Pavogtas dėmesys. Kodėl nebemokame sutelkti dėmesio (+ knygos ištrauka)

Pavogtas dėmesys. Kodėl nebemokame sutelkti dėmesio (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato „New York Times“ bestselerį „Pavogtas dėmesys. Kodėl nebemokame sutelkti dėmesio“. Johannas Haris net trejus metus siekė išsiaiškinti, kodėl žmonių gebėjimas išlaikyti dėmesį vis labiau silpsta.


Knygos autorius leidosi į kelionę po pasaulį apklausti garsių mokslininkų ir ekspertų, tiriančių šį nerimą keliantį reiškinį ir ieškančių būdų, kaip galėtume tai išspręsti. Jis sužinojo, kaip galime susigrąžinti dėmesį, jei esame pasiryžę dėl jo kovoti. Atsakymai stebina.


Daugelis mano, kad nesugebėjimas susikaupti yra kiekvieno iš mūsų asmeninis trūkumas. Bet taip nėra. Tai lėmė galingos išorinės jėgos: socialiniai tinklai, žiniasklaida ir daugybė kitų šiuolaikinio gyvenimo aspektų. Mūsų dėmesys buvo tiesiog pavogtas.


Šiais laikais žmonės išgyvena dėmesio krizę, kuri smarkiai veikia jų gyvenimą. Įrodyta, kad yra dvylika veiksnių, kurie mažina gebėjimą sutelkti dėmesį. Ir tik juos perpratę galėsime sau padėti.


2022-aisiais „Pavogtas dėmesys“ gavo „Porchlight Business Book“ apdovanojimą, pateko į „Amazon“ atrinktų geriausių knygų TOP 20 ir tapo viena geriausių 2022 metų knygų: „The Wall Street Journal“, „Financial Times“, „New York Post“, „Mashable“, „Mindful“.

REKLAMA


Leidykla „Briedis“ taip pat išleido kitą autoriaus knygą „Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys“.

Knygos ištrauka


Priežastis Nr. 1. Išaugęs tempas, blaškymasis ir atranka


„Nesuprantu, ko manęs prašote, – kartojo Target parduotuvės konsultantas Bostone. – Tai pigiausi telefonai, kokius turime prekyboje. Jie tokie lėti, kad internetu jais naudotis beveik neįmanoma. Argi ne to jums reikia?“ – „Ne, – atsakiau. – Man reikia telefono, kuris apskritai negalėtų prisijungti prie interneto.“


Jis toliau studijavo dėžutės nugarėlę ir atrodė nemenkai sutrikęs. „Šis tikrai labai lėtas. Gal ir pavyktų prisijungti prie elektroninio pašto, bet…“ – „Elektroninis paštas vis tiek yra internetas, – atsakiau. – Ketinu išvykti trims mėnesiams, kad nuo jo visiškai atsijungčiau.“


Iš savo draugo Imtiazo jau buvau pasiėmęs jo seną sulūžusį nešiojamąjį kompiuterį, kurio tinklo plokštė gyvybės ženklų neberodė kelerius metus. Jis atrodė lyg paimtas iš „Žvaigždžių kelio“ filmavimo aikštelės – relikvija iš ateities vizijos, kuri taip ir neišsipildė. Pasiryžau galų gale parašyti romaną, apie kurį galvojau jau ne vienus metus, ir tai bus mano darbo įrankis. Dabar man reikėjo telefono, kuriuo, jei kas nutiktų, man galėtų paskambinti šeši jo numerį žinantys žmonės. Jis turėjo būti toks, kad, jei nubusčiau trečią nakties ir palūžčiau, juo nebūtų įmanoma prisijungti prie interneto, nors ir kaip stengčiausi.

REKLAMA


Kai mėgindavau paaiškinti aplinkiniams, ką žadu daryti, žmonės reagavo trejopai. Vieni, kaip tas konsultantas Target parduotuvėje, niekaip nesuprato, ką jiems sakau. Jie manė, kad noriu mažiau naudotis internetu. Mintis šio visiškai atsisakyti atrodė tokia neįtikėtina, kad turėjau tai aiškinti keletą kartų.


„Norite telefono, kuriuo apskritai neįmanoma prisijungti prie interneto? – klausė jis manęs. – Kam jums to reikia?“


Antroji reakcija būdavo susirūpinimas: „Ką darysite, jei kas nors nutiks?“ – paklausė jis.


Pasiteiravau jo, kas tokio turėtų nutikti, kad man būtinai reikėtų prisijungti prie interneto? Aš nesu Jungtinių Valstijų prezidentas – man nereikės priimti sprendimų, jei Rusija įsiverš į Ukrainą.


„Bet kas, – atsakė jis. – Bet kas gali nutikti.“


Mėginau paaiškinti, kad mano amžiaus žmonės (tuo metu man buvo trisdešimt devyneri) pusę savo gyvenimo praleido be telefonų, todėl neturėtų būti taip sudėtinga grįžti prie tokio gyvenimo būdo, prie kokio anksčiau buvome įpratę. Šie mano žodžiai niekam neatrodė pakankamai įtikinami.


O trečioji reakcija būdavo pavydas. Žmonės imdavo fantazuoti, ką jie veiktų su visu tuo laiku, kurį dabar praleidžia prie telefonų, jei jis staiga taptų laisvas. Iš pradžių pasitikrindavo, kiek valandų per dieną, pasak Apple’s Screen Time funkcijos, jie būna įnikę į ekranus kiekvieną dieną. Statistinis amerikietis – tris valandas ir penkiolika minučių. Per dvidešimt keturias valandas savo telefonus mes paliečiame 2 617 kartų. Kartais žmonės su nostalgija prisimindavo kokią nors veiklą, kurią buvo apleidę, tarkime, skambinimą fortepijonu, ir nukreipdavo ilgesingą žvilgsnį į tolį.



Target nebuvo tokio prietaiso, kuris atitiktų mano reikalavimus. Ironiška, tačiau turėjau internetu užsisakyti prietaisą, kuris veikiausiai buvo paskutinis telefonas Jungtinėse Valstijose, nejungiamas prie tinklo. Jitterbug skirtas senyvo amžiaus žmonėms, o kartu veikia ir kaip skubios pagalbos prietaisas. Atidariau dėžutę ir nusišypsojau pamatęs milžiniškus jo mygtukus. Mintyse pasakiau sau, kad gavau ir papildomą naudą: jei nukrisiu, telefonas automatiškai sujungs mane su artimiausia ligonine.


Ant viešbučio lovos išrikiavau viską, ką ketinau pasiimti su savimi. Apgalvojau, kam įprastai naudodavau savo iPhone’ą, ir nusipirkau atitinkamus daiktus, kad jį pakeisčiau. Taigi pirmą kartą nuo paauglystės įsigijau laikrodį. Dar – žadintuvą. Susiradau savo seną iPod‘ą ir įkėliau į jį audioknygų bei tinklalaidžių. Pirštu perbraukęs per jo ekraną prisiminiau, kad prieš dvylika metų, kai jį nusipirkau, jis man atrodė toks futuristinis, o dabar – kaip daiktas, kurį Nojus pasiimtų į laivą. Dar turėjau sugedusį Imtiazo nešiojamąjį kompiuterį, kurį rengiausi naudoti kaip XX amžiaus stiliaus rašomąją mašinėlę, greta padėjau šūsnį klasikinių romanų, kuriuos planavau perskaityti jau ne vieną dešimtmetį. Ant viršaus puikavosi „Karas ir taika“.


Išsikviečiau Uber vairuotoją, kad nuvežčiau savo iPhone’ą ir MacBook’ą Bostone gyvenančiam bičiuliui. Atvykęs į jo namus kiek sudvejojau prieš padėdamas juos ant stalo. Skubiai spustelėjau mygtuką telefono ekrane, kad iškviesčiau automobilį, kuris turėjo nuvežti mane į keltų terminalą, tada išjungiau jį ir nuėjau šalin, tarsi jis galėtų mane vytis. Viduje pajutau kylant paniką.

REKLAMA


„Aš tam nepasirengęs“, – pamaniau.


Tada kažkur iš pasąmonės atmintyje iškilo ispanų rašytojo José Ortegos y Gasseto žodžiai: „Negalime atidėlioti gyvenimo iki momento, kai būsime pasiruošę… Gyvenimas ištinka mus netikėtai.“


Pasakiau sau, kad jei nepadarysiu to dabar, tai nepadarysiu niekada, o gulėdamas mirties patale tikrinsiu, kiek širdelių surinkau instagrame. Įsėdau į automobilį ir tvardžiausi, kad neatsigręžčiau.


Prieš daugelį metų iš sociologų sužinojau, kad norint atsisakyti destruktyvaus įpročio viena naudingiausių priemonių yra išankstinis pasiryžimas. Apie tai kalbama net vienoje seniausių išlikusių žmonijos legendų – Homero „Odisėjoje“. Homeras rašė apie vieną salą jūroje, kur keistomis aplinkybėmis žūdavo jūreiviai: ten gyveno dvi sirenos – pusiau moterys, pusiau žuvys, kurios savo dainomis įviliodavo jūreivius į vandenyną. Apžavėti šių mitologinių būtybių, jie nuskęsdavo. Vieną dieną istorijos herojus Ulisas sugalvojo, kaip išvengti šių vilioklių spąstų. Prieš laivui priartėjant prie sirenų salos, jis paprašė savo įgulos tvirtai pririšti jo rankas ir kojas prie laivo stiebo taip, kad nieku gyvu nepajudėtų. Kad ir kaip Ulisas troško nerti į vandenį išgirdęs sirenas, jis nepajėgė išsilaisvinti.


Šį metodą buvau naudojęs ir anksčiau, kai norėjau numesti svorio. Mėgau prisipirkti visokiausių skanėstų ir įtikinėjau save, kad man pakaks valios valgyti juos lėtai ir saikingai, tačiau galiausiai sušlamšdavau juos visus prabudęs antrą valandą nakties. Taigi nusprendžiau jų tiesiog nebepirkti. Juk nevažiuosiu antrą nakties į parduotuvę dėl dėžutės Pringles. Žmogus, kuris esi dabar, šią akimirką, nori siekti gilesnių tikslų ir būti geresnis. Visgi supranti, kad nesi neklystantis ir pagundos akimirką gali suklupti. Taigi tu iš anksto save suvaržai. Apriboji savo galimybes. Prisiriši prie stulpo.

REKLAMA


Siekiant patikrinti, ar šis metodas iš tiesų veikia bent trumpuoju laikotarpiu, buvo atlikti keli moksliniai bandymai. Pavyzdžiui, 2013 m. psichologijos profesorė Molly Crockett, su kuria man teko garbė pasišnekučiuoti Jeilyje, į laboratoriją pakvietė grupę vyrų ir padalijo juos į dvi grupes. Visiems pasiūlyta dalyvauti iššūkyje. Jiems pasakyta, kad jei nori, gali iš karto pamatyti subtilią seksualaus pobūdžio nuotrauką, tačiau jeigu kurį laiką palauks ir nieko nedarys, jiems bus parodyta ypač erotiška fotografija. Pirmajai grupei buvo pasiūlyta pasikliauti savo valia ir drausminti save eksperimento metu. Tuo metu antrajai suteikta galimybė prieš pradedant eksperimentą pasiruošti – garsiai pasiryžti kantriai išlaukti, kol galės pamatyti erotiškesnę nuotrauką.


Mokslininkai siekė išsiaiškinti, ar iš anksto pasiryžę susitvardyti vyrai sugebės išlaukti dažniau ir ilgiau nei tie, kurie tam iš anksto nepasiruošė.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)