Leidykla „Briedis“ prieš kelis metus išleido knygą „Iš trečiojo pasaulio į pirmąjį. Singapūro istorija 1965–2000 m.“ Tai šios šalies tėvu ir patriarchu vadinamo ilgamečio valstybės premjero Lee Kuan Yew (1923–2015) prisiminimai, kuriuose pasakojama visą pasaulį nustebinusi nykštukinės šalies sėkmės istorija.

Šiemet minime Lietuvos ir Singapūro diplomatinių santykių 30-metį. Kuo lietuvį galėtų sudominti šios tolimos Pietryčių Azijos valstybės patirtis ir jos vadovo atsiminimų knyga?

Singapūras primena Lietuvą ne tik teritorijos dydžiu ir gyventojų skaičiumi, bet ir situacija, į kurią pateko 1965 m. įgijęs nepriklausomybę. Iširus Britanijos imperijai, kurios kolonija buvo Singapūras, saloje įsikūrusiam miestui-valstybei teko atlaikyti panašius sunkumus kaip ir nepriklausomybę atgavusiai šaliai prie Baltijos: priešiškų didelių valstybių, tarp kurių buvo tokia milžinė kaip komunistinė Kinija, apsuptis, didžiulis ekonomikos sukrėtimas britams panaikinus Singapūre savo karinę bazę, kuriai teikiamos paslaugos sudarė svarbią vietos gyventojų pajamų dalį. Mums pažįstamos ir rytietiškos „bakšišo“ (valdininkų papirkinėjimo) tradicijos, kurios nepalengvino darbo kuriant naujos šalies ekonomiką beveik iš nieko.

Singapūrui tapus nepriklausoma valstybe, niekas netikėjo, kad varganam Pietryčių Azijos užkampiui, neturinčiam nei gamtinių išteklių, nei valstybingumo tradicijų, per gana trumpą laiką pavyks ekonominiu požiūriu pralenkti daugybę išsivysčiusių pasaulio šalių ir pagal daugelį rodiklių atsidurti pirmaujančiųjų dešimtuke.

L. K. Yew vadovaujamas Singapūras tapo pasauliniu finansų centru, viena turtingiausių, saugiausių ir mažiausiai korumpuotų pasaulio šalių, kurioje dėl kryptingos valstybės politikos klesti verslas ir kiekvienas sąžiningai dirbantis pilietis gauna sočią bendrų gėrybių dalį. Premjeras ne kartą tvirtino sieksiąs, kad kiekvienas Singapūro pilietis gautų savo dalį iš bendro šalies dabarties ir ateities katilo.

Ilgametis valstybės premjeras nenustojo teigęs, kad valstybė privalo ne tik išlikti, bet ir turėtų pranokti kaimynus. Gamtinių išteklių stoką siūlyta kompensuoti išsilavinimu ir intelektu, o atsilikimą įveikti puikiai organizuotu kruopščiu darbu.

Knygą iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.

Knygos ištrauka

ŽALIASIS SINGAPŪRAS

1976 m. pirmą kartą lankydamasis Didžiojoje liaudies salėje Pekine, visur, kur buvo priimta mūsų delegacija, mačiau padėtas spjaudykles. Kai kurie Kinijos vadovai iš tiesų jomis naudojosi. 1978 m. Deng Siaopingui su vizitu apsilankius Singapūre, pastatėme jam mėlynais piešiniais dekoruoto Mingų porceliano spjaudyklę. Nors konferencijų salėje pastatėme ją prie Deng Siaopingo krėslo, jis šiuo indu nesinaudojo. Galbūt pastebėjo, kad Singapūro kinai nesispjaudo. 1980 m. per kitą savo vizitą į Pekiną pastebėjau, kad iš Didžiosios salės spjaudyklės išneštos. Po kelerių metų Singapūre vakarieniaudamas su kinų valstybės kancleriu Gu Mu, atsakingu už ekonomiką, užsiminiau, kad Didžiojoje liaudies salėje nebesinaudojama spjaudyklėmis. Nusijuokęs jis pasakė, kad jos buvo išneštos iš susitikimų kambarių, bet savo kabinetuose kinų valdininkai jomis tebesinaudoja – labai jau senas tas įprotis, kad jį būtų lengva išrauti.

7-ajame deš. pradėjau kampaniją prieš spjaudymąsi. Tačiau net 9-ajame deš. kai kurie taksi vairuotojai vis dar spjaudėsi pro automobilių langus, o kai kurie žmonės tebesispjaudė turguose ir maisto parduotuvėse. Mes nenusileidome ir mokyklose bei per spaudą skleidėme informaciją, kad spjaudantis plinta ligos, pavyzdžiui, tuberkuliozė. Dabar jau žmonės retai spjaudosi viešose vietose. Mūsų visuomenę sudaro imigrantai, kurių šaknys liko gimtuosiuose kraštuose, taigi esame pasiruošę atsisakyti senų įpročių, kad gerai gyventume naujoje šalyje. Šiuo klausimu pasiekta pažanga paskatino mane kovoti su kitais blogais įpročiais.

Po nepriklausomybės paskelbimo vis galvojau, kuo galėtume pastebimai išsiskirti iš kitų trečiojo pasaulio šalių. Apsistojau ties švaraus ir žalio Singapūro įvaizdžiu. Viena vertus, pagal šią viziją Singapūrą reikėjo paversti Pietryčių Azijos oaze, nes jeigu atitiksime pirmojo pasaulio standartus, verslininkai čia steigs savo įmones, o turistai pas mus apsistos keliaudami po regioną. Patobulinti fizinę infrastruktūrą buvo paprasčiau negu pakeisti šiurkščias žmonių manieras. Dauguma jų iš suklypusių trobelių su skyle grindyse arba priebutyje pastatytu kibiru persikėlė į daugiaaukščius būstus su modernia sanitarine technika, tačiau jų elgsena liko tokia pat. Teko labai pasistengti, kad atpratintume žmones šiukšlinti, triukšmauti, storžieviškai bendrauti ir išmokytume elgtis maloniai ir mandagiai.

Pradėjome nuo apačios. 7-ajame deš. per ministrų ir parlamentarų susitikimus su rinkėjais, rengiamus padėti jiems spręsti savo problemas, prie politikų kabinetų susidarydavo didžiulės eilės. Bedarbiai, daugiausia lydimi žmonos ir vaikų, meldė surasti darbo, išrūpinti taksi vairuotojo ar gatvės prekeivio licenciją ar leidimą prekiauti maistu mokyklų bufetuose. Tai buvo už nedarbo statistikos skaičių slypintys gyvi žmonės. Tūkstančiai jų pardavinėjo įvairius kepinius ant šaligatvių, visiškai nepaisydami eismo, sanitarijos ir kitų taisyklių. Jų paliktos šiukšlės, purvas, pašvinkusio maisto dvokas, chaosas ir spūstys daugelį miesto rajonų pavertė landynių kvartalais.

Daug bedarbių tapo piratiniais taksistais be licencijos ir draudimo, išnaudojamais verslininkų, nuomojančių jiems automobilius – senus kledarus. Tokie taksistai imdavo kiek daugiau negu už kelionę autobusu, bet kur kas mažiau negu licencijas turintys vairuotojai. Jie nerodydami posūkio sustodavo kur tinkami paimti ar išleisti keleivių keldami grėsmę kitiems eismo dalyviams. Šimtai, o galiausiai tūkstančiai, piratinių taksistų užkimšo mūsų gatves ir griovė autobusų transporto verslą.

Metų metus neįstengėme apvalyti miesto gatvių nuo nelegalių prekeivių ir pirataujančių taksi vairuotojų. Tik po 1971 m., kai sukūrėme daug darbo vietų, pagaliau pavyko įtvirtinti įstatymų valdžią ir įvesti gatvėse tvarką. Maisto prekeiviams išdavėme licencijas ir iš šalikelių bei šaligatvių perkėlėme juos į greta tinkamai įrengtas gatvės prekyvietes su vandentiekiu, kanalizacija ir šiukšlių konteineriais. Iki 9-ojo deš. pradžios visus gatvės prekeivius perkraustėme į naujas prekybos vietas. Kai kurie buvo tokie puikūs kulinarai, kad jų gaminiai tapo masalu turistams. Kai kurie susikrovė milijonus ir į darbą ėmė važinėti nuosavais „Mercedes Benz“ bei samdyti padavėjus. Tokių žmonių verslumas, polėkis bei gabumai ir sukūrė naująjį Singapūrą. Piratiniai taksistai buvo išguiti tik tada, kai reorganizavome autobusų transporto paslaugas ir galėjome jiems pasiūlyti alternatyvų darbą.

1964 m., kai dar priklausėme Malaizijai, liepą ir rugsėjį kilo visuotinės riaušės, po kurių miestas liko šiukšlinas ir purvinas. Smuko bendras moralės ir drausmės lygis. Mane paskatino veikti du incidentai. Vieną 1964 m. lapkričio rytą pro savo kabineto miesto rotušėje langą žvilgtelėjęs į Padango aikštę pamačiau esplanadoje besiganančias karves! Po kelių dienų žuvo vienas advokatas, važiavęs magistrale prie pat miesto ir atsitrenkęs į karvę. Indų piemenys ganydavo karves pakelėse ir net esplanadoje. Sušaukiau visuomenės sveikatos tarnybų atstovų susirinkimą ir išdėsčiau veiksmų planą šiai problemai įveikti. Karvių ir ožkų savininkams nurodėme iki 1965 m. sausio 1 d. susirasti kitas ganyklas, o paskui po miestą klaidžiojančius galvijus pažadėjome gabenti į skerdyklas ir jų mėsą dalyti pašalpų gavėjams. Iki 1965 m. gruodžio sugavome ir papjovėme 53 karves. Paskui labai greitai visi stambieji raguočiai ir ožkos atsidūrė savo daržinėse.

Siekdami pirmojo pasaulio standartų trečiojo pasaulio regione, nutarėme paversti Singapūrą atogrąžų sodu. Sodinau medžius per bendruomenių centrų atidarymo iškilmes, lankydamasis įvairiose įstaigose ar naujų kelių ruožų pabaigtuvėse. Kai kurie sodinukai prigijo, daugelis – ne. Kitą kartą lankydamasis kuriame nors bendruomenės centre vietoj savo pasodinto medelio rasdavau naują, ką tik įkastą į žemę mano vizito proga. Nusprendžiau, kad mums reikia departamento, kuris rūpintųsi naujai pasodintais medžiais. Įkūriau tokią instituciją Nacionalinės plėtros ministerijoje.

Randantis tam tikrai pažangai, susitikau su visais vyriausybės ir savarankiškų vyriausybinių organizacijų aukštais pareigūnais norėdamas juos įtraukti į sąjūdį už švarų ir žalią Singapūrą. Papasakojau, kad lankiausi pusšimtyje šalių ir daugelyje iš jų viešėjau valstybiniuose svečių namuose. Man darė įspūdį ne tų pastatų didybė, o jų priežiūra. Visada suprasdavau, kurios šalies žmonės ir valdžia yra demoralizuota – tai išduodavo apleisti reprezentaciniai pastatai: suskilusios kriauklės, varvantys čiaupai, sugedę klozetai, apšiurusios sienos ir neišvengiamai prastai prižiūrimi sodai. Svarbūs svečiai lygiai taip pat susidarys nuomonę apie Singapūrą.

Mes pasodinome milijonus medžių, palmių ir krūmų. Šalies apželdinimas pakėlė žmonių dvasią, įkvėpė jiems pasididžiavimą savo gyvenamąja aplinka. Nedarėme skirtumo tarp vidurinės klasės gyvenamųjų rajonų ir darbininkų kvartalų. Britai buvo įkūrę aukštesnio lygio anklavus baltiesiems Tanglino rajone ir apie gubernatūros rūmus, kur buvo daugiau tvarkos, švaros ir žalumos negu „čiabuvių“ gyvenamose miesto dalyse. Žmonių išrinktai vyriausybei tokia politika būtų buvusi pražūtinga. Naikinome muses ir moskitus, valėme dvokiančius kanalizacijos vamzdžius ir kanalus. Vos per metus viešosios vietos tapo pastebimai valyvesnės.

Seniems įpročiams išgyvendinti reikėjo atkaklumo ir ištvermės: žmonės mindė augalus, trempė žolę, skynė gėles iš lysvių, vogė sodinukus arba prie vos paūgėjusių statė dviračius ir motociklus, išversdami medelius iš šaknų. Ir negali sakyti, kad želdinius niokojo vien skurdžiau gyvenantys žmonės. Kartą buvo sugautas vienas gydytojas, vagiantis iš skiriamosios kelio juostos ką tik pasodintą vertingą aukštosios araukarijos sodinuką, kurį užsimanė perkelti į savo sodą. Kad išgyvendintume pirmykštį žmonių abejingumą žalumai, švietėme vaikus mokyklose, duodavome sodinti medelius, juos prižiūrėti ir auginti sodus. Parėję namo vaikai apie tai pasakojo tėvams.

Gamta pagailėjo mums tarpios žolės kaip Naujojoje Zelandijoje ar Airijoje. 1978 m. ištirti mūsų dirvos ypatumų pasikviečiau želdynų specialistą iš Australijos ir dirvožemio specialistą iš Naujosios Zelandijos. Mane sudomino jų ataskaita, tad pakviečiau juos susitikti. Man šie specialistai paaiškino, kad Singapūras yra drėgnųjų atogrąžų miškų ekvatorinėje srityje, kur visus metus yra daug saulės ir smarkiai lyja. Iškirtus miškus liūtys išplovė paviršinį dirvos sluoksnį ir joje neliko maistinių medžiagų. Norint turėti žalią ir vešlią veją, tokią dirvą reikia nuolat tręšti, geriausia kompostu, kurį ne taip lengvai išplauna lietus, ir kalkinti, nes mūsų dirvožemis per rūgštus. Istanos rūmų prižiūrėtojas išbandė šiuos patarimus mūsų vejose. Žolė staiga tapo žalesnė. Lygiai taip pat patręšėme visų mokyklų ir kitas sporto aikštes. Ištrypti pliki žemės plotai prie futbolo vartų su keliais pageltusios žolės kuokštais netrukus virto žaliu kilimu. Pamažu sužaliavo visas miestas. 8-ajame deš. vienas iš Prancūzijos ministrų, kaip svečias dalyvavęs Nacionalinės dienos priėmime, pakiliai pasveikino mane prancūziškai – aš nemokėjau šios kalbos, bet supratau žodį verdure. Jį sužavėjo miesto žaluma.

Dauguma Azijos šalių tuo metu mažai rūpinosi arba visai nesirūpino apželdinti savo teritoriją. Tai, kad Singapūras šiuo atžvilgiu nuo jų skyrėsi ir ėmėsi priemonių prieš klaidžiojančius galvijus, kaip naujiena buvo aprašyta amerikietiško žurnalo „Look“ 1969 m. lapkričio numeryje. Po vizito Singapūre pakiliai nusiteikęs Honkongo informacijos tarnybos direktorius pareiškė, kad naudodamasis mūsų patirtimi pradės dvimetę kovos su šiukšlinimu kampaniją.

Prieš 1971 m. sausio viduryje pas mus įvykusią Tautų Sandraugos šalių ministrų pirmininkų konferenciją sukviečiau mūsų pareigūnus pasikalbėti apie tai, ką dar galėtume nuveikti, kad Singapūras svečiams paliktų geresnį įspūdį. Nurodėme paslaugų teikėjams – parduotuvių savininkams, taksi vairuotojams, viešbučių ir restoranų darbuotojams – pasistengti elgtis mandagiai ir maloniai. Jie į šiuos nurodymus nenumojo ranka ir pas mus viešėję ministrai pirmininkai, prezidentai ir jų palyda liko patenkinti. Paskatinta šio pavyzdžio turizmo plėtros agentūra pradėjo kampaniją už pagarbų ir taktišką savo paslaugų sferos darbuotojų elgesį. Aš tam paprieštaravau. Būtų absurdiška, jei mūsų paslaugų sferos darbuotojai mandagiai elgtųsi tik su turistais, o su singapūriečiais – ne. Įpareigojau Gynybos ministeriją, kurios žinioje buvo karo prievolininkai, Švietimo ministeriją, kuruojančią pusę milijono moksleivių ir studentų, ir Nacionalinį profsąjungų kongresą, vienijantį šimtus tūkstančių darbininkų, paskleisti žinią, kad mandagumas, pagarba kitiems turi tapti mūsų gyvenimo būdu, kad Singapūre būtų maloniau gyventi mums patiems, ką jau kalbėti apie turistus.

Didžiausias atlygis už mūsų įdėtą triūsą atėjo tada, kai Azijos šalių vadovai pradėjo tarpusavyje varžytis dėl miestų žalumo. Dr. Mahathiras iš Malaizijos, 8-ajame deš. viešėjęs Istanos rūmuose, manęs paklausė, kaip mums pavyko šitaip išpuoselėti vejas. Jam tapus ministru pirmininku, Kvala Lumpūras pražydo ir sužaliavo. Prezidento Suharto pastangomis daugiau žalumos atsirado Džakartoje – lygiai kaip Maniloje ir Bankoke Filipinų prezidento Marcoso ir Tailando ministro pirmininko Thanino rūpesčiu, ir visa tai vyko 8-ojo deš. pabaigoje. Aš juos skatinau primindamas, kad jų šalyse yra didesnė medžių įvairovė ir toks pat žalumai palankus klimatas.

Šis sumanymas kaip joks kitas apsimokėjo visame mūsų regione. Mūsų kaimynai vienas per kitą ėmė stengtis, kad jų šalys žydėtų ir žaliuotų. Apželdinimo varžybos davė naudos visiems: pakėlė gyventojų dvasią, pritraukė daugiau turistų ir investuotojų. Buvo kur kas geriau konkuruoti dėl žaliausios ir švariausios Azijos šalies vardo negu dėl ko kito. Yra dalykų, dėl kurių konkuruoti būtų kenksminga ir net mirtinai pavojinga.

1971 m. lapkričio pirmąjį sekmadienį paskelbėme metine Medžių sodinimo diena: į jos organizavimą įsitraukė parlamentarai, bendruomenių centrai ir jų lyderiai. Nuo tada nė vienais metais nepraleidome Medžių sodinimo dienos. Lapkritį pasodintus medelius mažiausiai reikia laistyti, nes tada prasideda lietaus sezonas.

Mūsų gamtinės sąlygos tinka ne visoms medžių, krūmų ir vijoklinių augalų rūšims, todėl į panašaus klimato Azijos, Afrikos, Karibų ir Centrinės Amerikos šalis tropikų ir subtropikų srityse siunčiau specialistus botanikos soduose, visuomeniniuose parkuose ir medelynuose parinkti naujų augalų rūšių. Jie atvežė daug gausiai žydinčių augalų ir medžių pamėginti, kaip jie prigis mūsų klimate ir dirvožemyje. Deja, nuostabius žiedus kraunantys Karibų regiono medžiai Singapūre nežydi, nes pas mus nebūna šaltų žiemų kaip šių augalų gimtinėje. Iš Indijos ir Birmos atvežti medžiai Singapūre taip pat retai žydėjo, nes jiems reikia gimtajame krašte įprastos kasmetinės sausros ir musoninių liūčių sezonų kaitos. Mūsų botanikai atvežė apie 8 tūkst. skirtingų augalų rūšių, iš jų prigijo 2 tūkst. Jie veisė sėkmingai prisitaikiusius prie klimato ištvermingiausius atvežtinius augalus ir padidino mūsų žalumos įvairovę.

Pagrindinis mano žaliosios politikos įgyvendintojas buvo gabus malaizietis Wong Yew Kwanas, pagal profesiją miškininkas, ketinęs dirbti Malaizijos kaučiukmedžių ir alyvpalmių plantacijose. Savo žinias jis panaudojo sprendžiant pakelių apželdinimo medžiais, krūmais ir kita žaluma problemas, kūrė Singapūre parkus ir žaliuosius plotus. Aš jam siuntinėjau begalę žinučių ir pageidavimų sąrašų, o jis kantriai atsakinėjo ir daugelį jų sėkmingai įgyvendino. Jo įpėdinis Chua Sian Engas buvo agronomas, savarankiškai tapęs medžių specialistu, ir tęsęs savo pirmtako pradėtus gerus darbus.

Kaskart po kelių savaičių išvykos grįžęs į Singapūrą, iš oro uosto važiuodamas į miestą Rytų Pakrantės alėja matau medžius, palmes, vešlią žolę ir mano širdis negali atsidžiaugti. Šalies apželdinimas buvo daugiausia grąžos davęs mano projektas.

Viena priežasčių, dėl kurių Singapūre būtina palaikyti švarią aplinką, yra poreikis surinkti kuo daugiau lietaus vandens, kurio kasmet iškrinta 2 400 mm. Tuometinį Kovos su oro tarša skyriaus vadovą, statybos inžinierių Lee Ek Tiengą paskyriau įgyvendinti planą užtvenkti visas mūsų upes ir upelius. Šiam tikslui pasiekti prireikė apie 10 metų. Pagal šį planą visos nuotekos, srutos ir kitas nešvarus vanduo iš gyvenamųjų namų ir gamyklų turėjo patekti į kanalizaciją. Tik švarus lietaus vanduo nuo stogų, iš sodų ir atvirų erdvių surenkamas į atvirus kanalus ir iš jų suteka į užtvenktas upes. 1980 m. jau patys apsirūpindavome 238 mln. litrų vandens per dieną – tuomet tai sudarė pusę per dieną suvartojamo vandens kiekio.

Ambicingiausias mano planas buvo išvalyti Singapūro upę, Kalango baseiną ir vėl įveisti upėse žuvų. 1977 m. vasarį, kai pirmąkart iškėliau šį pasiūlymą, daugelis, ypač pramonininkai, stebėjosi: „O kam jas valyti? Ročoro kanalas (įtekantis į Kalango baseiną) ir Singapūro upė visada buvo užteršti – tai tiesiog Singapūro istorinis paveldas!“ Negalėjau tam pritarti. Mūsų upės šlykščiai dvokė. Neregys telefono operatorius, dirbantis Choo advokatų kontoroje, iš smarvės visada suprasdavo, kada jo autobusas artėja prie Singapūro upės. Gamybinės nuotekos sudarė pusę mūsų vandenų teršalų. Kiekvieną upokšnį ir prataką reikėjo apsaugoti nuo taršos. Tuometinis Būsto ir miesto plėtros valdybos viršininkas Teh Cheang Wanas pašmaikštavo: „Būtų pigiau kas savaitę nupirkti žuvų ir suleisti į upę.“

Lee Ek Tiengo tokios pastabos neatbaidė. Jis dirbo su manimi petys į petį žinodamas, kad jį visada palaikysiu. Singapūro upės ir Kalango baseino valymas buvo didžiuliai inžinerijos darbai. Lee Ek Tiengas visoje saloje paklojo požeminius kanalizacijos vamzdynus – tankiai apstatytame miesto centre tai buvo itin kebli užduotis. Maždaug 3 tūkst. namudininkų dirbtuvių perkėlėme į pramonės rajonus su naftos, alyvos ir kitų atliekų surinktuvais. Nuo pat Singapūro įkūrimo 1819 m. upėje kursavo daugybė velkamų krovininių laivų ir atvirų baržų. Jų darbininkams tai buvo ir gyvenamoji vieta, kur jie gaminosi valgyti, prausėsi ir atliko kitus reikalus. Šie laivai turėjo perplaukti į Pasirpandžangą vakariniame Singapūro krante, nes elingai iš Kalango upės buvo perkelti į Tuaso sąsiaurį ir Džurongo upę. Penki tūkstančiai namie gaminto maisto ir kitos turgaus produkcijos prekeivių buvo perkelti į specialiai įrengtus centrus. Įpratę prekiauti gatvėse, kur už prekybos vietas nereikėjo mokėti ir buvo lengvai pasiekiami klientams, prekeiviai priešinosi iškeldinimui į lauko prekybos centrus, kur reikėjo mokėti už prekybos vietos nuomą, vandenį bei elektrą. Mes švelniai, bet tvirtai vykdėme planą juos perkelti į specialias prekyvietes, dengėme dalį nuomos išlaidų. Ir vis tiek kai kurie jų neišsilaikė.

Pamažu likvidavome daugiau kaip 900 tūkst. kiaulių, kurias augino 8 tūkst. ūkių, nes kiaulidžių srutos teršė mūsų vandenis. Taip pat panaikinome daugumą tvenkininės žuvininkystės ūkių, palikome tik 14 agrotechnologijos parkuose ir dar kelis laisvalaikio žvejybai. Šiuo metu pramoniniu būdu žuvys auginamos tinklais aptvertuose sekliuose Džohoro sąsiaurio vandenų plotuose ir gilesniuose vandenyse prie pietinių mūsų salų.

Buvome įsteigę specialų skyrių, kuriam buvo pavesta tartis, derėtis su perkeliamais į naujas gyvenamąsias ar darbo vietas gatvės prekeiviais, ūkininkais ir namudininkais. Nė vienas jų nebuvo patenkintas, kai reikėjo kraustytis kitur ar keisti verslą. Tai buvo nuostolinga politinė užduotis, nes kad ir kaip atsargiai ir jautriai ją vykdėme, vis tiek rizikavome per ateinančius rinkimus prarasti balsų. Pokyčių paliestų rinkimų apygardų pareigūnų ir tose apygardose išrinktų parlamentarų komitetai padėdavo sumažinti politinius nuostolius.

Sunkiausia buvo perkelti ūkininkus. Mokėjome jiems kompensaciją, apskaičiuotą pagal ūkio pastatų tipą ir skaičių, ūkiui priklausantį atvirą plotą, vaismedžių ir žuvų tvenkinių skaičių. Suklestėjus ekonomikai padidinome kompensacijas, tačiau neužteko net dosniausių išmokų. Vyresni valstiečiai nesuprato, kaip toliau gyventi ir ką daryti su kompensacijos pinigais. Gyvendami daugiabučiuose, jie pasigesdavo savo kiaulių, ančių, vištų, vaismedžių ir daržų, kuriuose užsiaugindavo nemokamų daržovių. Net praėjus 15–20 metų po perkraustymo į BMPV butus jie ir toliau balsavo prieš LVP. Jų įsivaizdavimu, vyriausybė sugriovė jiems gyvenimą.

Didelis džiaugsmas man buvo dalyvauti 1987 m. lapkritį pradėtuose Kalango baseino ir Singapūro upių, kurios iki tol buvo atviri kanalizacijos grioviai, valymo darbuose. Per Švarios upės ceremoniją, pagerbdamas pasiektus laimėjimus, apdovanojau už šiuos darbus atsakingus žmones aukso medaliais. Vėliau upių žiotyse įrengėme aštuonias vandenvietes – kai kurios iš jų yra atviros, tinka plaukioti valtimis ir laisvalaikiu žvejoti. Geriamojo vandens poreikis šalyje išaugo iki 454 mln. litrų per parą. Nė vienas iš šių projektų nebūtų buvęs sėkmingai įgyvendintas be jį vykdžiusio atsakingo pareigūno pasiaukojamo darbo, talento, specialių tos srities žinių ir gebėjimo spręsti konkrečias problemas. Be Lee Ek Tiengo nebūtų buvę švaraus ir žalio Singapūro. Mano iškelti konceptualūs tikslai būtų nieko nereiškę be konkrečių inžinerinių sprendimų. Lee Ek Tiengas vėliau tapo Valstybės civilinės tarnybos vadovu.

1993 m. Winsemius susiruošė pažvejoti Singapūro upėje ir buvo patenkintas, kai sugavo žuvį. Švarios upės žmonių gyvenimą pakėlė į kitą kokybę. Smarkiai išaugo žemės vertė ir iš jos gaunama nauda, ypač mieste ir upių bei kanalų kaimynystėje. Indonezijoje pirkome smėlio Kalango baseino upių pakrantėms, kur šiandien žmonės deginasi ir čiuožinėja vandens slidėmis. Vietoj neišvaizdžių laivų remonto įmonėlių upių pakrantėse iškilo aukštybiniai namai. Tiems, kurie Singapūro upę prisimena kaip paplavų griovį, pasivaikščiojimas jos krantinėmis atrodo kaip sapnas. Dviaukščiai triaukščiai namai su krautuvėmis apačioje ir sandėliai buvo rekonstruoti ir paversti kavinėmis, restoranais, parduotuvėmis ir viešbučiais, žmonės gurkšnoja vyną ir pietauja gryname ore upės pakrantėje ar prie jos prišvartuotose tradicinėse kiniškose baržose.

Apie miesto užterštumo lygį galima spręsti pagal jo žalumos būklę. Ten, kur pridūmyta išklerusių lengvųjų automobilių, autobusų ir dyzelinių sunkvežimių, vysta ir nyksta suodžių nusėsti krūmai. 1970 m. rudenį lankydamasis Bostone nustebau pamatęs prie degalinių nusidriekusias automobilių eiles. Mano vairuotojas paaiškino, kad tai paskutinė diena metams pratęsti leidimus naudotis transporto priemonėmis ir pirmiausia jas turi patikrinti bei patvirtinti jų tinkamumą tam įgaliotos degalinės. Nusprendžiau savo vyriausybėje įsteigti Kovos su aplinkos tarša skyrių. Prie judrių kelių pastatėme stebėjimo prietaisus dulkių dalelių ir dūmų tankiui bei automobilių išmetamo sieros dioksido koncentracijai matuoti. Kiti pasaulio miestai turi švarius žaliuojančius priemiesčius, kurių gyventojai gali atsikvėpti nuo miesto centro dulkių. Dėl Singapūro mažumo esame priversti dirbti, pramogauti ir poilsiauti toje pačioje nedidelėje erdvėje, dėl to turime išsaugoti švarią ir malonią aplinką ir turtingiems, ir paprastiems žmonėms.

Vidury Džurongo miesto, kurio pakraščiuose veikia šimtai gamyklų, 1971 m. įkūrėme paukščių parką. Nesilaikant griežtų aplinkos švaros reikalavimų, tie paukščiai iš viso pasaulio čia šitaip puikiai nesijaustų. Apželdinome ir patį Džurongą. Prieš pradėdami gamybą visi fabrikai turi suplanuoti savo vietovaizdį ir pasodinti medžių.

Nors išsprendėme vietines oro taršos problemas, per 1994 ir 1997 m. miškų gaisrus Sumatros ir Borneo salose visas Singapūras ir aplinkinės regiono šalys paskendo dūmuose. Plantacijų savininkai, pirmiau iškirtę vertingus medžius, likusius miškų plotus padegė, kad liktų laisva dirva alyvpalmėms ir kitoms kultūroms auginti. 1997 m. viduryje tirštas nuodingas rūkas pasklido visoje Malaizijoje, Singapūre, Tailande ir Filipinuose, dėl to teko uždaryti oro uostus, susirgo tūkstančiai žmonių.

Reikėjo ką nors daryti ir su automobilių, statybvietėse veikiančių poliakalių, po atviru dangumi vykstančių renginių garsiakalbių, plyšaujančių televizorių ir radijo imtuvų triukšmu, dėl kurio kentėjo senasis Singapūras. Įvedę naujas taisykles, lėtai ir metodiškai pradėjome mažinti decibelų skaičių. Triukšmingiausias ir pavojingiausias buvo paprotys leisti fejerverkus per kinų Naujuosius metus. Daug kas apsidegindavo ir sunkiai susižalodavo, ypač vaikai. Sudegdavo ištisi savavališkai pasistatyti medinių lūšnų kaimai. Po didelio gaisro, 1970 m. kilusio paskutinę kinų Naujųjų metų švenčių dieną, kai žuvo penki žmonės ir daugybė buvo sužaloti, uždraudžiau šimtametę kinų tradiciją leisti fejerverkus ir paskelbiau ją įstatymų pažeidimu. Ir vis tiek po dvejų metų du neginkluoti policininkai buvo brutaliai užpulti būrio žmonių, kuriems jie bandė sutrukdyti leisti fejerverkus. Žengėme dar toliau ir apskritai uždraudėme įvežti fejerverkus į Singapūrą. Mūsų žmonėms gyvenant 10 ar 20 aukštų namuose, tenka atsisakyti šiomis sąlygomis netinkamos tradicijos.