Goja. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų (+ knygos ištrauka)

Goja. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su Ispanijos meistru Fransisku Goja. Iškankintas genijus, kuriantis vienus pagauliausių kada nors egzistavusių paveikslų. Kūryba, kurioje užfiksuoti XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios neramumai Ispanijoje, menininkui pelnė paskutinio iš senųjų ir pirmo iš didžiųjų moderniųjų meistrų vardą. Nuo karališkųjų portretų iki keistų, groteskiškų iliustracijų – visa tai albuminėje knygoje „Goja. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“.


Pirmoje šios knygos dalyje aprašomas Gojos gyvenimas ir kūrybinis kelias. Nors jo kilmė buvo kukli, jis labai praturtėjo, įgijo didelę įtaką ir pasiekė šlovės. Dėl jo kūrybinių inovacijų ispanų meną pastebėjo pasaulis. Jis nuolat lenkė savo laikmetį, todėl buvo laikomas vienu pirmųjų romantizmo dailininkų, o per ilgą karjerą sukūrė šimtus paveikslų, graviūrų ir piešinių gobelenų dirbtuvėms, bažnyčioms, privatiems namams ir rūmams. Jis peržengė anksčiau nustatytas ribas – buvo religinių temų tapytojas, graviruotojas, portretistas, savo epochos metraštininkas ir garbingas karališkojo dvaro narys. Sulaukęs 47-erių dėl ligos visiškai apkurto ir, regis, pakeitė savo požiūrį. Išliko politiškai neutralus, bet kūryboje ėmė vaizduoti pasibaisėjimą ir bjaurėjimąsi aplinkiniais įvykiais.

REKLAMA


300 paveikslų, piešinių ir grafikos darbų albume atrasite, kaip Goja tyrinėjo realybę ir vaizduotę, sudėtingą žmonių sielą, kūrė nevaržoma ir ekspresyvia technika. Į daugelį jo grafikos darbų ir paveikslų sunku žiūrėti – jie šokiruoja net dabar, praėjus šimtmečiams nuo sukūrimo, o juk dailininkas kūrė baisiosios ispanų inkvizicijos, vienvaldžių karalių, karų ir politinių neramumų metais. Jis drąsiai, o gal labiau beatodairiškai, laikėsi pažangaus, išskirtinio savo stiliaus ir įžvalgių pastebėjimų visuose vaizduose, įskaitant itin atvirus karališkosios šeimos, aukštuomenės, gatvių vaikėzų, banditų, senjoritų ir demonų portretus, ir šitaip meną pakeitė visiems laikams.


Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.


Knygos ištrauka


KARALIŠKIEJI GOBELENAI


Nepaisydamas savo neoklasicistinių idealų, Mengsas nusprendė kurti tokius gobelenus, kurie pamalonintų karalių: vaizduoti kaimiško gyvenimo scenas, iškylas ir keliones, derančias prie prancūzų rokoko idėjų. Labiausiai Mengsas siekė išsaugoti monarchų malonę, todėl pirmoji Gojos užduotis buvo sukurti medžioklės ir žvejybos scenų ciklą.

REKLAMA


Naujieji gobelenai nei derėjo prie madingo neoklasicistinio stiliaus, nei vaizdavo tradicines ar mitologines to meto temas, tačiau Antonas Rafaelis Mengsas buvo teisus: karaliui patiko lengvi, bukoliniai siužetai.


POZITYVI ŽINUTĖ


Ispanijos karališkoji gobelenų audykla buvo įkurta 1720 m. ir iškart skirta valdyti gobelenų specialistui iš Antverpeno. Mengsui perėmus valdymą, visi gobelenai buvo kuriami pagal olandų paveikslų graviūras. Mengso sumanymas pakviesti jaunų, daug žadančių ispanų dailininkų buvo puikus. Taip už Madrido ribų pasklido pozityvi žinia, kad karalius Karolis III yra progresyvus ir investuoja į Ispanijos meno pramonę, o jauni menininkai gavo progą įrodyti savo vertę, dirbdami karaliui ir kurdami kūrinius, prilygstančius kitų šalių menui. Taigi, ispanų gobelenai būsią originalūs ir šiuolaikiški.


DEKORAS IR APŠILTINIMAS


Gobelenai – spalvingas sienų dekoras, pagyvinęs karališkuosius rūmus. Taip pat tai buvo praktiška detalė, saugojusi nuo atšiaurių žiemos skersvėjų. Daugelis jų buvo neįprastos formos, nes specialiai gaminti tam tikroms rūmų sienoms. Pirmuosius kartonus Goja sukūrė įdėmiai stebint Bajeu, bet to ir reikėjo tikėtis: Bajeu buvo jo mokytojas, vyresnis, pasisekimą pelnęs ir labiau patyręs menininkas, o Goja niekada anksčiau nekūrė gobelenų projektų. Taigi, suprantama, kad Bajeu išmokė jį šiam darbui reikiamų specifinių technikų.



ISPANŲ LIAUDIES SCENOS


Pirmas kartonų ciklas buvo skirtas Eskorialio rūmams Madride. Sudarytas iš aštuonių medžioklės ir vienos žvejybos scenos, ciklas buvo pristatytas per du kartus: 1775 m. gegužės 24 d. ir spalio 30 d. Goja gavo užsakymą sukurti ir antrą ciklą, kurį jis tapė nuo 1776 m. iki 1778 m. Jis buvo skirtas Astūrijos princo ir princesės (būsimojo Karolio IV ir karalienės Marijos Liudvikos) valgomajam Pardo rūmuose. Šį antrą ciklą sudarė devyniolika kartonų, kuriuos Goja nutapė kur kas originalesniu, dinamiškesniu ir spalvingesniu stiliumi nei pirmuosius vaizdus. Karūnuotasis princas su žmona paprašė įprastų ispaniškų liaudies scenelių, ir Goja pareigingai sukūrė linksmas, guvias kompozicijas su šokėjais, medkirčiais, skalbėjomis, žaidžiančiais vaikais, koridomis, keliaujančiais prekeiviais ir kitais žavingais personažais bei įvykiais, vykstančiais Ispanijos provincijoje. Keliuose piešiniuose vaizduojamos machos ir machai, spalvingi ispanų miestiečiai, iškart atpažįstami iš įmantrios aprangos tradiciniais ispanų kostiumų motyvais ir provokuojančio flirto. XVIII amžiuje machų gyvenimo būdas, apranga ir elgesys žavėjo madingas aukštuomenės moteris.


Daugybę metų pirmieji Gojos kartonai buvo priskiriami vienam ar kitam broliui Bajeu. Jo kūriniai, nepasižymintys individualumu ar aiškiu asmeniniu stiliumi, niekuo neišsiskyrė: viename dokumente, parodančiame, koks tuo metu jis buvo nereikšmingas, dailininkas net pavadintas Ramonu Goja. Tačiau antrasis gobelenų projektų ciklas padėjo atkreipti į jį dėmesį.


KARALIŠKOJI AKADEMIJA


Gojos kartonai, sukurti Astūrijos princui ir princesei, buvo ryškūs, gyvybingi ir originalūs. Netrukus ėmė sklisti gandas apie jo gebėjimus. Taigi, 1779 m. Mengsui mirus Romoje ir palikus tuščią Ispanijos karališkosios šv. Ferdinando akademijos nario vietą, į ją pasisiūlė Goja.

REKLAMA


Mengsas dosniai rėmė jaunuosius menininkus ir itin padėjo Gojai. Užbaigęs pirmą projektų ciklą, jis jau patarinėjo dėl naujų gobelenų Pardo rūmuose. Mengsas parašė rekomendaciją: „Donas Fransiskas Goja taip pat dirbo Karališkojoje gobelenų audykloje, jis – talentingas ir protingas žmogus, gebantis pasiekti didelės meno pažangos, turintis karališkosios paramos, o šiuo metu jau yra įrodęs savo naudą pasitarnaudamas karaliui.“ Mengsas pasiūlė, kad Goja už darbą gautų 8 tūkstančius realų per metus. (Tuo metu Bajeu kaip dvaro dailininkas uždirbdavo 30 tūkstančių realų.) Goja užsakymą gavo.


VELASKESO GRAVIŪROS


Prieš išrandant fotografiją 1839 m., vienintelis būdas kurti paveikslų reprodukcijas buvo atspaudai. 1778 metų liepos 29 dieną laikraščio „Gaceta de Madrid“ reklamoje buvo pristatytos devynios Velaskeso paveikslų graviūros, „sukurtos dono Fransisko Gojos“. Tai buvo pirmas artimas Gojos susidūrimas su dievuko kūryba. Iš pradžių Goja tiksliai perpiešė paveikslus, vėliau juos išraižė ant varinių plokštelių, kad spaudinius būtų galima atspausti.


NARYSTĖS PARAIŠKA


Goja manė, kad gali pasinaudoti naujausių savo kartonų sėkme, tad vos tik mirus 51 metų Mengsui, beveik iškart pateikė paraišką tapti dvaro dailininku. 1779 m. liepos 24 dieną jis parašė karaliui (kuris buvo užsiėmęs kitais reikalais, nes Ispanija kaip Prancūzijos sąjungininkė ką tik buvo prisijungusi prie Amerikos revoliucijos).


Gojos prašyme (trečiuoju asmeniu) paminėta: „Kurdamas gimtojoje Saragosoje ir Romoje, kur keliavo ir gyveno iš savo lėšų, jis buvo iškviestas dono Antonijaus Rafaelio de Mengso toliau tęsti kūrybą ir pasitarnauti Jo Didenybei.“ Tačiau dvaro dailininko vieta atiteko kitam menininkui, už Goją vyresniam dešimčia metų. Bajeu jam patarė verčiau pabandyti užimti laisvą vietą Karališkojoje akademijoje. Kadangi jau du kartus jo paraiška ten buvo atmesta, Goja nebuvo nusiteikęs optimistiškai, bet Josefa kaip tik laukėsi ketvirto vaiko, o visi užsakymai iš Karališkosios gobelenų audyklos laikinai buvo sustabdyti. Jis ryžosi siekti karjeros ir savo svainiams įrodyti, kad gali išlaikyti jų seserį. Vėl ėmęsis patikimo religinio meno, patekimui į akademiją Goja nutapė Kristų ant kryžiaus, tradiciškai pasirinkęs temą, kuria apie 1613 m. kūrė Velaskesas, o 1761–1769 m. – Mengsas. Goja iš Velaskeso perėmė tamsų, lygų foną, o iš Mengso – Kristaus pozą, stengdamasis, kad paveikslas kuo tiksliau atitiktų akademinius idealus.

REKLAMA


Po dviejų nusivylimų XVIII a. 7-ajame dešimtmetyje 1780 m. gegužę Karališkoji akademija Goją vienbalsiai išrinko prestižiškiausios Ispanijos meno įstaigos nariu.


NAUJIEJI NAMAI


Tais metais Goja ir Bajeu susipyko. Jie kartu kūrė freską Saragosos katedroje ir Bajeu Gojos paprašė kai ką pakeisti, bet jis nesutiko. Kilo kivirčas ir Goja su Josefa grįžo į Madridą. Jie persikraustė į namą Desengano gatvėje, kur dailininko studija gyvavo beveik dvidešimt metų.


ŠVIEČIAMASIS AMŽIUS


XVIII a. viduryje pasaulėžiūros pokyčiai išgarsėjo kaip Apšvietos, dar kitaip – Proto amžius. Goja šio intelektualinio, socialinio ir politinio atšilimo metais subrendo kaip menininkas. Veikiamos daugybės įtakų, Šviečiamojo amžiaus idėjos užgimė Prancūzijoje ir išplito po visą Europą ir toliau.


Šviečiamojo amžiaus centre atsidūrė idėjos ir protas: progresavo mokslinės žinios, buvo akcentuojamos žmogaus teisės bei religinė tolerancija ir kvestionuojamas Bažnyčios ir valdžios piktnaudžiavimas savo galiomis. Daugelį idėjų iškėlė filosofai, rašytojai, matematikai ir mokslininkai, pavyzdžiui, Baruchas Spinoza (Baruch Spinoza; 1632–1677), Monteskjė (Montesquieu; 1689–1755), Deni Didro (Denis Diderot; 1713–1784), Volteras, Kantas, Hiumas (Hume), Niutonas, Lokas ir Ruso.


Šviečiamasis amžius buvo optimizmo laikotarpis, paremtas tikėjimu, kad žmonijai bei visuomenei turi tarnauti mokslas ir protas, kad būtina atsikratyti senųjų prietarų.


NAUJAS POŽIŪRIS


Nauji moksliniai atradimai paneigė daugelį anksčiau priimtinų sampratų ir pasiūlė naują požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Šviečiamojo amžiaus mąstytojai sukūrė naujų teorijų kone kiekvienu gyvenimo aspektu, apėmė švietimą, ekonomiką, teisę, visatą, davė pradžią socialinėms ir politinėms reformoms. Pavyzdžiui, Ruso suabejojo dieviškąja karalių teise, pabrėždamas, kad karalius renka ne Dievas, o žmonės. Volteras (tikrasis vardas – François-Marie Arouet) kritikavo Bažnyčią, skatino užuojautą, toleranciją ir išraiškos laisvę. Buvo pasiūlyta nauja visatos samprata. Pavadinta deizmu, ji pripažino Dievo egzistavimą, bet ne nepaliaujamą jo akivaizdą bei žmogiškosios gyvybės kontrolę. Apšvietos teoretikai kaip neetišką pasmerkė rokoko meną ir kvietė kurti naujovišką moralų meną, galintį išmokyti žmones atskirti gera ir bloga. Filosofas ir meno kritikas Didro rašė, kad rašytojai, menininkai ir amatininkai privalo „vertybes pateikti patraukliai, ydas – atstumiančiai ir itin pašaipiai. Toks yra kiekvieno padoraus žmogaus, kuris imasi plunksnos, teptuko ar kalto, siekis“. Neoklasicizmas kaip tik turėjo reikiamų savybių.


NUSLOPINIMAS ISPANIJOJE


Kitaip nei Prancūzija, Italija, Anglija ar Vokietija, Ispanija atsiliko nuo naujojo mąstymo. Viešpataujanti monarchija, Bažnyčia ir inkvizicija siekė užgniaužti Šviečiamojo amžiaus idėjas. Žmogaus teisių ir visuotinio švietimo koncepcija Ispanijoje buvo nuslopinta, o į Goją ir jo draugus, aptarinėjančius tokius dalykus, daugelis ispanų žvelgė nepatikliai – tokios idėjos atrodė įtartinai prancūziškos.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 08 (2024)

    Savaitė - Nr.: 08 (2024)