Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Sönkės Neitzelio knygą „Pasirengęs karui? Bundesveras vakar ir šiandien“.

1955 m. Vakarų Vokietijoje suburtas Bundesveras. Pagrindinis jo tikslas – kartu su sąjungininkais atremti galimą sovietų ir jų satelitų agresiją. Pasienio valstybe tarp dviejų priešiškų blokų tapusi Vokietijos Federacinė Respublika (VFR) buvo įtraukta į bendrą Vakarų Europos gynybos sistemą. Tais pačiais 1955 m. VFR tapo NATO nare.

Pradžia buvo nelengva dėl nacių ir „vokiško militarizmo“ praeities, patirtos karo traumos, kairiųjų nuotaikų populiarumo ir jaunimo motyvacijos tarnauti stokos. Nepaisant aplinkybių, Šaltojo karo metais užpuolimo iš Rytų grėsmė vertinta atsakingai, todėl Bundesvere įdiegta šauktinių sistema. VFR kariuomenė turėjo sudaryti 40 proc. sąjungininkų sausumos pajėgų, skirtų Vidurio Europos gynybai. Kanclerio Willy Brandto vadovavimo metais gynybos biudžetas augo nuo 2,5 iki 7,5 proc. Numatyta, kad karo atveju Bundesvero gretose kartu su pašauktu rezervu galėtų tarnauti daugiau nei milijonas karių. 1976 m. Jungtinės Karalystės karo atašė Bonoje konstatavo: „Tai tikriausiai geriausia NATO šauktinių kariuomenė.“

Šaltajam karui užsitęsus, puolimu iš Rytų tikėta vis mažiau. Vokiečių jaunimo motyvacija tarnauti nuolat menko, savo postuose patogiai įsitaisiusiems kariškiams karo scenarijus taip pat neatrodė realus. Bundesveras paniro į biurokratiją, vis mažiau laiko buvo skiriama koviniam rengimui. Vis dėlto iki 1989 m. rudens, kai baigėsi Šaltasis karas, VFR kariuomenė buvo dar ganėtinai pajėgi.

SSRS tapus „draugiška valstybe“, suvienijus abi Vokietijas, naujoji Vienybės armija pradėta smarkiai mažinti. Išnykus pagrindinei grėsmei, kartu mažintas kariuomenei skiriamas biudžetas. Pasakytina, kad nemažai prie Bundesvero silpninimo prisidėjo naujosios kartos Vokietijos politikai, ypač kairiųjų pažiūrų. Anot autoriaus, „Vokietijos politinėje viršūnėje buvo plačiai paplitęs įsitikinimas, kad konfliktų vis tiek neįmanoma išspręsti karinėmis priemonėmis, todėl esą neverta rimtai investuoti į ginkluotąsias pajėgas“. Kario rengimas kovoti Europos apkasuose pamažu perorientuotas į taikos palaikymo ir humanitarinių misijų vykdymą. 2011 m. sustabdytas privalomasis šaukimas į Bundesverą. Jau tuo laikotarpiu kariuomenei nepakako nei personalo, nei amunicijos, nei technikos, nebuvo netgi priemonių tai technikai nugabenti į frontą. S. Neitzelis rašo: „Jei Putinas būtų puolęs ne Krymą, o Baltijos valstybes, Vokietijos ginkluotosios pajėgos būtų galėjusios tik stebėti.“ Nors po Krymo okupacijos ir karo Donbase pradžios iš Vokietijos politikų lūpų skambėjo pažadai stiprinti kariuomenę, politinėje praktikoje tai nebuvo įgyvendinta. 2014–2021 m. garsiai deklaruota būtinybė ženkliai didinti kariuomenės biudžetą, tačiau per tuos septynerius metus jis nuo 1,15 proc. padidėjo vos iki 1,32 proc. BVP.

2022 m. vasario 24 d. prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą. Net ir po šio įvykio praėjo nemažai laiko, kol Vokietija ryžosi remti Ukrainą karine technika. Nors 2023 m. pradžioje Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas tiesiai pareiškė, kad Bundesverą ir visuomenę reikia ruošti karui, ryžtingesnių žingsnių teko palaukti. Ilgi taikos politikos ir komfortiško neveiklumo metai lėmė, kad tam tikrų politinių bei visuomeninių jėgų pasipriešinimas Vokietijos „militarizavimui“ iki šiol tebėra stiprus. Per ilgus dešimtmečius Vokietijos visuomenė – ir Bundesveras, kaip tos visuomenės atspindys, – smarkiai pacifikavosi. Tarnyba kariuomenėje vis dar nėra populiari, gėdijamasi bet kokios „militaristinės praeities“ (net visiškai nesusijusios su nacių režimu), o žodis „karas“ pačių kariškių gretose ilgai buvo tapęs tabu.

Kad ir kaip būtų, autorius tiki, kad lūžis vokiečių sąmonėje ir ryškesni pokyčiai gynybos srityje pamažu vyksta. Bundesvero reformos turi tiesioginę reikšmę NATO rytinio flango, taigi ir Lietuvos, gynybai. Tai ypač aktualu dabar, kai JAV vaidmuo Europos gynybos struktūroje vis labiau neapibrėžtas. Šiuo metu mūsų šalyje yra dislokuota Bundesvero 45-oji šarvuotoji brigada „Lietuva“, kurios komplektavimas turėtų būti baigtas iki 2027 m. pabaigos. Anot S. Neitzelio, „lemiamas klausimas išlieka, ar Putinas lėtai judantiems europiečiams apskritai paliks pakankamai laiko ginkluotis“.

S. Neitzelio knyga Lietuvos visuomenei leis geriau pažinti savo sąjungininkus ir stiprinti tarpusavio pasitikėjimą.

Prof. dr. Sönke Neitzelis – garsus vokiečių karo istorikas, Potsdamo universiteto profesorius, vienas žymiausių šiuolaikinės karo istorijos ir smurto kultūros tyrėjų Europoje. Jo tyrimai sutelkti į imperializmą ir pasaulinius karus, o pastarąjį dešimtmetį – daugiausia į Vokietijos saugumo politiką ir Bundesverą. Kalbėdamas apie vokiečių visuomenę, autorius tarsi ragina liautis žvelgti naiviai, nes dabartinis pasaulis nėra pacifistinis rojus.

Knygos vertimą į lietuvių kalbą rėmė Konrado Adenauerio fondas.

Sönke Neitzelis – šių metų Vilniaus knygų mugės svečias. Pokalbis su autoriumi apie naujausią jo knygą „Pasirengęs karui? Bundesveras vakar ir šiandien“ vyks 2026 m. vasario 27 d. (penktadienį) 18 val. 1.2 salėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Pranešimas spaudai.