Įtempto siužeto ir emocijų kupina istorija – „Mergaitė mėnesienoje“ (+ knygos ištrauka)

Įtempto siužeto ir emocijų kupina istorija – „Mergaitė mėnesienoje“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ Lietuvos skaitytojus kviečia susipažinti su amerikiečių grožinės literatūros autore Karen McQuestion, parašiusia daugiau nei dvidešimt knygų, o visame pasaulyje jų parduota net trys milijonai egzempliorių. Lietuvių kalba išleista knyga „Mergaitė mėnesienoje“ – tai įtempto siužeto bei emocijų kupina istorija, priversianti susimąstyti ir atidžiau stebėti savo kaimynus...


Šaltą sausio naktį Šeron Lemkė išeina į savo namo kiemą stebėti visiško Mėnulio užtemimo, tačiau jos dėmesį patraukia kitas keistas reiškinys. Pro kaimynų virtuvės langą ji išvysta mažą mergaitę, kuri plauna indus pasilipusi ant kėdės. Bet juk Flemingų šeima neturi tokio amžiaus dukters, o net jei ir turėtų, kodėl vaikas tokiu vėlyvu metu užsiimtų namų ruoša?


Šeron panūsta žūtbūt sužinoti, kas dedasi aukšta tvora apjuostuose Flemingų namuose ir kas ta paslaptinga mergaitė, kurią ji matė mėnesienos šviesoje. Pas Šeron apsistojusi dukters globotinė Nikė taip pat pastebi įtartiną veiklą kaimynų name. Pranešusios apie tai Vaikų teisių apsaugos tarnybai, jiedvi nesulaukia skubios pagalbos. Tad Šeron su Nike nusprendžia viską išsiaiškinti pačios.

REKLAMA


„Mergaitė mėnesienoje“ – gyvenimiška knyga, kurioje netrūksta intrigų, painių klausimų ir sudėtingų situacijų. Taip pat neapsieinama be emocijų ir jautrių temų. Daug dėmesio skiriama suaugusiųjų santykiams su paaugliais, taip pat beglobių vaikų gyvenimo sąlygoms ir jausmams. Patraukliai sukurti veikėjai kelia simpatiją, nors ir nėra tobuli ar neklystantys. O kelios iš pirmo žvilgsnio nesuderinamos siužetinės linijos galiausiai susidėlioja į vientisą paveikslą ir užpildo trūkstamas istorijos detales.


Knygą iš anglų kalbos vertė Eglė Gabrilavičiūtė.


Knygos ištrauka


Gyvendama pas Šeron, Nikė jautėsi visiškai laisvai. Praktiškai būtų norėjusi mokėti nuomą, turėti pasirašytą sutartį – ką nors, kuo galėtų kliautis ilgesnį laikotarpį. Šeron namas buvo mažutis, mažiausias rajone, tačiau su trimis miegamaisiais ir dviem vonios kambariais – sakytum, daugoka vienai pagyvenusiai damai. Jei būtų jaunesnė, nepraradusi idealistinių svajonių, norėtų, kad Šeron ją įsivaikintų ir tokiu būdu ji įgytų saugumą bei pastovius namus. Deja, pagal amžių jos įvaikinti nebebuvo galima, o Šeron – per sena būti Nikės motina. Be to, jau turi dukterį.

REKLAMA


Pagyvenus pas Šeron maždaug savaitę, nusistovėjo tam tikras ritmas. Rytais moteris ją pavėžėdavo, o baigiantis darbo dienai pasiimdavo. Kai grįždavo namo, orkaitėje laukdavo Šeron pagaminta vakarienė – visada kas nors maistingo ir sotaus, su daržovėmis ar su salotomis. Valgant Nikė pasakodavo jai, kaip praėjo diena, porindavo apie klientus, apie Doną, Maksą ir kitas dvi darbuotojas – vidurinės mokyklos mokines, su kuriomis jos darbo valandos tik šiek tiek sutapdavo. Po vakarienės Nikė sutvarkydavo virtuvę, – atkakliai tą darė nuo pat pirmojo vakaro, – o Šeron eidavo į svetainę paskaityti. Tuo metu Nikė keliaudavo į viršų, kriauklėje išsiskalbdavo darbinius marškinėlius ir pakabindavo džiūti virš vonios. Kai pradėjo dirbti, Dona žadėjo, kad bus ir antri polo marškinėliai, bet daugiau apie tai neužsiminė, tad Nikė abejojo, jog juos gaus. Tiesiog džiaugėsi, kad uniforma iš poliesterio ir greitai džiūsta.


Apsiruošusi eidavo į savo kambarį, darydavo jogos pratimus ant kilimėlio prie lovos, ką nors skaitinėdavo telefone, nekreipdama dėmesio į buvusiojo – Evano – žinutes: „Mažyte, pasiilgau tavęs. Labai gailiuosi. Tai daugiau nepasikartos. Suteik man dar vieną galimybę.“ Norėjo jį užblokuoti, buvo tikra, jog vieną dieną taip ir padarys. Žinutės retėjo, be to, kažkiek glostė savimeilę žinojimas, kad jis nori ją susigrąžinti. Tegu nė nesvajoja, tiesiog suvokimas, jog viskas priklauso tik nuo jos, teikė stiprybės.



Vieną vakarą ėmė pati sau atsakinėti į jo žinutes. Evanas dideliu protu neišsiskyrė, visada rašydavo tą patį. „Atsiprašau, Nike, daugiau tai nepasikartos.“ – Tai jau taip. – „Patikėk, mano gyvenimas nieko vertas be tavęs.“ – Gerai, taip ir turi būti. – Nudžiugo, ištarusi tai garsiai. „Suteik man dar vieną šansą.“ – Viską jau pamačiau. Viskas – šansų nebeturi. – „Mažyte, pasiilgau tavęs.“ – Aš tau ne mažytė.


Po šitos žinutės išjungė telefoną ir paliko krautis. Psichologiškai pasijuto taip, tarsi būtų nutildžiusi Evaną. „Čia tu neturi įtakos“, – pasakė ir padėjo telefoną ant naktinio staliuko.


Išgirdusi krebždėjimą, nuėjo prie durų. Atidariusi rado katiną, žiūrintį į ją didelėmis žaliomis akimis.


– Sveikas, Seržai, užeik. Kaip laikaisi? – Pastebėjusi, kad Šeron turi įprotį kalbėtis su katinu, ir pati ėmė jį kalbinti. Seržas nebuvo didelis mėgėjas glaustytis, todėl visada pasijusdavo pagerbta, kai jis užlipdavo pas ją į viršų. Nikė atsisėdo ant lovos, katinas užšoko šalia ir leido jai kasyti pasmakrę, garsiai murkdamas lyg nepriekaištingai veikiantis variklis. Kai Nikė po kelių minučių nustojo kasinėti, jis visu kūnu pasirąžė ir nutipeno prie durų – pasiprašė išleidžiamas. – Iki, Seržai, – atsisveikino ji ir uždarė duris.


Žvilgtelėjusi pro langą, pastebėjo, kad galiniame Flemingų kieme kažkas vaikšto. Vikriai pačiupusi žiūronus, kuriuos buvo parsinešusi iš sandėliuko, išjungė kambaryje šviesą. Pakėlusi žiūronus prie akių, sufokusavo, kol vaizdas pasidarė ryškus.


Kieme buvo tamsu, tik virš galinių laukujų durų degė šviesa. Po kiemą vaikštinėjanti figūra vilkėjo tamsų džemperį su gobtuvu ir kažką laikė rankoje. Jai bežiūrint, tas daiktas užsidegė, žemę apšvietė šviesos spindulys. Žibintuvėlis. Tikriausiai sūnus paauglys, apie kurį pasakojo Šeron. Ką jis veikia? Ji akimis sekė žibintuvėlio šviesą – vaikinas vaikštinėjo po kiemą, kartais pasilenkdavo kažko pakelti. Tai, ką apšviesdavo žibintuvėlis, aiškiai buvo šuns kakučiai, bet kam juos rinkti, kai lauke aklina tamsa?

REKLAMA


Toji šeima Nikei nerūpėjo, ramybės nedavė tik mintis, kad ten blogai elgiamasi su vaiku. Ji pastebėjo, kad Šeron, paėmusi ją iš darbo, stengdavosi pravažiuoti pro Flemingų namą, nors tai – ne pats trumpiausias kelias. Porą sykių jos matė ponią Fleming: vienąkart savo mašina įsukančią į kiemą, kitą – paimančią siuntinį iš priebučio. Nieko ypatingo nepastebėjo, išskyrus raudonus, prašmatnius moters plaukus, elegantiškomis sruogomis įrėminančius jos veidą. Turtingos priemiesčio damos šukuosena – išskirtinai stilinga, plaukai nudažyti spalva, kurios gamtoje nepamatysi. Atrodė esanti iš tų moterų, kurios preciziškai rūpinasi savo išvaizda.


Kartą pastebėjo sūnų paauglį – nelinksmas ėjo kiemo įvaža, rankas susikišęs į sportinio džemperio su gobtuvu, kurį vilkėjo virš plačių, apsmukusių džinsų, kišenes. Jis buvo apkūnus – karvutė, kaip pasakytų jos buvęs vaikinas Evanas. Vieną kartą ji pataisė Evaną – paprieštaravo, kad karvute vadinamas moteriškos giminės karvės jauniklis, bet tas įspėjamai dėbtelėjo ir ji nebeplėtojo tos temos, kad jis neįpyktų ir nepaleistų į darbą kumščių.


Nebuvo jokių požymių, kad Flemingai turėtų įdukrą – gal visgi Šeron nufotografuota mergaitė svečiavosi. Jai bežiūrint, ponia Fleming pravėrė galines namo duris ir šūktelėjo, regis, paauglio vardą, tada paleido pliūpsnį piktų žodžių, kurių prasmės Nikei nepavyko išgirsti. Kaimynei pro kojas išspruko mažas šuniukas – tas ją dar labiau įpykdė. Kai šunelis ištrūko į kiemą, ji išėjo į priebutį ir nervingai pamosavo ranka. Nikei oda pašiurpo, piktas moters balsas tarsi kiaurai pervėrė.


Pasikišusi žiūronus po pažastimi, mergina atstūmė sklendę ir kilstelėjo stiklą aukštyn, kad geriau girdėtų. Per tinklelį nuo vabzdžių plūstelėjo šalto oro gūsis, bet ji nepabūgo – reikia pradaryti langą, jei nori girdėti, ką kalba. Pakėlusi žiūronus prie akių, toliau stebėjo kiemą.

REKLAMA


Ponia Fleming šaukė:


– Grisvoldai, tuoj pat grįžk. – Šuniukas bėgiojo ratais, nereaguodamas į paliepimą. – Džeikobai, liaukis kuitęsis ir čiupk tą šunpalaikį!


Džeikobas nė neatsisuko, tik pamojo ranka su žibintuvėliu ir šūktelėjo:


– Mama, eik į vidų. Kai čia baigsiu, aš jį parvesiu.


Jam vos spėjus baigti sakinį, ponia Fleming užriko:


– Nenurodinėk, ką man daryti! – Moteris pakėlė galvą į Šeron namą ir Nikė skubiai pasitraukė nuo lango, nors žinojo, kad jos nesimato. – Kad šuo tuoj pat atsidurtų viduje!


Ji buvo tokia įtūžusi, kad Nikė apsnigtame galiniame kieme jau laukė skandalo, tačiau Džeikobas nepaisė motinos, o ši apsisukusi nuėjo į vidų. Antrosios durys trinktelėjusios užsidarė, tačiau pagrindinės liko atdaros, pro tarpą iš vidaus į kiemą sklido šviesa. Po akimirkos moteris vėl pasirodė drauge su maža mergaite, nekantriai stumtelėjo ją į priebutį.


– Eik, pakviesk jį, – piktai paliepė ponia Fleming.


Mergaitė ėmė klampoti per sniegą, šaukdama: „Grisvoldai, na, ateik!“ Ji mūvėjo džinsus, vilkėjo per didelį džemperį, su kuriuo atrodė dar mažesnė. Plaukai buvo tamsiai rudi, nukirpti trumpai – vos žemiau ausų. Išgirdęs mergaitės balsą, šuniukas liovėsi lakstyti ratais it pašėlęs, pribėgo tiesiai prie jos ir džiugiai įšoko į glėbį. Mergaitė pakėlė jį ant rankų ir nusinešė vidun. Ponia Fleming stovėjo nekantriai laukdama; vos šuniuku nešina mergaitė peržengė slenkstį, durys su trenksmu užsidarė. Kieme paauglys papurtė galvą ir toliau dairėsi kakučių.


Ši scena truko vos kelias minutes ir iš pažiūros neatrodė kažkuo neįprasta. Šuo pabėgo, mergaitei liepė eiti į lauką jo parsivesti. Nieko ypatingo. Tai kodėl Nikės širdis daužėsi lyg per neramaus laukimo kupiną trilerio dalį? Gal todėl, kad dabar pamatė tai, ką aną savaitę pastebėjo Šeron. Pas Flemingus namuose tikrai gyveno maža mergaitė. Ar ji jų duktė? Dukterėčia? Globotinė? Viešnia? Nėra kaip išsiaiškinti. Nepanašu, kad su ja nederamai elgtųsi, atmetus faktą, jog porą minučių buvo lauke be striukės.


Ir vis dėlto kažkas čia ne taip. Mergaitės drabužiai – per dideli, plaukai atrodo taip, lyg kažkieno paprasčiausiai patrumpinti, o ne tvarkingai nukirpti profesionalaus kirpėjo. Ir kodėl poniai Fleming prireikė mergaitės, kad ši pašauktų jų šunį, kodėl pati to nepadarė ar nepalaukė, kol sūnus parves? Sprendžiant iš šunelio reakcijos, jis tikrai myli mergaitę. Vadinasi, jei ji globotinė, tai rodo, kad jau kurį laiką pas juos gyvena.


Iš pirmo žvilgsnio ta kasdieniška scena niekuo neypatinga, tačiau Nikei ji pasirodė keista. Gailėjosi, kad nesumojo pasiimti telefono ir nufilmuoti.


Nikė šnipinėjo, kol Džeikobas baigė patruliuoti kieme ir parėjo į vidų. Ji uždarė langą, užšovė sklendę, tada nusileido į apačią. Nekantravo papasakoti Šeron, ką prieš akimirką mačiusi, ir pasakyti, kad pagaliau žino Flemingų sūnaus vardą – Džeikobas.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)