Leidykla „Briedis“ pristato Jono Kiriliausko knygą „Degantis birželis“. Romano veiksmas apima 1941 metų birželio mėnesio keliolika dienų.

Pagrindiniai personažai: iš pirmos dalies pažįstama trijulė – Antanas, Rokas, Juozas ir žurnalistas Liudas Jankus, kuris dabar tampa pagrindiniu pasakotoju ir tarsi jo akimis matome visus tuos įsimintinos vasaros įvykius.

Po sovietinės okupacijos ir žurnalo uždarymo Liudas Jankus įstoja į pogrindinę LAF‘o organizaciją, padeda slapstytis jos vadams. Jausdamas, kad gali būti suimtas, sprendžia klausimą, ką daryti, tačiau draugo telefono skambutis pagreitina visus planus, nes tenka bėgti nedelsiant, o jo draugas Dovydas Bliumas pakliūva į sovietų rankas ir yra sušaudomas.

Liudas bėga pas Antaną tikėdamasis slapstytis iki karo, kurio visi Lietuvoje laukia, pradžios.

Čia sutinka jau besislapstančią miestelio smuklininkų Mendelių dukrą Rebeką, su kuria juos dar iš gyvenimo Kaune sieja gili simpatija, nes Dovydo ir Rebekos santuoka nebuvo stipri. Dabar pasikeitus aplinkybėms Liudo ir Rebekos jausmai virsta dviejų jaunų žmonių aistringu meilės romanu.

Atsibastęs pas Antaną iš pirmos dalies pažįstamas bolševikas Domas praneša „superslaptą“ informaciją apie galimus trėmimus, ir čia veiksmas iš tikrųjų prasideda.

Antanas išsikviečia savo likusius gyvus nepriklausomybės kovų draugus Juozą ir Roką ir su Liudu bei Rebeka pradeda kovą su sovietais ir jų talkininkais.

Trėmimai, iš nežinia kur išdygęs grafo Aleksandro sūnėnas su sovietų saugumo agentais paima visus įkaitais ir prašo nuvesti į grafo Aleksandro rūmus, padėti surasti dokumentus. Tuos dokumentus medžioja ir į Lietuvą permesta vokiečių Abvero grupė su kitu grafo ainiu. Dabar mediumu tampa Liudas, jis sužino, ko ieško žvalgai. Prasideda beprotiškos lenktynės, kas greičiau suras dokumentus. Ant kortos pastatytas Antano artimųjų ir Anelės likimas bei gyvybės, nes sovietų agentai žino, kur jis paslėpė savo artimuosius.

Pasprukę nuo sovietų mūsų herojai įsijungia į sukilimą, padeda atkurti vietos valdžią, kovoja su pasilikusiais ir plėšikaujančiais sovietų, raudonosios armijos dezertyrais, išsiaiškina, kas nukankino ir nužudė miestelio klebono Adomą, bei kitus sukilėliams svarbius darbus.

Lietuvių vietos policijai suėmus Rebeką, Liudas ir jo draugai bei Antanas surengia akiplėšišką išpuolį prieš saviškius ir išvaduoja moterį nuo galimo sušaudymo.

Po daugybės nuotykių, jau fiktyviai susituokę, nors abu to fakto tikrai nelaiko fiktyviu, Liudas ir Rebeka grįžta į Kauną pas jo tėvus ir galvoja, kaip reikės gyventi be karo, be naujų draugų, su kuriais labai suartėjo per tas degančio birželio dienas.

Antanas pagaliau susiranda našle tapusią Anelę, išvaduoja ją iš trėmimų ir lieka pas ją ūkyje.

Tai romanas apie Lietuvą, 1941 metų vasarą, kai viskas keitėsi, kai žmonės, priešingai sveikai logikai, pirmą kartą istorijoje troško karo, ir jam prasidėjus patys griebėsi ginklų. Tai romanas, kuriame pasakojama apie paskutinius valstybės gyvenimo metus, priešiškų valstybių ultimatumus, karo pradžią, okupaciją, sovietizaciją, trėmimus ir, žinoma, birželio sukilimą. Tai romanas apie mūsų visų praeitį, apie skausmingas netektis, praradimus ir draugystę, taip pat meilę karo ir mirties šešėlyje, degančio birželio sūkuriuose.

Tai romano „Su apkasų smarve“ tęsinys, su pertraukomis rašytas šešerius metus.

Knygos ištrauka

ISTORIJA KARTOJASI

– Žurnaliste, pabusk, ar jau iškeliavai pas nelabuosius? – pažadino mane Juozas.

– Kas nutiko? – paklausiau iškišęs galvą iš po apdangalo.

– Kol kas nieko, pareiga šaukia.

Aušo. Sklaidėsi rūkas.

– Antanai, nieko neprimena? – išgirdau Roką besišaipantį.

– Pasišaipysim, kai grįšim, – rimtai atsiliepė Antanas.

– Ką nors įtari?

Antanas pažiūrėjo į draugą.

– O tu?

– Kol kas rūką, – truktelėjo pečiais Rokas.

– Jau šis tas.

– Kaip ir tada? – įsiterpė Domas.

– Vėl pridarysi į kelnes, – užbaigė Rokas, o Antanas ir Juozas prunkštelėjo ir vos susilaikė nepradėję kvatotis.

– Kažkam labai linksma, – suburbėjo Domas, kuris, atrodė, neranda vietos mūsų žygyje. Neišprusęs ir nesidomintis tokiais dalykais žmogus. Darbininkų fakultetas yra tik kursai beraščiams, o ne universitetas. Ko iš jo norėti.

– Išeinam į pergalės taką, – už visus tris atsakė Antanas.

– Tikrai? Tos jūsų pergalės tokios vienadienės, – paniekinamai atšovė prisiminimų įžeistas Domas.

– Žmogiškos, – įkišau trigrašį ir aš.

– O, ir bėgantis žurnalistas atgavo amą, – atseit nustebo bolševikas.

– Nebuvau jo ir praradęs. Domai, jūs sunerimęs ir kaip nesavas, gal kokią kitą užduotį turite? – paklausiau jo.

Domas dėbtelėjo iš padilbų.

– Turime vieną užduotį, jei nepastebėjai, – atšovė.

– Kur jau čia pastebėsi, juk kai reikia vaidinti, baisu tekstą pamiršti, – atsakiau, o trijulė pratrūko kvatoti.

– Pykstatės? – paklausė Grafas.

– Juokaujam, – skubiai atsakė Domas, matyt, bijodamas, kad bus paviešinti prisiminimai.

– Antanai, ką darysime? – Grafas mostelėjo rūko pusėn.

– Nereikėtų lįsti į tą miglą, geriau atsargumo laikytis.

– Kiek kelio dar liko?

– Dvi valandos.

– Pagal žemėlapį daugiau nei dešimt kilometrų, – pasakė Grafas. – Užkandame ir pirmyn, reikia skubėti.

Būrys susėdo pusryčiauti.

Birželio saulė kilo sparčiai, rūkas pamažu sklaidėsi. Iš rūko išniro nuožulnus keliukas, vedantis žemyn.

– Štai tas nelabųjų kelelis, – pareiškė Juozas, pasitaisydamas ginklą ir pasikasydamas pakaušį.

Grafui paliepus, du kareiviukai nubėgo pirmyn, kiti du pasiliko ariergarde. Patraukėm pirmyn. Norėjosi, kad greičiau baigtųsi tas ėjimas nežinia kur. Tačiau mintyse vis grįždavau prie savo sapno. Jei tai magija, galvojau, koks turėjo būti niekšelis tas inkvizicijos agentėlis, parsidavęs už gabalą mėsos ir minkštą lovą? Ar ten tikrai buvau aš? O dabar? Už menką gyvastį koja kojon su okupantais vykdau užduotį. Ar yra skirtumas? Turbūt yra, nes dabar kovojame ir už savo artimuosius.

– Papasakok, ką sapnavai, ką regėjai? – tarsi skaitydamas mano mintis paprašė Antanas, o išgirdę prašymą prisigretino abu savanoriai ir Domas.

Papasakojau be pagražinimų. Po valandos radome avangardo žvalgus, tvarkingai suguldytus pakelėje. Sutraškėjo užtaisomi ginklai, visi sukrito į pakelės griovį.

Tylu ir ramu.

Grafas apžiūrėjo žaizdas ir pasakė, kad susidorota meistriškai, durklai mesti iš toli.

– Dvylika, – konstatavo Rokas. Atrodė, kad Domas pasiruošęs jį nudėti, taip piktai pažvelgė. Tai pastebėjęs Antanas pasakė:

– Domai, pyktį pasilaikyk tam nematomam priešui, matai, kaip iš toli ir taikliai į širdis pataikyta.

– O jums nieko? – iškošė pro dantis bolševikas.

– Mes tik lydime jus, nekariaujam raudonųjų karų, – nusivaipė Rokas.

– Grafe, į avangardą reikia siųsti mažiausiai keturis karius, ir galvotesnius, – pasiūlė Antanas.

Grafas buvo stebėtinai ramus.

Pasiuntė keturis, bet įsakė eiti taip, kad nedingtų iš akiračio.

Praėjom apleistą sodybą, nuo kurios keliukas dar labiau krypo žemyn.

Už krūmynais apaugusio keliuko pakraščio laukė staigus posūkis, ir tuomet išvydau vaizdą, kurį atsiminiau iš Antano pasakojimo: bebaigianti griūti akmeninės bažnyčios siena, o už jos – kaimo griuvėsiai.

Beje, pora kaminų dar stovėjo, tarsi tikėdamiesi, kad juose kada nors degs ugnis.

– Ar prie tavo kapo eisim? – išgirdau, kaip Juozas paklausė Antano.

– O kaipgi, reikia padėti gėlių, – atsakė šis.

Jei nebūčiau girdėjęs istorijos, pamanyčiau, kad ir santūrusis Juozas kartais pajuokauja ne visai laiku.

Žvalgai toliau bažnyčios griuvėsių nėjo – toks buvo įsakymas. Mūsų kelionė truko kone visą dieną, nes reikėjo palaidoti ir tuos du žuvusius karius.

– Ką darysim, Grafe? – paklausė jo Antanas.

– Ką siūlai?

– Užimti žiedinę gynybą nakčiai, kol pradės siautėti rūkas...

– Siautėti rūkas? – klausiamai pertraukė jį Grafas.

– Čia rūkas ypatingas.

– Kuo gi?

– Toks, kad gali su šaukštu srėbti, – paaiškino Rokas.

– Reikės budėti taip, kad kariai matytų vienas kitą.

– Antanai, ar leisi pasižvalgyti? – pasiprašė Juozas.

– Užvalgyk ir galėsi eiti.

– Gal geriau tuščiu skrandžiu.

– Teisingai sakai. Grafe, tegul trys vyrai eina kartu su Juozu.

Grafas davė nurodymą trims kariams, ir jie greitai dingo už bažnyčios sienos.

Tuo metu pasirodė ariergardo žvalgai – viskas ramu. Neramino ta dviejų rusų kareivių mirtis. Skausmo ir siaubo iškreipti veidai. Anokia laimė kristi pakirstam durklo. Mintys, pritinkančios kapinėms. Čia juk palaidotas Antanas ar tiksliau – praėjęs jo gyvenimas.

Gal užsnūdau, nes grįžau į Looso kamerą. Vėl patekau į gyvenimą anapus, o gal persikėliau į kitą laiką. Negalėjau suvokti, kas vyko. Nesuvaldomai.

– Nieko naujo nuo anų laikų. Gyvenimas čia sustingęs, bet keliukai matomi, todėl turėtume lengvai viską rasti, – pažadino Juozo raportas.

Visi jau buvo grįžę iš žvalgybos.

– Jeigu panorės mus apšaudyti, miškas tam tinka – labai tankus, kaip tik snaiperiui.

– Ką daryti?

– Reikia eiti naktį, – įsikišo Rokas. Vyrai sužiuro į jį.

– Pamiršai, kas nutiko čia paskutinę naktį? – pasičiupinėjo randą Antanas, o Juozas pasakė:

– Beje, šunų pėdsakų nepastebėjau.

– Ir varnų nesimato, – pasakiau.

– Ar rasit kelią naktį? – susidomėjo Grafas.

– Taip, bet tik iki vandens, – tvirtai pareiškė Rokas.

– Vandens? – nesuprato Grafas.

– Ten kažkokia velniava. Į pilį tai yra kelias, tai nėra, – paaiškino Antanas.

– Turbūt gudrus mechanizmas sumeistrautas, kad dalis kelio dingsta po vandeniu, – paaiškino Rokas.
Grafas susimąstė.

– Operaciją pradėsime vykdyti naktį. Visi būkime ypač budrūs ir pasirengę bet kokiam užpuolimui. Veiksime labai tyliai, – pagalvojęs pasakė Grafas.

– Jei kils rūkas, laikykimės tokio atstumo, kad vieni kitus matytume. Prireikus susikibkime diržais, bet jokiu būdu neatsilikime, – pridūrė Antanas.

– Viskas aišku? – paklausė Grafas.

Visi tylėjo.

Rokas pastebėjo:

– Štai ir rūkas ateina.

Visi sužiuro į kaimo pusę. Tarsi milžiniškas gyvis rūkas vyniojosi pažemiu – tirštas, viską po savimi ar savyje slepiantis.

– Metas judėti, jeigu eisime naktį, – tyliai ištarė Antanas.

Susirinkome ginklus ir mantą. Rebeka įsikibo man į parankę, lyg būtume pasimatyme. Slegianti aplinka veikė ir ją. Pusę vienuoliktos vakaro įbridome į tirštą rūką.

Antanas ėjo šalia manęs.

– Norėčiau čia gyventi, – tyliai pasakė, – nereikėtų vakare durų užsklęsti, vis tiek niekas trobos nerastų.

– Aš irgi čia gyvenčiau, – pritarė Juozas.

– Statykitės trobas, du kaminai kaip tik jums likę, – pasiūlė Rokas.

– Aš už, – nusijuokė Antanas, ir sulig tais žodžiais įbridome į rūką ir tapome pasauliui nematomi.

Ėjome atsargiai ir kiek įmanoma tyliau. Antanas davė ženklą, kad priėjome mišką. Įsitempiau. Atrodė, kad mano širdies dūžius girdi visi aplinkiniai, net ir paslaptingas šaulys, besislepiantis rūke. Tai ne baimė. Įtampa. Sankryžoje pasukome į kairę. Miške buvo tylu. Slinkom per rūką lyg mirusiųjų šešėliai, nerandantys amžino poilsio vietos. Abipus kelio pasirodė vanduo. Antanas papasakojo taip vaizdžiai, lyg būčiau čia buvęs. Beliko įsivaizduoti, kaip atrodo grafo Aleksandro rūmai. Pliukšt. Tarsi kas būtų šokęs į vandenį. Priėję arčiau pamatėme, kad vienas avangardo kareivis įkrito vandenin – keliukas čia baigėsi tarsi nukirstas.

Buvo vidurnaktis. Kažkodėl pagalvojau, kad dabar turėtų suūbauti medžioklėn skrendanti pelėda. Ir tikrai suūbavo.

– Ar gilu? – tyliai paklausė Grafas kareivuko.

– Nepasiekiau dugno.

– Nerk dar kartą ir pasižvalgyk.

Kareivis panėrė, iškilo po minutės, tyliai įkvėpė oro ir panėrė dar kartą.

Vėl iškilęs pasiprašė ištraukiamas į krantą:

– Kelias po vandeniu, štai ta kryptimi, – parodė.

– Ar giliai? – paklausė Grafas.

– Aukščiau galvos, eiti neįmanoma.

– Ką daryti, Antanai? – kreipėsi į jį Grafas.

– Reikia dirbtis plaustus.

– O kito kelio nėra?

– Žemėlapyje nubraižyta tik didžiulė giria, pelkės ir dykros.

– O kiek liko iki objekto? – toliau kalbėjosi Antanas su Grafu.

– Pėsčiomis gal pusvalandis, labai vingiuotas keliukas.

– Bet plaustai sukels triukšmą?

– Vadinasi, teks rizikuoti, juk kažkada plaustai mus išgelbėjo ir... vos nepražudė. Tikėkimės, kad ir dabar padės.

Rusų kareiviai išsitraukė kirvukus ir ėmėsi darbo. Jie buvo pasiruošę netikėtumams. Geri žvalgai, kaip pagyrė juos Juozas. Nors matėsi, kad Rokas ir Antanas su tokiu vertinimu nesutinka. Sulipom ant plaustų. Rusų kareiviai ėmė su kartimis juos stumti Antano nurodyta kryptimi. Vis mąsčiau, ar papasakojau Antanui viską, ką reikia. Tai, kas vyko su manimi, buvo išties keista. Jaučiausi tarsi mediumas, jungiantis kelių amžių istoriją. Niekšas, išdavęs vargšą profesorių Loosą, šaudęs kareivius.

Kas vyksta tame sumautame pasaulyje, kuriame vėl kariaujama? Sapnuose ar vizijose tapau kariu – sargybiniu, nesuvokiančiu savo misijos. Pirmą kartą suvokiau, kas yra nelaisvė. Nebebuvau laisvas, kaip kad anksčiau. Kai dirbau žurnalistu, aiškiai suvokiau savo laisvės ribas – kad nereikėtų eiti aiškintis karo komendantui, kad nebūtų nubaustas žurnalas.

Žinojau, kad manimi nėra manipuliuojama ar man įsakinėjama, ir štai vieną dieną buvo uždraustas Antano pasakojimo spausdinimas žurnale. Uždrausta, kai pradėta pasakoti apie paslaptis, kuriose mes dabar skęstame. Ir nežinia kas pasakoja apie mano gyvenimą Tryre. Laikrodis rodė trečią valandą ryto. Tuoj išauš. Tapsime to paslaptingo snaiperio taikiniais. Irtis buvo sunku, nes medžiai, augantys vandenyje, trukdė plaukti tiesiausiu keliu. Tiesą sakant, tai buvo tik medžių liekanos. Kamienai nulūžę, šakos – tarsi beviltiškai iškeltos rankos. Kraupi vieta.

Viskas dvelkė šalta ir bauginančia mirtimi, bet man atrodė, kad būtent čia mirti visai nebaisu – savotiška prijaukintos mirties vieta. Pragaro prieangis, pasak Grafo.

Išbrėškus išvydome pastatų siluetus. Tai galėjo būti tik grafo Aleksandro rūmų griuvėsiai. Vieta, į kurią atvykau sapne. Ir realybėje. Nenusakoma baimė ir jaudulys apėmė artėjant prie tų griuvėsių. Tvyranti drėgmė ėmė skverbtis į kaulus ir sąnarius.

Pažiūrėjau į Rebeką. Ji visa tirtėjo. Pasigirdo kažkoks gaudimas.

– Kokia čia velniava, Antanai? – sunerimo Rokas.

Grafas atidžiai pažvelgė į dangų:

– Atrodo, kad prasidėjo.

– Kas? – Domas atrodė įsitempęs.

– Karas, – konstatavo Grafas.

– Taip greitai? – bailiai suinkštė Domas.

– Karas visada prasideda nustatytu laiku, pagal planą, – nusijuokė Antanas, – nori tu jo ar ne.

– Teisingai sakai, – nusijuokė Grafas.

– O gal tai tik provokacija? – tikėjosi Domas.

Pamatėme lėktuvą.
– Vienas lėktuvas – ne karas, – apsidžiaugė Domas.

– Gal žvalgybinis? – užvertęs galvą kalbėjo Rokas.

Stebėjau tuos patyrusius kareivius ir buvusius savanorius: piktdžiugiškai juokėsi, dingo įtampa, atsiradusi po nelemto susitikimo daržinėje. Visi suvokėme, kad bolševikams teks pėdinti iš kur atėję. Ir eiti reikės labai greitai, nes vokiečių kariuomenė – greita, moka priešą vyti ir mušti.

Blickrygas, regis, taip jie vadino puolimo operacijas.

– O mūsų naikintuvai, Grafe? Juk tai vokiečių lėktuvas, – piktinosi kažkuris kareivėlis. Domas pamatė ant sparnų vokiškus kryžius.

– Dabar daug šitokių įsibrovėlių, vadovybė įsakė jų neliesti, nes tai gali būti provokacija, o juk mes nenorime karo, – paaiškino Grafas, paslaptingai šypsodamasis. – Kaip bebūtų, svarbiausia yra mūsų užduotis.

Plaustais pasiekėme krantą ir atsidūrėme priešais rūmų griuvėsius.

– Grafas Aleksandras, atrodo, nepagailėjo sprogmenų, beveik viskas sugriauta, – stebėjosi Antanas.

Rusai apžiūrėjo teritoriją.

Buvo ramu. Aušo birželio 20-oji.

– Mūsų misija baigta, Grafe, – pasakė Antanas.

– Dar ne.

– Kodėl?

– Dar reikalinga jūsų pagalba.

– Bet grafas Aleksandras tą radinį pasiėmė mūšio metu ir dingo. O kur slėpė – tik jis vienas žinojo...

– Antanai, grįžti su mumis kartu būtų saugiau, juk dabar iš kiekvieno krūmo šaudo, – nutraukė Grafas.

– Mes miškuose ir vieni mokame vaikščioti.

– Gal ir taip, bet esate mėgėjai. Jei susekėme jus, tai ir kiti gali.

– Kol kas liksime čia, nusnausim kampe, kol jūs savo užduotis vykdysite, – jau ramiau atsakė Antanas, – bet grįšime vieni.

– Pailsėkite. Aš jumis pasitikiu, norėčiau to paties ir iš jūsų. Suprantu, teko nusivilti grafu Aleksandru, bet jis, vykdydamas misiją, turėjo savų argumentų pateisinti negarbingus poelgius.

– Kai vyksta karas, garbė tūno už kampo.

Pasitraukėme nuo griuvėsių į atokesnę nedidelę salą. Joje stovėjo masyvi pavėsinė, sumūryta iš akmenų. Pavėsinės stogas dar nebuvo visai supuvęs, o storos akmeninės sienos – gera priedanga, jei kas nors sumanytų pulti. Puiki vieta gynybai. Be to, buvo galima plaukti pelke ir slėptis už kemsynų. Susėdome ant pavėsinės grindų. Reikėjo užkąsti.

– Ar jie gali ką nors rasti? – valgydamas dešrą paklausė Juozas.

Rebeka padavė man dešros ir duonos.

– O ko jie ieško? – paklausė ji.

– Sako, kad popierių, kuriuos žurnalistas atvežė, – atsakė jai Antanas, – tie popieriai yra labai svarbūs. Kažkodėl.

– Astrologija ar kitokia magija. Visi diktatoriai nori žinoti ateitį. Visi iki vieno ir visais laikais. Štai ir prireikė Stalinui tų popierių, nori sužinoti, kaip baigsis karas su Hitleriu, – pasakė Rokas.

– Aš irgi manau, kad jiems magija rūpi, – pritariau kramtydamas.

Apėmė nerimas.

– Jei prasidės karas, Kauną gali bombarduoti, – ištariau pagalvojęs apie tėvus.

– Duos Dievas, nepražūsim ir šį kartą. Metas nusnūsti. Budėsiu pats, o garsiausiai knarkiantis – po manęs, – pasakė Antanas.

– Vadinasi, aš, – ištarė Rokas.

– Knarkiantis sargyboje visus pažadina, – pritarė Juozas.

– Norėčiau įkrėsti bolševikams ir visiems, kurie pasipainios po kojom, – surimtėjo Rokas. – Gal leistumėte man atlikti ne tertia vigilia, o vidurdienio žvalgybą į tą kaimą, kuriame buvome po mūšio?

– Tik pažiūrėkit, ko užsimanė senas ištvirkėlis. Manai, kad našlė tebelaukia tavęs? – nustebo Antanas.

– O kaip kitaip! Ji man pažadėjo.

– Kaip vyrai pasitiki savimi, – atseit nustebo Rebeka.

– Mes ne vyrai, moterie, mes – kariai, – nusijuokė Rokas.

– Bet kalbi apie moteris, – atkirto ji.

Antanas numojo ranka ir įsakė:

– Reikia atgauti jėgas, marš miegoti. Jei prasidės karas, aš jus pažadinsiu.

Antrą kartą sakyti nereikėjo – įsitaisėme patogiau, o akys merkėsi. Įsikniaubiau į Rebekos plaukus ir užmigau. Vėl atsidūriau savo keistame sapne.

Po pusryčių mus vedžiojo po rūmus. Rodė įvairius mechanizmus, pagamintus pagal Italijos meistrų brėžinius, demonstravo, kaip jie veikia. Slankiojančios sienos, prasiveriančios grindys ir kitokie stebuklai. Mums pasakojo, kad tuos rūmus sunkiai užimtų ir tūkstantis gerai ginkluotų karių, juos saugojo apie pusantro šimto karių.

– Įspūdinga, neįtikėtina, – vis kartojo grafas.

– Tik viena bėda, ponas grafe...

– Ne tik drėgmė kliudo? – inkvizitorius apie Lietuvą kai ką žinojo.

– Nekoks klimatas. Vasara čia trunka du tris mėnesius, bet ir ta panašesnė į pavasarį. Saulė netgi retokai pasirodo.

Grafas susimąstė.

– Tai kaip jie gyvena?

– Ponai geria, kariauja, pirtyse periasi, valstietes kirkina, o prasčiokai dirba ir geria...

– Teks išmokti gerti?

– Kitaip neišlaikysite – vėsu ir drėgna.

– Teisūs buvo keliautojai, kurie pasakojo, kad čia pragaro prieangis. Nėra geresnės vietos pasislėpti.

Mums rodė ir požemius. Juos buvo galima užtvindyti – ir kai kurias atkarpas, ir visus kartu. Požemiai šakojosi gana toli nuo rūmų, kad jais būtų galima užpulti iš užnugario. Išėjome į kiemą apžiūrėti slėptuvių. Pamatėme dvi akmenines pavėsines, kurių grindyse slypėjo mechanizmas, atveriantis angą patekti į tunelį. Juo galima buvo nusigauti net iki miško pakraščio. Vienoje iš pavėsinių lydintysis batu stuktelėjo į pusapvalį akmenį. Grindyse atsivėrė anga, per kurią sulipome.

Paspirtą akmenį palydovas pastūmė – anga užsidarė. Jis uždegė fakelus ir pasukę link rūmų atsidūrėme kryžkelėje:

– Jei eisite kairėn, išeisite į pamiškę, dešinėn – į rūmus.

Grįžome į rūmus tuneliu.

– O saugyklos? – paklausė grafas.

– Saugyklas parodysime vėliau, grafe. Jos slypi požemyje po rūmais, ypatingai slaptas statinys.

Supratau, kad saugyklas pamatys tik grafas.

Pabudau.

– Raudonskūriai vargsta, ieškodami įėjimo, – išgirdau Roko balsą.

– Jiems reikia į rūsius, – pasakiau.

– Iš kur žinai? – nusistebėjo Juozas.

Šyptelėjau ir atsakiau:

– Ką tik vaikščiojau po rūsius.

– Oho, žurnaliste, vesk mus, gal kokį lobį rasime, – Rokas mankštino sustingusius raumenis.

– Nemačiau jokių lobių, – atsakiau.

– Prastai sapnuoji, va, kai sapnuodavo Antanas, tai kartą vos galva nesugriovė žeminės, – nusijuokė senus laikus prisiminęs Juozas.

Antanas kreivai šypsojosi, tikrindamas šautuvą. Nedalyvavo mūsų pokalbyje.

– Vadas rakinėja šautuvą, vadinasi, reikės šaudyti, – pastebėjo Rokas ir patikrino savo karabino spyną. Tą patį padarė ir Juozas. Aš irgi pažiūrėjau, kad nebūtų į vamzdį žemių prikritę.

– Gal papietaujam? – pasiūlė Antanas. Pritarėme visi, net Rebeka atsisėdo ir pasirąžė.

– Lyg ir išsimiegojau, – pasakė ir nusišypsojo man.

Rokas pastebėjo:

– Atrodo, kad labiausiai karo pasiilgo Juozas? Ne dalgis jam rūpi, o šautuvas?

– Klysti, nes nežinai, kas yra šeima, vaikai, namų rūpesčiai, – atsakė jam Juozas. – Vis galvoju, kaip jie laikosi, ar neįkliuvo raudonskūriams, ar negrįš į namus anksčiau negu užeis vokiečiai. Tai svarbiausia.

– Rimtas pareiškimas, – pritariau Juozui.

– O tu, žurnaliste, praeityje nudūrei profesorių. Mokslininką, magijos žinovą. Ar nebijai atpildo? – jau prie manęs prikibo Rokas.

– Neišgąsdinsi, nes žinau, kas yra mediumai. Tas mano sapnas – vizija.

– Pala, nuvesim tave prie Antano kapo, juk jį nužudė XVII amžiuje. Patariu daugiau sapnuose negrįžti į tą prakeiktą vietą, nes per daug žinai. Nepatiks inkvizitoriams – gali nužudyti, – vis kalbėjo Rokas.

Antanas užstojo mane:

– Tave sovietai, matyt, išmetė iš gimnazijos už tokius pasakojimus apie reinkarnaciją?

Antanas paleido ratu gertuvę.

– Čia mano, o ne Grafo. Jo siūlomą degtinę geriau pilkite lauk, – pasakė.

– Teisingai, – pritarė Rokas, – nieko nėra geriau už lietuvišką samagoną. Pamenat, kai iš kontrabandininkų jį atėmėm?

Vyrai ėmė kvatotis.

Tikri kareiviai, galvojau. Mirties akivaizdoje juokiasi, tarsi krikštynose prie stalo sėdėtų.