„Griuvėsių mergaitė“ – kova dėl meilės ir svajonių išsipildymo (+ knygos ištrauka)

„Griuvėsių mergaitė“ – kova dėl meilės ir svajonių išsipildymo (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato naują istorinį romaną „Griuvėsių mergaitė. Anos svajonė apie laimę“. Sugriauta kepykla subombarduotame mieste. Visų nelaimių sūkuryje – dvi moterys, kovojančios dėl meilės ir svajonių išsipildymo.


Kelnas, 1941-ieji. Ana auga kepėjų šeimoje – su teta Marija ir dėde Motiejumi. Labiausiai jai patinka kepykla su didele duonkepe krosnimi iš tikro vulkaninio akmens. Tačiau karo negandos viską pakeičia: Motiejus sulaukia šaukimo į kariuomenę, o po oro antskrydžių kepyklos nelieka. Kelnas virtęs griuvėsių dykuma, sukaustytas šalčiausios šimtmečio žiemos.


Bandydama išgyventi Ana prisijungia prie vagių gaujos, išgarsėja kaip sumaniausia anglių vagilė visame mieste. Kai mažiausiai to tikisi, įsimyli, o nauji pavojai tampa rimtu jausmų išbandymu. Gindamosi nuo šalčio, bado ir pavyduolių, Ana su teta iš paskutiniųjų siekia svajonės – atstatyti sugriautą kepyklą. Ir viliasi, kad mylimi vyrai galiausiai grįš.


Lilly Bernstein – Kelno žurnalistės ir rašytojos Liobos Werrelmann pseudonimas. Už debiutinį romaną „Hinterhaus“ (liet. „Kitapus fasado“) 2020 metais ji buvo apdovanota prestižine Frydricho Glauzerio premija. Autorė kilusi iš kepėjų šeimos, užaugo tarp krautuvėlės ir kepyklos sienų. Pokarį gyvai prisimenanti jos mama taip pat buvo kepėjo dukra. „Griuvėsių mergaitė. Anos svajonė apie laimę“ – tai pats asmeniškiausias autorės romanas, ilgai puoselėtas išsipildęs troškimas.

REKLAMA


Knygą iš vokiečių kalbos vertė Asta Dvilaitienė.


Knygos ištrauka


Marija net suplukusi dirbo prie kepyklos stalo. Vienu kartu minkė du kepaliukus, spaudė delnais drėgną tešlą, paskui švystelėdavo pusantrasvarius gumulus kelis centimetrus aukštyn, kad ore apsiverstų, ir minkė toliau. Dar niekada nebuvo to dariusi, bet žinojo, kaip. Nors nėsyk nestovėjo greta Motiejaus prie kepyklos stalo, šimtus kartų buvo stebėjusi, kaip jis kepa duoną. Ji nešiojo kepinius į krautuvėlę, nuo ryto iki vakaro plušėjo už prekystalio, pardavinėjo duoną, vakare susitvarkydavo, išvalydavo patalpą ir susiskaičiuodavo gautus pinigus. Manė esanti gera kepėjo žmona. O nūnai nustebo įsitikinusi: ji yra tikra kepėja!


Senajam pameistriui užteko kartą parodyti, kaip iš tešlos gabalo suformuoti dailų duonos kepalą, ir ji bemat suprato. Dabar, po gerų keturių valandų, prakaitas žliaugte žliaugė visu kūnu. Jautė rankas, pečius, nugarą. Buvo pratusi sunkiai dirbti, bet šie judesiai jai buvo visiškai nauji. Marija stengėsi negalvoti, kur esanti ir kam dirbanti.

REKLAMA


Ir iš tikrųjų, susitelkus vien į tešlos minkymą, jai pavykdavo. Buvo gera justi minkštą, o kartu tvirtą tešlą, kuri minkoma pakluso jos rankoms ir vis labiau pūtėsi. Tešla kvepėjo šviežiai, šiek tiek rūgštokai, kaip tik tokia ir turėjo būti. Marijai tas kvapas priminė namus, nusmelkė jausmas, tarsi Motiejus būtų grįžęs ir stovėtų kepykloje, namie.


Sunkiai nurijo seiles. Tik nereikia mąstyti apie tai, kas galėjo būti, verčiau galvoti, kas bus. „Motiejus grįš“, – tarė ji sau. Be šios vilties nebūtų įstengusi gyventi.


Kai Biulis pasiūlė dirbti pas juos, ji iš pradžių atsisakė. Mintis vergauti šiam šlykštuoliui buvo nepakeliama. Biulis įpyko: „Aš anąsyk tau pagelbėjau su tuo lenkų vaikigaliu!“
Tačiau Marija tik tyliai purtė galvą. Bet tada jis iš pintinės ištraukė tris duonos kepalus ir padėjo priešais ant senos vonios krosnies krašto. Kvepėjo taip skaniai, jog Marijai bemat apsvaigo galva. Tą dieną ji neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo valgiusi. Bijojo, kad išsekusi ir vėl apalps. Kas tada rūpintųsi Ana ir Karlu? Dėl nepakankamos mitybos Ana vis dar nesulaukė pirmųjų mėnesinių, nors pagal amžių jau turėjo sirgti; ir Marijai jos jau seniai buvo dingusios. O mažasis Karlas veikiausiai nė nežinojo, ką reiškia būti sočiam. Nuo pat gimimo kentė vien vargus ir nepriteklius.


Marija bus akimirką neapsižiūrėjusi, nes ore turintys apsiversti tešlos gumulai persiskyrė.


– Pavargai? – paklausė šalia jos prie stalo stovintis pameistrys Egonas. Švelnių bruožų lūpos ir draugiškos akys – Marija jį iškart pamėgo. Egonas atrodė senyvas, bent šešiasdešimt metų, bet raumeningomis rankomis minkė tešlą taip sparčiai, tarsi būtų jaunuolis. Ant beveik plikos galvos buvo užsidėjęs kepėjo kepurę, galėjai pamanyti, ką tik iškrakmolytą, – taip gražiai ji gulė. Šalimais stirksojo ramentai – du geležiniai stovai nudilusiomis odinėmis rankenomis. Iš Egono dešinės kojos buvo likęs tik trumpas šlaunies strampas. Marija neklausė, net vertė save nežiūrėti, nors slapta spėliojo, kaip jis gebėjo išlaikyti pusiausvyrą visas tas valandas, kai jie kartu dirbo greta vienas kito.



– Taip, truputėlį pavargau, – atsakė į jo klausimą. – Viskas dar taip neįprasta.


– Hm, – krenkštelėjo Egonas, bet tuoj pat pritilo pamatęs griežtą kitapus dirbančio Biulio žvilgsnį, Marija net negalėjo į jį žiūrėti, tokios juodos buvo jo panagės, o prijuostė – dėmėta. Šalia Biulio triūsė liesas vaikinukas, gal keturiolikos ar penkiolikos, tokių švelnių bruožų, beveik kaip mergaitė. Kažkas šiam berniukui buvo ne taip, Marija giliai viduje jautė. Atrodė išsigandęs, bet ji negalėjo suprasti, kodėl.


„Man trūksta darbo jėgos, – paaiškino Biulis, kai praėjusią savaitę buvo užsukęs pas ją. – Priverstinių darbininkų nebėra, o jauni vyrai dar negrįžę iš karo. Dirbu su luošiais ir sukčiais, kurie vagia iš manęs, jei bent akimirką nusisuku. – Ir kone įsakmiai pridūrė: Žinau, kad visada buvai priekyje, krautuvėje, kad niekada nekepei. Bet išmanai šį amatą, esi darbšti ir sąžininga. Pagalvok apie tai.“


Marijai širdyje virė. Ji nenorėjo dirbti tam galvijui! Kai vaikai grįžo namo, Marija jautė, kokia pasibaisėjusi buvo Ana susitikusi Biulį. Tačiau ji taip pat matė palaimą Karlo akyse, kai šis prisikimšo pilną burną šviežios, kvapios duonos, kurios buvo atnešęs Biulis, – net tris riekes vienu ypu.


Tą pačią naktį įsibrovė plėšikai. Marija galiausiai skausmingai suvokė, koks pavojus gresia jai ir vaikams. Privalėjo padaryti viską, kad jie turėtų saugius namus. Negalėjo amžinai gyventi griuvėsiuose, reikėjo atstatyti namą, vėl atidaryti kepyklą. Tam reikalingos statybinės medžiagos ir darbininkai, bet nei vienam, nei kitam nebuvo pinigų. Tačiau pirmiausia reikėjo pasirūpinti, kad vaikai nebadautų.

REKLAMA


Marija žinojo apie aršias diskusijas, kiek kalorijų priklausytų okupuotos zonos gyventojams. Kažką skaitė miesto laikraštyje „Kölnische Rundschau“. Buvo rašoma, kad iš tikrųjų kiekvieno suaugusio žmogaus gyvybinėms funkcijoms palaikyti esą reikia dviejų tūkstančių kalorijų per dieną. Tačiau maisto talonų davinio užtenka vos tūkstančiui penkiems šimtams kalorijų, o ir tų pačių talonų ne visada galima gauti. Straipsnio komentatoriaus skaičiavimais, kiekvienas Kelno gyventojas per dieną gavo vidutiniškai iki aštuonių šimtų kalorijų arba net mažiau.


Šie skaičiai Marijai nieko nereiškė. Ji žinojo tik tiek, kad tai, ką gaudavo už talonus, buvo per mažai išgyventi. Ypač kai dauguma prekių būdavo bemat išparduodamos, o ištisas valandas prastovėjusios eilėse su Ana dažnai grįždavo tuščiomis.


Čia, pas Biulį, bent duonos buvo nors vežimu vežk. Buvo pažadėjęs jai mokėti natūra. Taip ji ir sutiko, nors giliai širdyje norėjosi priešintis.


Kepykla buvo didžiulė. Be darbastalio, prie kurio stovėjo keturiese, buvo dar trys storu miltų sluoksniu padengti stalai. Marija žinojo, kad nacių laikais Biulis buvo įdarbinęs daug priverstinių darbininkų. Sklido kalbų, esą su jais bjauriai elgęsis, ir Marija tuo nė neabejojo. Kepykloje tvyrojo pelėsių kvapas, gal kad langai buvo labai maži, panašesni į ventiliacijos angas. Atidžiau įsižiūrėjusi, Marija suprato, kad veikiausiai kaltas čia purvas, pridžiūvęs visuose kampuose, dėl to ir sklido tas keistas tvaikas. „Šią vietą reikėtų tinkamai iškuopti“, – pamanė. Bet pamačiusi, kaip pameistrys kažką ištraukė iš geležinio darbastalio stalčiaus, o iš šio išskrido visas tumulas vangių kandžių, nusprendė daugiau apie tai negalvoti.


Įspūdinga Marijai atrodė Biulio duonkepė. Tai buvo tikra „Mauermann“ krosnis su didžiule kepimo kamera ir dešimtimis geležinių ortakių garams gaminti. Tačiau svarbiausia – ši duonkepė buvo elektrinė! Marija apstulbo, kai Biulis lengvai pasuko kelias rankenėles ir orkaitė ėmė iš lėto ūžti. Negalėjo atsistebėti. Niekam nereikėjo tampyti anglių, dieną ir naktį, kad neatvėstų, kūrenti krosnies, prieš pašaunant duonos kepalus, drėgna skepeta ištraukti paskutinių rusenančių žarijų, o paskiau sušluoti pelenų. Kaip neįtikimai lengva ir paprasta kepti tokioje krosnyje! Kaip tik buvo pašauta antroji maišytų kvietinių miltų duonos partija.

REKLAMA


Marija jau nesistebėjo matydama milžinišką Biulio tešlos minkymo mašiną. Miltus jis bėrė tiesiai – maišais, kibirais pylė vandenį, dar pridėjo kelis svarus mielių, tada didžiulė geležinė alkūnė, dusliai dundėdama, ėmė minkyti tešlą.


Vis dėlto labiausiai Mariją sužavėjo miltų sandėlis pačiame kepyklos gale, priešais kiemą. Pameistrys vis bėgiojo ko nors atnešti, ir, kaskart jam atidarius sunkias duris, Marija vogčia nužiūrinėjo pilnut pilnutėlę patalpą. Kaip būtų norėjusi ten pašniukštinėti! Žinojo, kad kelios Kelne jau atsidariusios kepyklos nuolat baiminosi, ar nepristigs miltų. Argi tikrai galėjo būti, kad Biulis turėjo didelių atsargų? O jei taip, kaip jam tai pavyko?


Pameistrys vėl dingo miltų sandėlyje. Marija mėgino jį sekti akimis, bet Egonas staiga taip pasilenkė, kad ji negalėjo matyti durų.


– Gal paduotum man šituos? – paklausė jis rodydamas į kitoje stalo pusėje išrikiuotus tešlos kamuoliukus, kuriuos dar reikėjo išminkyti.


– Žinoma! – Marija tučtuojau nuskubėjo ir atnešė, ko paprašyta. Keista, dabar priešais Egoną lyg iš niekur atsirado visa krūva tešlos. Bet ilgiau stebėtis negalėjo, nes kepykloje netikėtai pasirodė Biulio žmona.
Marija ją buvo mačiusi tik kartą, kai Kohnai ją buvo pasiuntę su šokoladiniais saldainiais. Biulio žmona tąsyk juos sutrypė, o iš dailiai blizgančios tamsiai žalios dėžutės pabiro šokoladėliai, įdaryti geriausiu riešutų kremu. Anuomet Ana su Ruta buvo dar visai mažos, o ponia Bel, tokia jos tikroji pavardė, buvo it nendrė liekna gražuolė varno juodumo plaukais ir pavojingai spinduliuojančiomis ledinio mėlynumo akimis. Dabar Marija ją vos atpažino.


Į kepyklą įklumpinusios moters paakiai buvo pajuodę, pagurklis gerokai padribęs. Kadaise žvilgantys buvę plaukai nūn atrodė negyvi, susipynę žilomis sruogomis. Ji vilkėjo suskretusį chalatą, vos švaresnį už Biulio prijuostę, aptempiantį storus klubus, o ir kojos buvo tokios storos, kad, atrodė, netelpa tvirtai suvarstytuose ruduose odiniuose batuose. Tik žvilgsnis buvo toks pat ledinis kaip kadais. Jos akys, regis, tik probėgšmais užkliuvo, bet žvarbaus vėjo gūsį Marija pajuto visoje kepykloje.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)