7 žymiausios filosofijos knygos

7 žymiausios filosofijos knygos


Pažadindama protą mąstymo mankštai ir akistatai su prasmingais klausimais, filosofija padeda kurti tolerantiškesnę visuomenę, suprasti ir racionaliai reaguoti į šiuolaikinius iššūkius ir geriau pačiam pažinti save. Rekomenduojame geriausius visų laikų filosofijos veikalus, padėsiančius geriau susipažinti su filosofijos istorija ir kertinėmis gyvenimo tiesomis.


Friedrich Nietzsche „Anapus gėrio ir blogio: ateities filosofijos preliudija“


Friedrich Nietzsche – vienas reikšmingiausių ir kontraversiškiausių filosofų, tikras neklasikinės filosofijos ir atviro mąstymo simbolis, kurio tekstai tapo aukso vertės klasika. F. Nietzsche išsiskyrė kritiniu mąstymu į tradicines kultūros vertybes, poetiškumu ir netipiškais žmogaus ir jo egzistencijos problemų sprendimais.


Leidinys „Anapus gėrio ir blogio: ateities filosofijos preliudija“ įtvirtino F. Nietzsche vardą tarp įtakingiausių XIX a. pabaigos filosofų. Knygoje žymus filosofas atmeta tradicinį vakarų filosofijoje dominavusį Dievo aukštinimą – jis aršiai kritikuoja krikščionybę, teigia, jog krikščioniškas pasaulis yra paskendęs apgaulingame pamaldume ir ragina paimti vadžias į savo rankas.

REKLAMA


1886 m. pasirodžiusi knyga griežtai kritikuoja beveik kiekvieną F. Nietzsche‘s pirmtaką ir yra parašyta taip, kad apsuktų skaitytojui galvą, jį erzintų, provokuotų ir priverstų permąstyti savo įsitikinimus. Šis veikalas yra aktualus ir šių dienų žmogui, kuris yra nepatenkintas dabartine politine, kultūrine ar religine aplinka, tačiau turi valios nepasiduoti ir pakeisti vyraujančius įsitikinimus.


Alan W. Watts „Nesaugaus gyvenimo išmintis“


Britų filosofas Alan Wilson Watts žinomas kaip vienas pirmųjų, išpopuliarinusių rytų filosofiją vakarų auditorijai. Baigęs teologijos mokslus seminarijoje ir tapęs episkopalinės bažnyčios kunigu, A. W. Watts po kelerių metų atsisveikino su bažnyčia ir tapo filosofijos bei psichologijos dėstytoju. Jo mintys yra viešai cituojamos iki šiol, jis garsiai kritikavo krikščionybę dėl jos griežtumo ir vienpusiško teisumo, skleidė Rytų dvasingumo išmintį, tačiau pats neprisiskyrė jokiai religijai.

REKLAMA


1951 m. išleistame veikale „Nesaugaus gyvenimo išmintis“ filosofas dalinasi įžvalgomis, kurios dabar yra aktualesnės nei bet kada – žmogus, visą laiką nerimaudamas dėl ateities ir dejuodamas dėl praeities, negali džiaugtis dabartine akimirka. „Prisiminimai bei lūkesčiai turi didžiulę galią: daugeliui žmonių praeitis ir ateitis yra ne tiek pat tikros, bet tikresnės už dabartį,“ – rašė A. A. Watts.


Laikui nepavaldžiame veikale filosofas pasakoja, kad tikrumas ir saugumas kyla tik supratus, kad nepastovumas ir nesaugumas yra mūsų egzistavimo esmė. Jis akcentuoja žmonių nesibaigiantį ir beprasmišką laikinų dalykų vaikymąsi ir parodo, kad tik pripažinęs tai, ko nežino, žmogus gali išmokti visko, ko tikrai yra verta išmokti.


Immanuel Kant „Grynojo proto kritika“


Immanuel Kant – lietuvių kilmės filosofas iš Prūsijos, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, iškėlęs žmogaus autonomijos ir savarankiškumo idėją ir teigęs, jog pats žmogus, remdamasis savo protu, kuria moralės įstatymus.


Jo veikalas „Grynojo proto kritika“, pirmą kartą išleistas 1781 m., turėjo didelę reikšmę visos filosofijos raidai. Ši knyga, anot I. Kanto yra įvadas į naująjį psichologijos mokslą, nagrinėjantį žmogų kaip būtybę, kuri pažįsta savo aplinką ir turi galios laisvai ją paveikti. Jis teigia, kad žmogus gyvena savo proto susikurtame pasaulyje, atskleidžia prieštaringą žmogaus pažinimo prasmę bei aprašo transcendentalinį psichologijos metodą. Savo moralės principus I. Kantas tęsė dėstyti kituose savo veikaluose – „Praktinio proto kritika“ bei „Sprendimo galios kritika“.



Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“


Tai filosofijos istorija, apvilkta romano rūbu ir skirta mąstančiam jaunimui bei kiekvienam, kas yra bent kartą savęs paklausęs: kodėl aš esu šiame pasaulyje? 1991 m. išleista norvegų rašytojo Jostein Gaarder knyga „Sofijos pasaulis“ atskleidžia, kaip laikui bėgant, keitėsi žmonių požiūris į pasaulį ir save, į visuomenę ir moralę.


Romano centre – keturiolikmetė Sofija, gyvenanti Norvegijoje kartu su savo mama. Vieną dieną, grįžusi iš mokyklos, savo pašto dėžutėje ji randa laišką, kuriame užrašyti klausimai: „Kas tu“ ir „Iš kur atsirado pasaulis?“ Taip prasideda kvapą gniaužianti Sofijos kelionė per filosofijos istoriją, kartu su paslaptingu filosofu Albertu. Šis leidinys – tarsi įvadas į tai, kaip reikia taisyklingai kelti klausimus ir rasti į juos atsakymus.


David Hume „Traktatas apie žmogaus prigimtį“


XVIII a. škotų filosofas ir istorikas David Hume buvo labiausiai žinomas kaip nuoseklaus skepticizmo ir natūralizmo šalininkas. Jis tikėjo, jog tikrovės pažinimas tėra priežasties ir pasekmės suvokimas, o esminis pažinimo pagrindas yra patyrimas.


Jo svarbiausiu filosofijos veikalu ir vienu reikšmingiausių leidinių filosofijos istorijoje yra laikomas 1739-1740 m. išleistas „Traktatas apie žmogaus prigimtį“, tačiau vos išleistas, traktatas nesusilaukė beveik jokio dėmesio ir buvo pripažintas tik gerokai vėliau.


Šiame veikale D. Hume‘as tyrinėjo moralės filosofiją, susidedančią iš aistros, moralės, politikos ir polinkio kritikuoti. Sužavėtas Izaoko Niutono pasiekimų fizikos mokslų srityje, D. Hume‘as siekė įdiegti eksperimentinį samprotavimo metodą į žmogaus psichologijos studijas ir atrasti žmogaus suvokimo mąstą ir jėgą. Filosofas buvo įsitikinęs, kad aistros, o ne žmogaus protas turi įtakos jo poelgiams. Filosofas pat buvo pozityvizmo šalininkas, tikėjęs, jog mokslinis žinojimas yra vienintelė galima žinojimo forma. Teigiama, kad būtent D. Hume‘o skleidžiamas pozityvizmas įkvėpė Albertą Einšteiną suformuluoti reliatyvumo teoriją.

REKLAMA


Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“


Psichiatras, medicinos ir filosofijos daktaras Viktor Emil Frankl – Austrijos žydas, Antrojo Pasaulinio karo metais uždarytas į nacių koncentracijos stovyklą. Apie savo išgyvenimus holokausto metu, mėginimą išlaikyti žmogiškumą ir nepalūžti sunkiausiomis akimirkomis jis aprašo autobiografiniame bestseleryje „Žmogus ieško prasmės“.


1946 m. išleistoje knygoje filosofas dėsto savo logoterapijos teoriją – sistemą, padedančią žmogui atrasti savo būties prasmę. Jis teigia, kad kiekvienam žmogui yra būdingas gyvenimo prasmės siekimas, kuris ir yra pagrindinis jo gyvenimo variklis. Vis dėl to, tik žmogus prisiimantis atsakomybę už savo veiksmus gali pasinaudoti proga ir atrasti bei realizuoti savo gyvenimo prasmę. Tai pasivaikščiojimas po žmogaus vidinį pasaulį, skirtas norintiems imtis veiksmų ir gyventi prasmingą gyvenimą.


Simone de Beauvoir „Antroji lytis“


Nors ir nedaug, tačiau tarp žymių pasaulio filosofų, būta ir moterų. Viena jų – prancūzė, egzsistencialistė ir feminizmo šalininkė Simone de Beauvoir. Jos reikšmingiausias kūrinys „Antroji lytis“ analizuoja dramatišką moters kovą už savo teises ir vietą pasaulyje.


1949 m. išleistame veikale rašytoja skiria dėmesį filosofiniams meilės, moteriškumo, santuokos, padėties santykiuose su vyrais ir šeimoje apmąstymams. S. de Beauvoir nenorėjo susitaikyti su konservatyvia buitine moters egzistencija, tad ragino ir kitas moteris neužsidaryti namuose. Filosofė kelia klausimą apie tai, kas yra tikroji moteris, detaliai nagrinėja „moteriškumo“ sąvoką, o iki šių dienų diskusijose ir kitų autorių knygose yra cituojama garsioji prancūzės frazė: „Moterimi ne gimstama, o tampama“. Vienas kontraversiškiausių filosofinių veikalų yra uždraustas Vatikane, o likusiame pasaulyje laikomas laikui nepavaldžia „Feminizmo biblija“.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 48 (2022)

    Savaitė - Nr.: 48 (2022)