Istorinė dokumentika „Mėmelio šturmo blefas“ (+ knygos ištrauka)

Istorinė dokumentika „Mėmelio šturmo blefas“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Mindaugo Milinio ir Antano Verkelio istorinę dokumentinę knygą „Mėmelio šturmo blefas“.


Tai knyga apie Antrojo pasaulinio karo mūšius dėl Klaipėdos tarp Raudonosios armijos ir Vermachto. Nors nuo šių tragiškų įvykių praėjo beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau stebėdami dabartinius įvykius Ukrainoje matome besikartojančią istoriją. Rusų kareivio genetinė atmintis niekur nedingo.


Patologiškas žiaurumas pasireiškė ne Sirijoje ar Čečėnijoje, o kur kas anksčiau. Ilgus metus Maskvos propaganda skelbė, kad Raudonoji armija „išvadavo“ sovietinę Lietuvą iš nacių jungo ir grąžino jai Klaipėdą. Tačiau iš tiesų vienus okupantus pakeitė kiti. Ir neaišku, kurie iš jų blogesni. Artėjant sovietinei ordai, Lietuvos kelius užplūdo nuo „išvaduotojų“ bėgančių žmonių vilkstinės. Ten, kur pražygiavo Raudonoji armija, liko liepsnojančios sodybos, sugriauti miestai ir miesteliai, išžudytos ištisos šeimos.


Pasiekusios tuometinę Vokietijos sieną, iki dantų ginkluotos gaujos dar labiau sužvėrėjo. Sovietų tankai važiavo nesirinkdami kelio, vikšrais traiškydami besitraukiančias civilių vilkstines. Raudonarmiečiai ieškojo trofėjų, plėšė ir griovė, prievartavo ir žudė moteris, vaikus, senelius. Analogijų su šiandien vykstančiu karu Ukrainoje galima rasti ir sovietų kariaunos veiksmuose Antrajame pasauliniame kare.

REKLAMA


1944 m. rudenį Josifas Stalinas Žemaitijoje suplanavo didžiulę Mėmelio (Klaipėdos) puolamąją operaciją. Spalio 5 d. milžiniška armada – per 621 000 kareivių, 9300 artilerijos pabūklų ir 1340 tankų – tiesiog nušlavė kelias Vermachto divizijas. Po penkių dienų Raudonoji armija priartėjo prie Baltijos jūros. Atrodė, kad Klaipėda bus užimta per kelias valandas. Uostamiestį puolė milžiniška 1-ojo Pabaltijo fronto grupuotė: 43-ioji ir 5-oji gvardijos tankų armijos, sustiprintos artilerijos daliniais, – iš viso apie 116 300 karių, apie 600 tankų ir savaeigių pabūklų. Iš oro puolimą rėmė 3-ioji oro armija ir Baltijos laivyno aviacija.


Miesto stojo ginti kelios nepilnos Vermachto divizijos – apie 12 500 karių. Puolančiųjų kiekybinė persvara buvo stulbinama – devynis kartus didesnė nei besiginančiųjų. Raudonoji armija puolė bangomis ir savo karių lavonais užvertė Mėmelio prieigas. Spalio 22 d. Mėmelio puolamąją operaciją sovietai buvo priversti nutraukti, nors Klaipėdos užimti taip ir nepavyko. Nutraukti operaciją privertė patirti milžiniški nuostoliai.

REKLAMA


Sovietų pusėje vien žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios – apie 4000 žmonių, sužeista apie 9000 karių. Vermachto nuostoliai dešimteriopai mažesni. Sovietų 5-oji gvardijos tankų armija neteko daugiau kaip pusės tankų.


Žlugusį mėginimą užimti Mėmelį sovietai bandė pavaizduoti kaip pergalę. Esą miestas buvo sėkmingai apsuptas, o armijų grupė „Šiaurė“ atkirsta nuo Rytų Prūsijos. Klaipėdą sovietai užėmė tik 1945 m. sausio 28 d. naktį, Vermachto įgulai atsitraukus į Rytų Prūsiją. 1.25 val. nakties paskutiniai vokiečių daliniai paliko uostą ir raudonarmiečiai įžengė į tuščią miestą. Žodžiu, „šlovingas“ Klaipėdos šturmas – tai pasakos sovietinei liaudžiai. Daugumą nuostolių sovietai patyrė jau po sausio 28 d. nuo minų sprogimų, beieškodami trofėjų ir plėšikaudami.


Knyga „Mėmelio šturmo blefas“ parašyta remiantis istoriniais dokumentais ir amžininkų atsiminimais. Ją papildo šimtai iliustracijų bei žemėlapių.


Knygos ištrauka


Sovietinėje istoriografijoje, kurią iki šiol mala Kremliaus propagandistai, aprašomi „nuožmūs“ mūšiai dėl Mėmelio, atkaklios gatvių kautynės, kuriose išskirtinį heroizmą parodė 16-osios lietuviškosios divizijos kariai. Nuolat pabrėžiama, kad šio junginio pastangomis Mėmelyje įsitvirtinę vokiečiai buvo sutriuškinti, o miestas neva išlaisvintas ir grąžintas Lietuvai.


Į 4-osios smogiamosios armijos sudėtį 16-oji lietuviškoji divizija buvo įjungta 1944 m. gruodžio 6 dieną. Matyt, tik dėl aprašytojo propagandinio tikslo. Esą lietuviai patys išvadavo paskutinį sovietine tapusios respublikos miestą. Tačiau apie viską iš eilės.



Prievartinė lietuvių vyrų mobilizacija į naujojo okupanto kariuomenę prasidėjo 1944 m. rugpjūčio 1 d., iškart po to, kai Raudonoji armija įsiveržė į Lietuvą. Prisimindamas nesėkmingus nacių mėginimus formuoti sau pavaldų SS legioną iš Vietinės rinktinės, lietuvių jaunimas juokavo: „Nesutvarkė mūsų vokiečiai, ruskiai dabar mus sutvarkys.“


Tokios nuotaikos vyravo visoje Lietuvoje, todėl mobilizuoti šalies vyrus į Raudonąją armiją okupacinei valdžiai buvo ypač sunku. Tūkstančiai jaunuolių slapstėsi kaimuose, miškuose, įstojo į partizanų būrius. NKVD baudžiamiesiems pulkams vargais negalais pavykdavo sugauti tik dalį besislapstančiųjų. Tačiau atvykę į komisariatus ar prievarta sugaudyti „prievolininkai“ ne iš karto būdavo siunčiami į frontą – reikėjo išeiti „mokymus“ atsargos pulkuose. Nuo 1944 m. rugpjūčio mobilizuotieji pirmiausia buvo siunčiami į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją, tuomet turėjusią tik 5000 karių (1942 m. divizijoje buvo 12 000 karių).


Lietuviškąja vadinama 16-oji divizija 1945 m. sausį pasitiko pozicijose ties Būdeniekų vienkiemiu Saldaus rajone (Latvijoje), priklausydama 1-ojo Pabaltijo fronto 14-ajam šaulių korpusui. Sausio 20-osios duomenimis, divizijoje buvo 7146 kariai.


Šiame fronto ruože Kurše tuo metu buvo gana ramu. Dalis divizijos karių budėjo užėmę pozicijas apkasuose, kiti – užnugaryje, kur dalyvavo taktikos pratybose, per kurias naujai mobilizuotieji buvo mokomi puolamųjų veiksmų. Kartais atskiri divizijos pulkai gaudavo užduotį atlikti kovinę žvalgybą – įsiveržti į priešo pozicijas pagrobti belaisvių, iš kurių išgauta informacija buvo naudojama tolesniems veiksmams planuoti.

REKLAMA


Prasidėjus Rytų Prūsijos puolamajai operacijai, nutarta pagaliau užimti ir Mėmelį. 16-ajai divizijai įsakyta žygiuoti į naujas pozicijas Lietuvoje. Sausio 14 d. divizija paliko užimamas pozicijas ir pradėjo ruoštis 217 km maršui.


Rytinės rikiuotės metu viename iš 167-ojo pulko batalionų kažkas metė granatą. Buvo sužeisti penki kariai, vienas jų – karininkas. Plačiau šis incidentas KVŽ nekomentuojamas.


Kitą dieną divizijos vadas generolas majoras A. Urbšas pulkų vadams pranešė, kad jų žygio tikslas – Mėmelis. Vakare į diviziją atvyko papildymas – 2081 neapmokytas naujokas. Visi jie lietuviai, mobilizuoti į armiją šalį okupavus Raudonajai armijai. Po kelių dienų parako neuostę jaunuoliai turėjo tapti patrankų mėsa Mėmelio placdarme.


Sausio 16 d. divizijos kariai ruošė žemines stovyklai, atvykę naujokai buvo išskirstyti į atskirus dalinius. Kariams įsakyta iki žygio palengvinti ekipuotę – atsikratyti nereikalingų daiktų. Be to, SMERŠ’o karininkai du išvakarėse atvykusius naujokus suėmė, vieną jų čia pat sušaudė, o kitą nuteisė 10 metų nelaisvės. Už ką?


„Pasakė kareivis, kad Rusijoje žmonės gyvena blogiau nei Lietuvoje – 10 metų. Sėdi skyrius ir lošia kortomis (kareiviai ir jaunesnieji karininkai kirsdavo akį, daugiau laisvo laiko turintys vyresnieji karininkai – preferansą). Visų mintys toli nuo fronto, tėvynėje, Lietuvoje, žiūrėk, kuris nors neiškenčia ir ima postringauti: „Gal po karo Lietuva vėl taps nepriklausoma ir sugrįš Smetona... Gyventume...“ Už kalbas apie nepriklausomybę ir Smetoną tribunolas nedvejodamas skirdavo mirties bausmę.“


16-ojoje divizijoje lietuvių karius represuodavo ne už tai, ką jie padarė, tačiau už tai, ką, komunistų nuomone, galėjo padaryti, rašė jau puikiai šio junginio istoriją išstudijavęs V. Voveris. Daugelio tyrėjų manymu, represijų Raudonosios armijos junginiuose mastą, taip pat ir 16-ojoje divizijoje, lėmė beprotiškai išpūsti NKVD padaliniai, karinės prokuratūros ir tribunolai. Juose įsitaisę čekistai stengėsi įrodyti esantys reikalingi, todėl liaudies priešų „vis daugėjo“. 16-ojoje divizijoje kiekvienoje kuopoje buvo ne mažiau kaip dešimt NKVD informatorių, jie atidžiai klausydavosi kareivių kalbų ir iškart pranešdavo kam reikia.

REKLAMA


„1942 metais tribunolas nuteisė 222 divizijos karius, tarp jų 22 – sušaudyti, daugiausia už antitarybinę propagandą ir agitaciją. Aukščiausiojo teismo karinė kolegija patvirtino mirties bausmę tik 13 asmenų, kitus pasiuntė į lagerius. Nuteisti 77 kontrrevoliucionieriai. Net Maskva susidomėjo: iš kur lietuvių divizijoje tiek daug visokių nusikaltėlių? Enkavėdistai ir komisarai aiškino: 70 nuošimčių divizijos karių sudaro lietuviai, žydai ir šiek tiek rusų, gyvenusių Lietuvoje. Šis buržuazinis elementas prie tarybų valdžios neišgyveno nė metų ir yra stipriai paveiktas fašistinės propagandos, dar nepersiauklėjęs, todėl tenka juos laikyti „v ježovych rukavicach“, lietuviškai sakant, jų vieta už spygliuotų vielų. [...]


Domino praeitis: ką žmogus veikė karo metais, prieš karą, kokioms organizacijoms priklausė, kiek žemės turėjo, kiek karvių, arklių... Enkavėdistai rusai tokiais dalykais irgi domėjosi, tik jie bet kokią visuomeninę organizaciją laikė fašistine partija. Priklausė kareivis vaikystėje jaunųjų ūkininkų rateliui, mokėsi obelis skiepyti ar daržoves auginti – viskas, priklausė fašistų partijai, nuo dešimties metų. Ir tų partijų gausumas Lietuvoje! Ne jaunasis ūkininkas, tai šaulys, ne šaulys, tai jaunalietuvis ar skautas, pavasarininkas... Velnią čia juos ir atskirsi, visi fašistai.“


Sausio 17 d. divizija skubiu maršu išžygiavo į Lietuvą Mažeikių link. Tą dieną teko 30 km klampoti per sniegą.


Paskirties vieta pasiekta tik 3 val. nakties, todėl kitą dieną į naująjį 35 km ilgio žygį iki Dagių kaimo netoli Sedos pakilta tik 17 valandą.


Į vietą divizijos daliniai atžygiavo tik sausio 19-osios rytą. Paaiškėjo, kad su visais nespėjo ir atsiliko 17, susirgo 30 karių, o 25 kariams batai taip nutrynė kojas, kad toliau žygiuoti nebegalėjo. 100 karių batai išvis suplyšo. Kaip buvo sprendžiamos išvardintos problemos, KVŽ įrašų nėra. Tačiau sausio 20 d. vidurnaktį divizija vėl pakilo į žygį. Šį sykį – į Lieplaukę. Lauko virtuvės buvo pasiųstos į priekį, kad pusiaukelėje paruoštų kariams maisto.


Tokį, atrodytų, savaime suprantamą dalyką bei rūpinimąsi savo kariais greičiausiai lėmė lietuviškosios karininkų mokyklos tradicijos. Nes pirmaisiais divizijos gyvavimo metais, kai junginiui vadovavo surusėjęs ir subolševikėjęs bei su Lietuvos Respublika nieko bendra neturėjęs Feliksas Baltušis (1897–1957), kariai nuolat būdavo alkani. Virtuvė, kaip ir kitos užnugario tarnybos, slėpdavosi toli nuo fronto linijos ir nesugebėdavo pamaitinti karių.


Beje, Vermachto XXVIII korpuso žvalgybos sausio ataskaitoje apie Mėmelį apgulusių 1-ojo Pabaltijo fronto dalinių karių, taip pat ir lietuviškosios divizijos, maistą bei aprūpinimą rašoma:


„Rusai du kartus per dieną (gauna) sriubos, iš viso 1,5 litro, pastaruoju metu sriuboje buvo daugiau mėsos. 700 g duonos kasdien, 25 g cukraus. Nuo sausio 21 d. duodamas vokiškas jautienos (konservų) indelis 5–7 vyrams. 20 g machorkos arba 10 g vokiško tabako per dieną. Paskutinę [sausio] savaitę nebuvo išduoti tabako gaminiai. Pareigūnai [karininkai] iki sausio 21 d. gauna 40 g machorkos. Kariai negavo alkoholio, po kurio (laiko) buvo paskirta 100 g vokiško alkoholio.“


Tačiau grįžkime prie lietuviškosios divizijos karštligiško žygio uostamiesčio link. Ir šiame kelio etape neapsieita be susirgusiųjų, nutrynusiųjų kojas bei išvis nebegalinčiųjų eiti, kurie buvo skaičiuojami dešimtimis.


Sausio 21 d. divizija atžygiavo iki Plungės. Paaiškėjo, kad toliau eiti nebegali 215 karių, o taisyti reikia net 200 porų batų. Tačiau ilgiau ilsėtis nebuvo leista ir tą pačią dieną 16.30 val. įsakyta žygiuoti į Jokūbavą. Žygis pailgėjo iki 45 kilometrų. Bijodami pavėluoti į Mėmelio šturmą, divizijos vadai varu varė kareivius į tamsą.


Sausio 22 d. po pietų divizija pagaliau atžygiavo iki Jokūbavo, miestelio, esančio šalia senosios Lietuvos ir Rytų Prūsijos sienos. Tą dieną taisyti prireikė net 300 porų batų. Be to, be susirgusiųjų (199), atsilikusiųjų (31), nutrynusiųjų kojas (238), atsirado ir naujų įrašų: „Krito nuo viduriavimo – 1, užmuštas pravažiuojančios mašinos – 1. Tris karius pravažiuojančios mašinos sužeidė.“


Neatlaikė ne tik žmonės ir jų batai, bet ir technika. Jai sugedus, divizijos atsargos ir kiti karinės paskirties kroviniai (net 145 tonos), sunkieji ginklai bei amunicija atsiliko. Jiems atvežti reikėtų net 54 vadinamųjų tritonių – lendlizinių študebekerių. Tačiau maršo metu sugedo net 11 divizijos sunkvežimių – jiems reikėjo kapitalinio remonto.


Todėl kitą dieną kariai gavo poilsio, tvarkė ekipuotę, išsimaudė pirtyje. Tiesa, per vieną dieną visi nusiprausti nespėjo. Be to, buvo laukiama atvykstant atsilikusiųjų. Nusipraususiesiems buvo organizuojamos įvairios pratybos – nuo rikiuotės ir taktikos (mūšio apgyvendintoje vietovėje) iki šaudymo iš įvairių ginklų.


Reikėtų atkreipti dėmesį, kad, 16-osios divizijos kariams periantis pirtyje, o karininkams mokant iš Lietuvos kaimų sugaudytus parako neuosčiusius jaunuolius naudotis ginklu, ties Mėmeliu buvo telkiama didelė 4-osios smogiamosios armijos grupuotė. Vyko aktyvi vokiečių pozicijų žvalgyba, karininkai vienas po kito lankėsi priešakinėse linijose. Buvo rengiamasi galutiniam šturmui.


Sausio 24 d. iš 16-osios divizijos stovyklos paspruko du kariai – Domeika ir Misevičius. Prasidėjo jų gaudynės. Kuo jos baigėsi, įrašų nėra.


Jei kariai buvo sugauti, jų likimas aiškus – buvo sušaudyti. O bėgo daug, tiesiog masiškai, kai kuriuos pagaudavo. Jeigu dezertyras jau buvo davęs priesaiką, jį sušaudydavo išrikiuotų kareivių akivaizdoje, dar neprisiekusius siųsdavo į drausmės kuopas, o tai ta pati mirties bausmė, tik atidėta iki pirmosios atakos. Nes drausmės kuopa būdavo metama į pavojingiausius fronto ruožus, o puolantiesiems, kuriuos pasitikdavo vokiečių kulkosvaidžių ugnis, būdavo draudžiama gultis ir įsakyta pulti visu ūgiu.


Kitą dieną sanitarai žygio metu 30 susirgusių karių pripažino tinkamais tarnybai ir išleido atgal į jų dalinius. Tačiau du naujai iškepti „raudonarmiečiai“ Čirva ir Driukas iš 167-ojo šaulių pulko į savo dalinį taip ir neatvyko.


Tą pačią dieną nuo vokiečių minosvaidžių ir artilerijos ugnies žuvo du lietuviškosios divizijos karininkai, priešakinėse linijose vykdę rekognoskuotę.


Sausio 26 d. 16-osios divizijos kariai toliau mokėsi kariauti: bataliono kovinio išsidėstymo puolant, šaudyti iš šautuvo ir pistoleto-kulkosvaidžio. Jie atliko ir rikiuotės pratimus, tokius kaip sveikinimai, priėjimas prie viršininko ir nuėjimas. Vakare į diviziją atvyko nominalusis sovietų Lietuvos vadovas – Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus. Matyt, jau niekas neabejojo, kad Mėmelis kris. Jau po kelių valandų naktį naujokų divizija aliarmo signalu buvo prikelta Mėmelio šturmui ir leidosi į mūšį.