš pradžių atitraukti kokius nors kovinius padalinius į Baltinavą ir taip atlaisvinti kelią buvo tiesiog neįmanoma. Bet divizija šiaip taip įstengė atkovoti kelią, surengusi ką tik atvykusio 6-ojo motociklininkų bataliono ataką nuo Baltinavos. Rusų pagrindinės pajėgos, kurios dar neprasiveržė į šiaurę, iš dalies atsitraukė į pietus. Tačiau kai kurie padaliniai įsitvirtino laukymėje piečiau plento ir jų tankai nuolat apšaudė 6-ąjį motociklininkų batalioną iš patrankų. Šis batalionas vėl surengė smūgį, dabar jau tiesiai į pietus. Jo ataką rėmė 57-asis tankų pionierių batalionas, kuris itin sėkmingai panaudojo sunkiuosius reaktyvinius minosvaidžius. Mes ne tik greit užėmėme mišką, bet ir aptikome 20 nesugadintų sovietų tankų. Jų įgulos, matyt, buvo sukrėstos minų sprogimų, tad paliko tankus ir pabėgo. 6-oji tankų divizija, susidorojusi su krize, atnaujino puolimą Latvijos–Sovietų Sąjungos sienos link.