Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato bestselerių autoriaus Beno Macintyre’o knygą „Koldicas. Įkalinti nacių pilyje“. Tai tikrais įvykiais paremta istorija apie Vokietijoje įrengtą karo belaisvių kalėjimą, kuris tapo ne tik nacių įtvirtintos jėgos simboliu, bet ir kalinių išradingumo bei pasipriešinimo pavyzdžiu.

Pačioje Vokietijos širdyje, aukštai ant kalvos, stūkso šiurpą kelianti senovinė pilis. Antrojo pasaulinio karo metais naciai joje laikė įkalintus britų ir kitų šalių karininkus, kurių išradingos ir nenuilstamos pastangos ištrūkti į laisvę tapo istorijos dalimi. Tačiau, kaip parodo knygos autorius, Koldico istorija buvo kur kas daugiau nei pabėgimas. Kalėjimo gyventojai sudarė mažą bendruomenę, kurioje netrūko didvyrių ir išdavikų, konfliktų ir slaptų sąjungų. Čia susipina žmogaus dvasios stiprybė ir menkystė, šnipinėjimas, nuobodulys, beprotybė ir farsas.

Semdamasis informacijos iš daugybės skirtingų šaltinių, autorius iš užmaršties prikelia įvairiatautį spalvingų charakterių būrį – nuo Koldico Bulingdono klubo narių, seniausio JAV karinių oro pajėgų desantininko ir visų laikų blogiausio slaptojo agento iki kalėjimo sargybinių. Macintyre’as pateikia ir daugybę autentiškų liudijimų, interviu su buvusiais kaliniais, taip pat atskleidžia mažai žinomas istorijas apie pabėgimus ir kovą prieš nacius.

Ši knyga ne tik pasakoja apie istorinius faktus, bet ir atskleidžia žmogaus ištvermės bei kūrybiškumo išraišką sunkiomis aplinkybėmis. Susiejęs karo intrigą ir aštrius psichologinius portretus, Benas Macintyre’as įkvėpė gyvybės vienai didžiausių kada nors papasakotų karo istorijų.

Iš anglų kalbos vertė Ligita Ragaišienė.

Knygos ištrauka

Romilis buvo pirmasis iš tų, kuriuos vokiečiai pradėjo vadinti Prominente – įžymiaisiais – asmenimis, kurie dėl savo prigimimo ar socialinės padėties buvo surinkti ir atvežti į Koldicą, kur buvo griežčiausiai saugomi. Naciai į šiuos VIP kalinius žiūrėjo kaip pagrobėjas žiūri į savo belaisvius: jie tebuvo vertingi daiktai, kuriais galima prekiauti arba laikyti siekiant gauti išpirką – jie buvo kruopščiai saugomas turtas, kuriuo buvo atsikratoma, vos jam tapus nebereikalingu. Jie buvo koziriai karo belaisvių kortų kaladėje, todėl jiems jokiu būdu nebuvo galima leisti pabėgti.

Kiti kaliniai atidžiai tyrinėjo atvykusį Romilį, vyrą „berniukišku veidu ir šviesiai mėlynomis akimis, visiškai nepanašų į savo garsųjį dėdę“. Jis buvo uždarytas kameroje, esančioje ilgo akmeninio koridoriaus gale, priešingoje kiemo pusėje nei buvo įkurdinti britai. Romilis rašė, kad „atskirties jausmas užgožė visus kitus jausmus“; apačioje akmenimis grįstame kieme „kaip van Gogo nutapytame beprotnamio piešinyje šurmuliavo įvairialypiai žmonės“. Jo langas buvo užkaltas, o išorinis rėmas nudažytas baltai, kad sargybiniai galėtų iš karto nustatyti, už kurio iš langų slepiasi pats brangiausias Koldico kalinys.

Jis buvo stebimas dvidešimt keturias valandas per parą. Nors dieną Romiliui buvo leidžiama bendrauti su kitais kaliniais, jo buvimo vieta buvo tikrinama ir fiksuojama kas valandą, naktį jis buvo užrakinamas, o už jo durų koridoriuje nuolat budėjo sargybinis, kuris keisdavosi kas dvi valandas. Sargybiniai jį stebėjo pro specialią šnipinėjimo angą duryse. Jam nebuvo leidžiama išeiti iš vidinio kiemo į parką pasimankštinti. „Šios atsargumo priemonės nuo pat pradžių kėlė nerimą“, – rašė jis.

Tokios kraštutinės saugumo priemonės buvo paskatintos baimės. Vermachto vyriausiosios vadovybės nurodymai buvo aiškūs: „Komendantas ir saugumo viršininkas savo galva atsako už Romilio saugumą“ ir turi imtis „visų įmanomų išskirtinių priemonių“, kad jis nepabėgtų. Egersas tikėjo, kad šis įsakymas atėjo iš paties Hitlerio. Romilis buvo papildomas „saugumo galvos skausmas“, kuris kėlė tiesioginę grėsmę patiems vokiečiams. Sargybinių štabo kambarėlyje buvo pakabinta Romilio nuotrauka, ir kiekvienas sargybinis turėjo įsidėmėti jo išvaizdą. Prižiūrėtojai gyveno baimėje, kad jis gali pabėgti jiems budint, todėl du ar tris kartus per naktį sargybinis įeidavo į Romilio kamerą ir nutraukdavo nuo jo antklodę, kad patikrintų, ar jis kaip nors stebuklingai neišnyko. Romilis buvo vienintelis Koldico kalinys, nusipelnęs savo kodinio vardo – „Emilis“. Prie jo durų budėjęs sargybinis buvo vadinamas Emil-Beobachter, Emilio stebėtoju.

Iš pradžių, Romilis į šią savo unikalią įkalinimo formą reagavo su didžiuliu įniršiu, mėtydamas batus į duris ir klijuodamas popierių ant šnipinėjimo angos. Tačiau pamažu jis prisitaikė. Džilsas gaudavo geresnį maistą nei kiti kaliniai, jam buvo leista turėti nuosavą patefoną. Naktimis iš jo kameros sklisdavo Mocarto „Hafnerio simfonijos“ garsai, o iš už grotuoto lango žvelgdavo maža, vieniša figūra, apsivilkusi senu chalatu. Bėgant mėnesiams tėvas Platas pastebėjo besikeičiančią Romilio laikyseną: „Jo akyse matyti neramus žvilgsnis, o lūpos raukosi iš nepasitenkinimo.“