Leidykla „Briedis“ pristato Antti Tuuri knygą – „Amžinasis kelias“. Vieno garsiausių savo kartos suomių prozininkų romanas „Amžinasis kelias“ įkvėptas tikros istorijos ir paremtas realiais faktais. Kritikai iš karto pavadino jį literatūriniu įvykiu, nušvietusiu vieną juodžiausių, bet mažai nagrinėtų sovietų nusikaltimų suomiams – stalinistų žudynes Krasnyj Bore ir Sandarmoche.

1930-ųjų rugpjūčio naktį Jusį Ketolą iš namų pagrobia ekstremalaus Lapua judėjimo, valančio iš Suomijos komunistus, veikėjai ir etapais veža iki Rusijos sienos. Lapua judėjimo vyrai įsitikinę, kad Ketola – komunistas, nors prieš dvidešimt metų iš Amerikos sugrįžęs vyras tėra taikos šalininkas ir idealistas. Ketola pasprunka nuo pagrobėjų, bet rusų pasieniečiai nuveža jį į Petrozavodską, kur greitai atsiskleidžia darbo žmonių valstybės tikrovė. Vyrui prievarta suteikiama pilietybė, nauja pavardė ir jis įdarbinamas viename iš Kanados suomių sukurtų kolchozų. Čia Ketola nuoširdžiai dirba, sukuria naują šeimą, bet po kelerių metų sovietinis rojus virsta raudonuoju pragaru.

Knygos ištrauka

Mašinos atūžė per bulviakasį, vieną rugsėjo naktį. Mane pabudino burzgimas, mašinų kolonai artėjant lauko keliu nuo Sjamo. Atsikėliau ir pro langą pamačiau sunkvežimius važiuojant į kiemą ir vieną šalia kito sustojant prie valgyklos.

Iriną taip pat išbudino mašinų griaudesys, manau, kad ir visus „Sidabro“ žmones, o jei kas nors miegojo ir mašinoms ūžiant, tas pabudo tada, kai kieme sudrioksėjo šūviai.

Mūsų namo link atžirgliojo du ginkluoti vyrai, pabeldė į laukujes duris ir rusiškai įsakė atidaryti. Palėpėje gyveno Laitinenas, Kanados pilietis, atsikraustęs iš viengungių namo, kai išvažiavo Ela. Jis jau apsirengęs nulipo žemyn ir išsigandęs ėmė kartoti, kad dabar mus išveš.

Aš dar buvau su apatiniais, o Laitinenas prisipažino pastarąsias tris savaites miegąs su drabužiais, pasiruošęs, nes mus jau buvo pasiekusi žinia, jog „Spindulio“ kolchozo žmonės išvežti į apklausas. Išgirdau Irą galiniame kambaryje raminant vaikus.

Šūktelėjau tiems, kurie atėjo, kad durys atdaros. Kareiviai įgrumėjo, atstatę šautuvus, liepė pasiimti mantos savaitei – tik drabužių – ir ateiti prie valgyklos, kur mus susodins į mašinas.

Nuėjau į miegamąjį ir apsivilkau geriausius drabužius. Ira ruošė vaikus: dvylikametė Meri jau buvo apsitaisiusi ir puolė padėti Pauliui apsiauti batukų. Paulis pastūmė sesutę ir pasakė galįs pats apsiauti: po mėnesio jam sukaks septyneri ir jis tai moka.

Ira ištraukė lagaminą, sudėjo mudviejų ir vaikų drabužėlius. Laitinenas išėjo į lauką, užsimetęs ant pečių rudą, odinę kuprinę pliaukšinčiu liežuvėliu.

Viena ranka suėmiau Paulio plaštaką – kita nešiau lagaminą. Jis nebuvo sunkus. Ira pasakė, jog laikysimės draugėj, kad ir kas būtų. Vaikams prisakė nieko nebijoti. Išgąsdinti sambrūzdžio, riksmų ir ginkluotų vyrų, stovinčių tarpdury, jie nesuprato, kur važiuojam vidury nakties.

Lauke buvo tamsu nors į akį durk, rudens dangų traukė debesys. Traukėm link valgyklos, kur silpnai švietė mašinų žibintai. Nuėjome prie valgyklos menkose šviesose. Sunkvežimių varikliai čia suūždavo, čia nutildavo, bet ir per variklių griausmus buvo girdėti kareivių komandavimas ir „Sidabro“ žmonių išgąstingi šūkčiojimai ir riksmai.

Kalonenas, atsistojęs ant valgyklos laiptų, nurodinėjo vaikams lipti į vieną sunkvežimį, suaugusiems – į kitą, nes vaikai buvo nusikaltę tik tuo, kad priklausė kontrrevoliucionierių šeimoms ir buvo trockininkų-fašistų giminaičiai. Visiems vaikams Kalonenas liepė lipti į sunkvežimį, jau ūžinantį variklį prie vandens bokšto. Pats nuvedžiau ten Paulį – negalėjau paleisti jo rankutės. Kalonenas nulipo nuo valgyklos laiptų, priėjo prie manęs ir sustūgo: gal jau nesuprantu suomiškai, gal per daug su Jungtinių Valstijų agentais kalbėjausi angliškai, – ir mostelėjo ranka sunkvežimio pusėn, kur reikėjo vesti vaikus.

Irina pravirko, bet Meri elgėsi drąsiai: ėmė guosti mamą, žadėjo pasirūpinti broliuku, kad ir kas nutiktų. Įkėliau Meri su Pauliu į sunkvežimio kėbulą su medine būda, kurioje jau sėdėjo vaikų ir du ginkluoti vyrai. Irina raudojo, mėgino pasižiūrėti į būdą, žvilgčiojo pro kėbulą, šaukė vaikus vardais. Kareivis išlindo iš būdos ir trenkė šautuvo vamzdžiu per pirštus, įsikibusius kėbulo krašto, Irina suriko ir suklupo prie mašinos, susiėmusi rankas.

Prie valgyklos į sunkvežimius lipo suaugusieji. Padėjau Irai atsistoti ir nuvedžiau tenai. Įkėliau ją į kėbulą, mėginau pats įlipti iš paskos, bet kėbule stovintis kareivis skaudžiai spyrė į krūtinę ir įsakė eiti į vyrų sunkvežimį. Šaukiau Irą vardu, liepiau būti drąsiai, stipriai, pasakiau, kad Petrozavodske viskas išaiškės. Kėbulo būdoje moterys raudojo.

Nuėjau prie valgyklos laiptų, kur vėl stovėjo Kalonenas. Paklausiau, kur mus veža. Kalonenas tikrai nudžiugo, pamatęs mane, ir pasakė, kad Petrozavodske viskas susitvarkys: šnipai bus atskirti nuo sąžiningųjų, revoliucijos priešai gaus ko nusipelnę, „Sidabro“ kontrrevoliucionierių kuopelė bus galutinai sutriuškinta. Kalonenas paklausė, ar prisimenu, kaip prašė manęs pranešti apie antisovietines ir antisocialistines kalbas „Sidabre“, apie rengiamus sabotažus ir ryšius su Amerika bei fašistine Suomija, bet prašymų jau gana, pasakė jis, dabar bus reikalaujama.

Išgirdau Paulį šaukiant mane – vaikas bėgo nuo vandens bokšto. Nenumanau, kaip jam pavyko išlipti iš kėbulo, ir leidausi tekinas, bet nespėjau pačiupti vaiko į glėbį: augalotas kareivis prišoko ir trenkė šautuvo buože vaikui per galvą. Išgirdau brakštelint, kai buožė stuktelėjo į smilkinį, riktelėjimą ir vaikas pargriuvo ant smėlio.

Puoliau prie jo ir dar spėjau apglėbti, iki kareiviai atmušė mane nuo Paulio. Kalonenas priėjo, spyrė batu ir liepė lipti į sunkvežimį. Paklausiau, ar Kalonenas ir jo vyrai – jau ne žmonės. Kalonenas atkirto, kad Iros ir mano vaikas niekada nebūtų užaugęs doru tarybiniu piliečiu, tai buvo matyti net iš išvaizdos, tad jo mirtis – nedidelis nuostolis Sovietų Sąjungai.

Nesitraukiau nuo Paulio, bet kareiviai jėga įvertė mane į sunkvežimio kėbulą, šautuvais pastūmę besikeikiančius vyrus į priekį. Pargriuvęs viename kėbulo šone pasižiūrėjau pro kraštą į kieme gulinčio vaiko kūną. Kareiviai nešė į valgyklos verandą ir vidines patalpas benzino kanistrus, paskui išėjo į lauką ir pastatas plykstelėjo ugnimi. Kiti kolchozų statiniai taip pat liepsnojo ir ugnies atošvaistėse pamačiau, kad kareiviai šaudo paleistus gyvulius.

Sunkvežimiai pajudėjo. Aš tįsojau kėbulo gale, vyrai gūžėsi būdoje taip susigrūdę, kad negalėjo pajudėti, dviejuose kėbulo kampuose, atstatę šautuvus, sėdėjo kareiviai. Šūviai buvo girdėti net tada, kai sunkvežimis lauko keliu pasuko link Sjamo, liepsnoms tvieskiant, nakties dangus nuskaistėjo.

Būdos gale sėdintys vyrai klausė, kas dedasi „Sidabre“, tamsoje pasigirdo riksmai ir keiksmai. Rusiškai kalbantys kareiviai nutildė vyrus, uždraudė kalbėti mašinoje. Prie kėbulo krašto, šalia manęs, sėdėjo Laitinenas, jis sušuko, kad kolchozas dega, kad gyvulius šaudo. Bet daugiau neištarė nė žodžio, nes kampe sėdintis kareivis trenkė šautuvo vamzdžiu per ausį ir, kliudžius taikikliui, Laitineno skruoste išsižiojo žaizda. Kolchozo vyrams pratrūkus šaukti, kareiviai atsistojo ir atlaužė gaidukus. Tada pamačiau, kad kėbule sėdi keturi kareiviai: du prie kabinos, kiti du – gale. Vienas iš jų, sėdintis priešais, suomiškai suriko, kad jiems duotas nurodymas šauti į kiekvieną, nepaklususį įsakymui. Kareivis pasakė atidžiai nežiūrėsiąs: ankštame kėbule kulka gali kliudyti ir nekaltą.

Visi nutilo, šūvių drioksėjimas „Sidabre“ tolinosi, o paskui ir visai nuščiuvo, bet raudona „Sidabro“ gaisro atošvaistė dar ilgai matėsi nuo Sjamo kelio. Nors voros mašinų griausmas, šūviai ir „Sidabro“ gaisras tikrai pažadino Sjamo kaimą, ten nebuvo matyti jokio žmogaus ir joks žiburys nesušvito.

Laitinenas sėdėjo susiėmęs kraujuojantį skruostą. Nudrėskiau nuo jo marškinių rankovės porą skiaučių ir uždėjau ant žaizdos. Spausdamas skiautę Laitinenas sušnibždėjo, kad atėjo galas, kad mes niekada nepamatysime Petrozavodsko, o kelias pasibaigs kokioj nors smėlduobėj tarp Sjamo ir Vydano. Laitinenas prisiminė, kad baltųjų kareiviai per pilietinį karą, o ir vėliau sušaudė daug vyrų smėlduobėse, kuriose negyvėlius patogu paslėpti ir su kastuvais nereikia dirbti – gana pajudint smėlduobės sieną. Laitinenas prisiminė, kur tarp Sjamo ir Vydano gali būti smėlduobių, ganėtinai stačiais kraštais ir tokių gilių, kad bus lengva mus užkasti. Jis nusivylė, kai sunkvežimiai pakeliui į Vydaną nesustojo, o paskui įsuko į Kondopogos kelią, vedantį miesto link.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.