Kai švedų žurnalistas Pascalis Engmanas nutarė pabandyti įgyvendinti savo svajonę ir parašyti trilerį, net drąsiausiose vizijose nedrįso tikėtis, jog jau po kelerių metų jis bus vadinamas bestselerių rašytoju, o jo romanai įsitaisys perkamiausių knygų sąrašuose. Ir ne tik gimtinėje – visame pasaulyje parduota jau du milijonai jo knygų egzempliorių. Lietuviškai jau galima perskaityti tris Pascalio Engmano romanus: „Žiurkių karalius“, „Ugnies žemė“ ir „Našlės“, kuriose bylas narplioja inspektorė Vanesa Frank (išleido BALTO leidybos namai, vertė Mantas Karvelis).

Ana Treščina / žurnalas Knygos.lt

Išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams Pascalis Engmanas pasakoja, kaip išdrįso atsitverti nuo pasaulio atokiame Čilės kaimelyje ir parašyti pirmą savo knygą, apie ką nori pasakoti savo romanuose ir kaip sudominti vaikus skaitymu.

– Kur jus aptikau?

– Stokholme, mano namų biure. Man labiau patinka su žmonėmis bendrauti gyvai, bet ką padarysi.

– Rodos, kasmet žiemą išvykdavote į Čilę?

– Šiemet su žmona nusprendėme likti namie, nes laukiamės dukros.

– Kiek metukų jūsų vyresnėliui?

– Treji.

– Netrukdo jums darbuotis namų biure?

– Jis lanko darželį. Antraip turbūt net šitas pokalbis būtų neįmanomas.

– Ką gi, man labai pasisekė! Beje, kas tas vyras portrete jums už nugaros? Koks nors rašytojų globėjas?

– O ne! Mano kabinete tik futbolininkai. Tai seras Alexas Fergusonas, Škotijos futbolininkas ir treneris. Esu didelis jo gerbėjas.

– Ir futbolo žaidėjas?

– Dabar labiau stebėtojas, o vaikystėje kiekvieną dieną spardžiau kamuolį. Jei nebūčiau tapęs rašytoju, turbūt būčiau futbolininku. Man patiko rašyti, bet žaisti futbolą patiko gal net labiau.

– Dėl to, kad turite čilietiško kraujo?

– Na, gal... Bet Švedijoje futbolas – irgi labai mėgstama sporto šaka.

– Na, išties nelengva rinktis iš dviejų stiprių aistrų, bet vis tik padarėte puikų sprendimą. Ypač smagu tai tvirtinti po neseniai paskelbtos džiugios žinios, kad jūsų knygos atsidūrė 2024 metų Norvegijos bestselerių sąrašo aukščiausiose pozicijose.

– O taip, tai tiesiog nerealu. Žinojau, kad norvegai mėgsta švedų rašytojus, bet tokio masto populiarumo nesitikėjau. „Ugnies žemė“ – pačiame sąrašo viršuje, paskui „Našlės“, „Žiurkių karalius“ ir „Kokainas“. Tai net keturios iš šešių knygų, kuriose pagrindinė veikėja yra inspektorė Vanesa Frank. Man tai išties maloni staigmena.

– Jūs pradėjote kaip žurnalistas?

– Žurnalistu tapau būdamas dvidešimt ketverių. Bet ne, tai įvyko ne po studijų. Ir tai net nebuvo kažkoks tikslas, kurį buvau užsibrėžęs pasiekti. Tiesiog parašiau tekstą ir išsiuntinėjau po redakcijas. Vieno pietinės Švedijos dalies laikraščio leidėjams patiko, kaip rašau, ir jie pasiūlė man darbą. Paskui mane pastebėjo „galvų medžiotojai“ ir perviliojo į kitą laikraštį. Tad galiu sakyti, kad visa tai buvo tik laimingi sutapimai. Iš pradžių buvau pramogų žurnalistas, paskui ėmiausi socialinių temų. Nors, tiesą sakant, galėjau rašyti, ką tik panorėjęs. Tiesiog nuostabu, kad būdamas tokio žalio amžiaus galėjau daryti tokius dalykus. Bet tuo laikotarpiu būdavo ir taip, kad sekmadieniais tekdavo daryti ilgus interviu ir rašyti straipsnius.

– Vieną dieną nusprendėte viską mesti?

– Taip pasisuko gyvenimas. Pasiėmiau tris mėnesius atostogų ir išskridau į Čilę, turėdamas aiškų tikslą parašyti knygą. Labai mėgau skaityti knygas, bet rašyti nebuvau bandęs, net nežinojau, iš kurio galo prie to prieiti. Buvau jaunas ir visai nepatyręs, kita vertus, jau turėjau ką pasakyti. Norėjau papasakoti istoriją apie tris neonacius, kurie įsitikinę, kad tam tikri žurnalistai išdavė Švediją, todėl privalo būti įtraukti į mirties sąrašą. Žvelgdamas atgal galėčiau pasakyti, kad ėmiausi tikrai labai sunkios užduoties. Bet buvau kaip apsėstas – sėdėjau mažame gražiame žvejų kaimelyje ant Ramiojo vandenyno kranto, kur iš draugo išsinuomojau namelį, ir rašiau, rašiau, rašiau. Pažaidžiu futbolą su statybininkais, išgeriu vyno, suvalgau žuvį ir vėl rašau. Ir štai – lyg iš niekur nieko ėmėsi knyga. Baigiau ją, tiesą sakant, per du mėnesius.

– Visai kaip rojuje.

– Na, tikrai, tai buvo rojus. Kai reikia sėsti prie naujos knygos, skrendu į Čilę, nes ten išmokau, kaip reikia rašyti. Be to, tai tarsi mano sėkmės talismanas. Knyga „Patriotai“, kurią tada parašiau, buvo parduota aštuoniose šalyse prieš išleidžiant ją Švedijoje 2017-aisiais. Debiutas buvo toks sėkmingas, kad nusprendžiau išeiti iš darbo laikraštyje „Expressen“ ir užsiimti tik knygų rašymu.

– Prisipažinsiu, nesu gera kriminalinių trilerių žanro žinovė, bet tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad esate klasikinis „nordic noir“ atstovas – jums svarbu atskleisti visuomenės problemas?

– Man atrodo, visi skandinaviški detektyvai paliečia socialinius aspektus. Tai mūsų tradicija, kurią perteikia daug rašytojų, paminėčiau žymią švedų rašytojų porą Maj Sjöwall ir Perą Wahlöö, taip pat Camillą Läckberg, Stiegą Larssoną.

– Skaičiau, kad „nordic noir“ tėvas Henningas Mankellis įžvelgė kriminalinių romanų, kuriuose būtų socialinės kritikos, nišą. Tai atsitiko daugmaž prieš du dešimtmečius. Kas nutiko, kad žmonėms parūpo pažvelgti į visuomenės problemas per nusikaltimų prizmę?

– Nežinau, mums tiesiog patinka išryškinti kokius nors visuomenės defektus, tarsi įskilimus sienoje. Aš pats nemėgstu rašyti apie išgalvotus dalykus, remiuosi tikrais įvykiais ir įvykdytais nusikaltimais, transformuoju juos ir įpinu į savo istorijas. Man patinka terminas „infotainment“, kuris reiškia informacines pramogas. Noriu, kad mano skaitytojai ne tik smagiai leistų laiką su knyga, bet ir šį tą sužinotų apie Švediją, apie pasaulį, praplėstų akiratį. Jie galbūt niekada nesidomėtų, kas yra „Colonia Dignidad“, bet skaitydami kažką tik dėl pramogos, nejučia sužino, kad taip vadinosi izoliuota kolonija, nacių įkurta Pietų Amerikoje po Antrojo pasaulinio karo. Arba štai tokia istorija: Švedijoje prieš dešimt metų vagys įsilaužė į brangių laikrodžių parduotuvę, bet nepaėmė nė vieno laikrodžio. Jiems rūpėjo nugvelbti klientų sąrašus. Jei pirkai laikrodį tokioje parduotuvėje, vadinasi, esi turtingas. Taigi, nusikaltėliai ėmė terorizuoti tuos žmones jų namuose. Gali būti, kaip jūs sakote, kad skaitydami kriminalinį romaną žmonės nesutelkia dėmesio į konkrečias socialines problemas, bet, šiaip ar taip, jie apie jas sužino. Bent jau man visada patiko sužinoti ką nors naujo iš skaitomos knygos – apie savo ar kitas šalis. Nesiekiu žmonių edukuoti, mano tikslas – papasakoti gerą istoriją ir kad joje būtų aprašoma tai, kas išties svarbu pasauliui, visuomenei. Noriu rašyti tokias knygas. Tokias noriu ir skaityti. Knygų apie serijinius žudikus arba kokių nors kitokių istorijų, kurios parašytos tik tam, kad būtų pasitaškyta krauju, neimu į rankas.

– Į tam tikras problemas būtų galima atkreipti skaitytojų dėmesį ir meilės romane.

– Žinoma, kad galima. Nelabai suku galvą dėl žanro. Galėčiau parašyti ir romaną, bet pradėjau nuo kriminalinių trilerių, į juos ir koncentruosiuosi dar bent keletą metų. Kas bus toliau, nežinau. Bet tikrai žinau, kad ką nors vis tiek rašysiu.

– O taip, niekas nežino, kas laukia ateityje... Ar galėjome tikėtis, kad populiarusis Lars Kepler pakeis vardą į Alex Ahndoril ir ims rašyti kur kas švelniau? Šis rašytojų duetas naujausioje savo knygoje lieja tikrai kur kas mažiau kraujo. O ir visuomenė turbūt keičiasi.

– Sunku pasakyti. Kol kas Švedijoje kriminaliniai romanai itin populiarūs, bet nežinome, kaip bus vėliau. Net jeigu tai būtų ne skandinavų trileriai, kurie fokusuojasi į visuomenės problemas, o anglų detektyvai, vis tiek beveik visada atsitinka taip, kad teigiami herojai nugali bloguosius. Ir tai yra dalis žmogaus prigimties – norėti, kad gėris nugalėtų blogį. Mums patinka laimingos pabaigos, kai niekadėjai nubaudžiami už jų padarytus nusikaltimus. Nors tikrovėje taip ne visada būna, bent jau knygose tikrai galime tai rasti.

– Štai ir atsakymas, kodėl kriminalinės istorijos mėgstamos visame pasaulyje, ne tik šiaurėje, kur daug tamsos. Beje, o kaip Čilėje? Esate ten populiarus?

– Čilėje žmonės tiek daug neskaito kaip Švedijoje, todėl ten nebūtinai būčiau atpažintas. Net nežinau, kiek ten parduota mano knygų, bet nemanau, kad daug.

– Na, ir nieko tokio, bent kur nors galite laisviau atsikvėpti.

– Tikrai taip. Gyvenimas, kai tave mažai kas atpažįsta, kur kas lengvesnis. Galima pabėgti į Čilę ir žaisti futbolą.

– Žinote, man netikėtai į galvą šovė mintis, kad galbūt tokios pagaulios istorijos, kokias mėgstate pasakoti, gali padėti žmonėms įveikti dėmesio sutrikimus.

– Na, nežinau, ar su tokia užduotimi susidoročiau, bet žinau atvejų, kai jauni žmonės, kurie nemėgo skaityti, tapo knygų mėgėjais, nes kažkas jiems davė paskaityti mano knygą. Galiu paaiškinti, kodėl taip atsitinka. Aš stengiuosi išlaikyti veiksmo dinamiką – tai galite matyti, tarkime, „Ugnies žemėje“. Primėtau daug kablių, kurie pametėja vis aukščiau, o siužetą konstruoju taip, kad būtų panašus į „Netflix“ serialus. Tai dariau tikslingai, nes mano tikslas – išlaikyti skaitytojo dėmesį prikaustytą. Nesuteikiu nė mažiausios galimybės pradėti nuobodžiauti ir užversti knygą nebaigus jos skaityti. Mano įsitikinimu, mobilieji telefonai stipriai pakenkė jaunų žmonių, galima sakyti, kad net visų mūsų, gebėjimui sutelkti dėmesį. Esu įsitikinęs, kad šių laikų rašytojas turi turėti omenyje, kad visuomenėje yra įvykęs šis pokytis, todėl mūsų pareiga kurti labai įtraukiantį pasakojimą ir, žinoma, rašyti apie tai, kas aktualu jaunam žmogui.

– Ar todėl buvo įsteigtas Pascalio Engmano fondas?

– Taip, fondas pradėjo veikti 2021-aisiais, ir jo tikslas – remti žmones, kurie padeda vaikams skaityti. Tai gali būti pedagogas, bibliotekininkas ar knygyno darbuotojas, nes, mano įsitikinimu, labai svarbu, kad vaikai, ypač berniukai, skaitytų. Švedijoje turime didžiulę analfabetų problemą.

– Norite pasakyti, kad Švedijoje yra vaikų, kurie iš viso nemoka skaityti?!

– Kai kurie iš viso nemoka, o kiti, būdami penkiolikos, skaito tarsi septynmečiai. Taip yra todėl, kad mokyklose skaitymui nėra teikiama pirmenybė. Pasitaiko ir taip, kad vaikai namuose neturi knygų. Tokia turtinga visuomenė kaip švedų to tikrai nenusipelnė. Mes turėjome stiprias knygų skaitymo tradicijas, vertinome knygas, bet laikai pasikeitė. Esu įsitikinęs, ne tik Švedijoje, kuri yra labai technokratinė, bet ir visame pasaulyje mažėja skaitančiųjų. Jaunoji karta visai kitokia, jie sulindę į mobiliuosius ir videožaidimus. Jei nieko nesiimsime, padėtis tik blogės. Kažkuris iš mokytojų man pasakė, kad labai prastėja matematikos pažymiai. O kodėl? Nes vaikai prastai skaito, todėl jie nebėra pajėgūs suprasti matematikos uždavinių.

– Galbūt technologijų amžiuje išeitis būtų audioknygos?

– Ne, tik ne penkiolikmečiams. Švedijoje audioknygos sparčiai populiarėja tarp suaugusiųjų, ir tai puiku. Anksčiau mažai skaitę žmonės įsitraukia, pradeda vartoti daugiau istorijų. Tai pažanga, bet man norėtųsi, kad jie rinktųsi tradicinį skaitymą. Klausydamasis knygos tiek daug neįsimeni, kiek skaitydamas. Aš pats audioknygų neklausau.

– Matau jums už nugaros kyšant gitaros galvą. Pagrojate?

– Taip, kai noriu atsipalaiduoti, pailsėti nuo rašymo. Bet turėdamas vaikų tokiems dalykams negali skirti tiek laiko, kiek norėtum.

– Ar daug laiko atima susitikimai su skaitytojais?

– O taip, reikia duoti autografus, lankytis knygynuose, bendrauti feisbuke ir instagrame, daug kas rašo man asmeniškai. Labai įsiminė neseniai sutikta pora, kurios pirmas pasimatymas įvyko Monicos Zetterlund parke, kuris minimas mano knygoje, nes šalia jo gyvena Vanessa Frank. Man atrodo, jiedu ten ir susižadėjo. Graži vieta, bet įdomiausia tai, kad jie tame parke niekada nesilankė, kol neperskaitė knygos. Na, ir tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kai kas nors pasako gerą žodį apie mano knygas, nes po pusę metų praleidžiu jas rašydamas.

– Beje, apie rašymą. Kažkur minėjote, kad jūsų mėgstamiausias šriftas yra „Baskerville“. Pirmiausia pagalvojau apie Baskervilių šunį... Tačiau tikroji priežastis ta, kad šriftas, kaip jūs sakėte, turi XIX amžiaus dvasios. Jaučiate sentimentų tam laikotarpiui?

– Na, aš negyvenau tais laikais, todėl nežinau, ar man patiktų. Bet mėgstu istorinius romanus. Turbūt irgi dėl tos priežasties, kad jie remiasi realiais įvykiais. Kartais net pasvajoju parašyti istorinį romaną. Na, bet matysime. O tas šriftas tiesiog gražus. Kai esi rašytojas, turi susigalvoti visokių triukų. Tarkime, aš perjungiu šriftus, kad galėčiau kitaip pažvelgti į tekstą redaguodamas. Dėl „Times New Roman“ nė neklauskite – nekenčiu jo. Labai jau nuobodus.