Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais (+ knygos ištrauka)

Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato iškilaus Lietuvos valstybininko, karininko ir diplomato, kultūros veikėjo Juozo Urbšio (1896–1991) knygą „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. Atsiminimai“.


Tai tiesioginio įvykių dalyvio, paskutinio nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro liudijimas apie dramatiškiausius Lietuvos istorijos epizodus: nacistinės Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos – 1939 m. kovą, Vilniaus susigrąžinimo ir savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga derybų peripetijas – 1939 m. rugsėjį ir spalį, SSRS ultimatumą ir sovietinę Lietuvos okupaciją – 1940 m. birželį.


Per stebuklą stalinines represijas išgyvenęs, keturiolika metų sovietiniuose kalėjimuose (iš jų vienuolika vienutėje) ir dvejus metus tremties drauge su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene (1895–1959) iškentęs J. Urbšys ateities kartoms paliko neįkainojamą totalitarinių A. Hitlerio ir J. Stalino diktatūrų nusikaltimų liudijimą. Ministras buvo vienas iš kelių lietuvių, spaudusių ranką ir akis į akį bendravusių su abiem kruviniausiais XX a. diktatoriais. Sykį paklaustas, kuo šie tironai skyrėsi, J. Urbšys pasakė: „Niekuo – abu buvo Lietuvos priešai. Vienas įsakė pasiduoti per tris dienas, antras – per dešimt valandų... Toks ir skirtumas. Nei tas, nei kitas nenorėjo matyti mūsų žemėlapyje.“

REKLAMA


Rugpjūčio 23-ioji, Juodojo kaspino diena, – viena svarbiausių datų šiuolaikinės lietuvių tautos istorinėje sąmonėje. Šią dieną 1939 m. Maskvoje, Kremliuje, nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė Molotovo–Ribbentropo paktą, kuriuo pasidalijo įtakos sferomis Europoje. Poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „po savaitės šampanas Stalino, Ribbentropo ir Molotovo taurėse pavirto krauju – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas“.


Sovietų Sąjunga siekė nuo pasaulio nuslėpti Molotovo ir Ribbentropo sandėrį bei jo padarinius, 1940 m. įvykdytos Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos faktą.


Sovietmečiu iš lietuvių tautos atminties trintas bet koks teigiamas prisiminimas apie nepriklausomybę. Pasitelkus galingą propagandos ir dezinformacijos mašiną ištisoms kartoms skiepytas melas apie 1940 m. pačių lietuvių rankomis nuverstą „fašistinį“ Antano Smetonos režimą.

REKLAMA


Dainuojančios revoliucijos metais pirmą kartą išleisti J. Urbšio atsiminimai sugriovė sovietų propagandos melą apie savanorišką Lietuvos įstojimą į SSRS, padėjo visuomenei patikėti artėjančia nepriklausomybe. Ypač didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusi, dešimtimis tūkstančių egzempliorių tiražais imta spausdinti plonytė, vos šimto puslapių J. Urbšio knyga makulatūra pavertė šimtus sovietinių pseudoistorikų tomų ir sukėlė tikrą šoką to meto visuomenei.


J. Urbšio „Atsiminimai“ arba „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ atsidūrė neabejingo laisvei lietuvio knygų lentynoje greta kitų kadaise sovietų uždraustų egzodo poetų ir rašytojų kūrinių, A. Šapokos Lietuvos istorijos, tremtinių, pokario partizanų atsiminimų.


J. Urbšio liudijamos istorinės tiesos triumfo diena – 1988 m. rugpjūčio 23-ioji, Molotovo–Ribbentropo paktui pasmerkti skirtas didysis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas Vilniaus Vingio parke, kuriame dalyvavo apie 150 tūkst. žmonių. Per garsiakalbius iš diktofono nuskambėjo J. Urbšio, negalėjusio atvykti į mitingą dėl silpnos sveikatos, kalbos įrašas, anot istoriko dr. Č. Laurinavičiaus – „bene stipriausias argumentas pasmerkiant Molotovo–Ribbentropo paktus“.


Susirinkusiems į mitingą žmonėms keli lakoniškai, be emocijų tariami sakiniai paliko neišdildomą įspūdį. Buvusio ministro kalba tapo istorine iki sutemų vykusio renginio kulminacija, o pats jos autorius virto tikru moraliniu autoritetu, savotiška jungtimi, susiejusia Lietuvos praeitį ir ateitį.



Ši J. Urbšio knyga patenka į istoriškai Lietuvai reikšmingiausių XX a. memuarų sąrašą. Naujausias jos leidimas papildytas komentarais, mokslinių tyrimų medžiaga, amžininkų atsiminimais, vaizdiniais ir rašytiniais istorijos šaltiniais. Knygoje pirmą kartą publikuojamos seniausio žinomo atsiminimų teksto, paties autoriaus pavadinto „Susitikimai su Stalinu ir Molotovu“, ištraukos.


Kaip matyti iš J. Urbšio rašyto paaiškinimo, 1965-aisiais, giliu sovietmečiu, jis atsispyrė KGB spaudimui ir išdrįso komunistinei LSSR valdžiai įteikti tai, ką paprastai net drąsiausi to meto rašytojai dėdavo giliai į stalčių, – necenzūruotus ir komunistine ideologija nepagražintus atsiminimus apie Sovietų Sąjungos ir Lietuvos santykius 1939–1940 m. Juos perskaitęs LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis „rekomendavo“ J. Urbšio rankraštį laikyti „giliausiame archyve“.


J. Urbšio tikėjimas laisve neapvylė, jis vienintelis iš paskutinės tarpukario Lietuvos vyriausybės sulaukė 1990 m. kovo 11-osios – nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Deja, autorius nebeišvydo blogio imperijos SSRS griūties 1991-ųjų pabaigoje. Šiemet šiai epochinei demokratinio pasaulio pergalei sukanka 30 metų.


Knygos ištrauka


Remilitarizavusi Reino sritį, apsiginklavusi iki dantų, užėmusi Austriją ir Čekoslovakiją, hitlerinė Vokietija 1939 metais atsigręžė į Rytus. Kovo mėnesį atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, o rugsėjo 1 dieną puolė Lenkiją. Lietuvos padėtis kariaujančiųjų šalių sparne pasidarė itin grasi ir kebli.

REKLAMA


Lietuva pasiskelbė laikysiantis tame kare neutraliteto. Jam ginti jinai karo pradžioje įvykdė dalinę mobilizaciją. Viliodama Vilniumi, Vokietija bando įtraukti Lietuvą į karą prieš Lenkiją – apie rugsėjo 10 dieną siūlo Lietuvai, kad toji su savo kariuomene žygiuotų Vilnių užimti, ir žada tą žygį paremti. Tačiau Lietuva pasilieka ištikima pasiskelbtam neutralitetui, nors karo pavojaus Lietuvai tuo metu iš beveik jau nugalėtos Lenkijos pusės ir negalėjo būti.


Čia pravartu pažymėti, kad Lietuvos simpatijos Vokietijos–Lenkijos karo metu buvo iš viso Lenkijos, kaip užpultosios, pusėje, nepaisant gyvybinių nuoskaudų, kurių Lietuva patyrė iš Lenkijos dėl Vilniaus, atsikurdama po Pirmojo pasaulinio karo kaip nepriklausoma valstybė.


Mat brutali Vokietijos agresija kovo mėnesį prieš ją pačią (Klaipėdos krašto atplėšimas), o dabar prieš Lenkiją buvo smarkiai sukrėtusi lietuvių tautos moralinį jausmą.


1939 metų rugsėjo 17 dieną Sovietų Sąjunga peržengė Lenkijos sieną, užėmė Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją, Vilniaus kraštą su Vilniumi ir pasiekė demarkacijos liniją, faktiškai susidariusią tarp nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valdomo Vilniaus krašto. [...]


Sovietų Sąjunga, vadinasi, laikė dabar savo valdžioje Vilniaus kraštą ir Vilnių, taigi tą Lietuvos teritorijos dalį, kurią 1920 metų liepos 12 dienos Taikos sutartimi ji buvo pripažinusi Lietuvai ir tą pripažinimą vėliau ne kartą patvirtinusi. Todėl, turėdama galvoje galiojančias tarp abiejų valstybių sutartis ir draugiškus santykius, Lietuva pagrįstai tikėjosi, jog išmušė valanda atgauti sostinę ir žemes, kurių buvo netekusi dėl Pilsudskio inscenizuoto vadinamojo Želigowskio smurto. [...]


Gal į rugsėjo pabaigą Sovietų Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas išsikvietė į Kremlių Lietuvos pasiuntinį Ladą Natkevičių ir, nė neužsimindamas, rodos, apie Vilnių, pasakė, jog Sovietų Sąjungos vyriausybė pageidautų, kad Lietuvos ministras pirmininkas arba užsienio reikalų ministras atvyktų į Maskvą.

REKLAMA


„Šiuo atsakingu momentu Sovietų Sąjunga laukia iš Lietuvos itin draugiškos laikysenos“, – tokiais apytikriai žodžiais Molotovas akcentavo savo pareiškimą. [...]


1939 metų spalio 3 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras išskrido per Rygą į Maskvą.
Maskvos aerouoste, kuris ta proga buvo papuoštas Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vėliavomis, Lietuvos atstovą sutiko ir pasveikino užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, vyresnio amžiaus žmogus, pavarde, jei gerai menu, Lozovskis, ir kiti.


Tą patį vakarą su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Ladu Natkevičiumi buvome pakviesti į Kremlių. [...]


Erdvi salė. Dešiniajame kampe (žiūrint nuo durų) – didelis, telefonais gausiai apstatytas rašomasis stalas, kairiajame – atdaros durys dar į tolimesnę patalpą. Vienu galu žiūrįs į tas atdaras duris, kone per visą salę tįsi posėdžių stalas.


Tai – Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko ir užsienio reikalų liaudies komisaro V. Molotovo kabinetas. Ten mūsų laukė jo šeimininkas Molotovas, užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Potiomkinas ir Sovietų Sąjungos reikalų patikėtinis Lietuvoje Pozdniakovas.


Susėdome prie posėdžių stalo, netoliese nuo tų atdarų durų. Jose netrukus pasirodė Stalinas.
Jį buvo lengva pažinti – atrodė taip, kokį pasaulis buvo pratęs matyti gausingose nuotraukose. [...]
Žodį ima Stalinas ir be užuolankų paskelbia, kad Sovietų Sąjunga susitarusi su Vokietija (su ta hitlerine, fašistine!), jog didžiausioji Lietuvos dalis tenkanti Sovietų Sąjungai, o siauras jos pasienio ruožas – Vokietijai.


Kloja ant stalo Lietuvos žemėlapį ir rodo nubrėžtą jame Sovietų Sąjungos ir Vokietijos „valdų“ skiriamąją liniją nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. [...]


Bandau protestuoti prieš tokį nepriklausomos valstybės dalijimąsi. Sakau, jog iš ko ko, tik ne iš draugiškos Sovietų Sąjungos Lietuva galėjo to laukti. Kalbu, bet ir prisilaikau – akyse dunkso V i l n i u s, miestas ir kraštas, kurių Lietuvai atgauti jos vyriausybė šičia mane siuntė.


Stalinas aiškina, jog Sovietų Sąjunga anaiptol tokio padalijimo nenorinti, jog to ruožo Lietuvos pasienyje reikalavę vokiečiai, ir jei jie nuo savo reikalavimo atsisakys, tai ir tas ruožas pasiliks prie Lietuvos. Galime tuojau pat, – kalbėjo toliau Stalinas, – pasikviesti Vokietijos ambasadorių von Schulenburgą ir su juo tą klausimą aptarti.


Molotovas sako: – Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą, ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių…


Žodžiai atrodytų lyg ir raminantys, jeigu žinotum, kad tie nauji keliai nesutaps baigmėje su seniai išvažinėtaisiais…


Stalinas konkretizuoja: – Mes turime su jumis pasirašyti dvi sutartis: vieną – Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kitą – savitarpio pagalbos.


Kloja ant stalo antrą Lietuvos žemėlapį. Šis teikia smagesnį lietuvio širdžiai vaizdą. Nubrėžtoji jame linija rodo, kad Vilnius ir tam tikra dalis teritorijos į rytus nuo jo perleidžiama Lietuvai. Linija eina visai netoli nuo sostinės. Atiduodamai teritorijai toli iki 1920 metų liepos 12 dienos Taikos sutartimi pripažintos Lietuvai teritorijos. [...]


Grįžę į pasiuntinybę, neilgai ten ir pabuvome – telefono skambutis vėl iškvietė mus į Kremlių. Nuvažiavome apie antrą valandą nakties.


Mūsų laukė tie patys asmenys. Jie pateikė mums dviejų sutarčių projektus: vieną – dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai, kitą – dėl Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos. Antrosios sutarties projektas numato Sovietų Sąjungai teisę įvesti į Lietuvos teritoriją savo kariuomenę ir nuolat ją ten laikyti. Nebepamenu tiksliai kiek, bet ne mažiau kaip 50 000.


Susipažinęs su tuo projektu, tariau: – Bet juk tai Lietuvos okupacija!


Stalinas su Molotovu nusišypsojo. Pirmasis pasakė, jog pradžioje panašiai kalbėjusi ir Estija. Sovietų Sąjunga nemano grėsti Lietuvos nepriklausomybei. Priešingai. Įvestoji į Lietuvą Sovietų Sąjungos kariuomenė būsianti Lietuvai tikra garantija, jog Sovietų Sąjunga ją ginsianti, jei kas ją užpultų, taigi toji kariuomenė tarnausianti pačios Lietuvos saugumui.


– Mūsų įgulos padės jums malšinti komunistinį sukilimą, jeigu toks Lietuvoje įvyktų, – pridūrė Stalinas ir nusišypsojo. [...] iš savo „sąmojo“.


Mudu su Natkevičiumi niekaip į tai nereagavome ne tik todėl, kad, anot priežodžio, „tyla – gera byla“, bet svarbiausia todėl, kad kiekvienas neatsargus mūsų žodis galėjo pakenkti mūsų atstovaujamam kraštui. Tegu linksminasi galiūnai. Pakentėsime. Ne pirmas kartas. [...]


Stalinas tuo tarpu sutinka sumažinti įvestinos į Lietuvos teritoriją sovietinės kariuomenės kontingentą iki 35 000. Jis, girdi, nežinojęs Lietuvą turint tokią negausią savo kariuomenę ir suprantąs Lietuvos nenorą turėti sovietines įgulas gausesnes už savo pačios kariuomenę. [...]


Viskas tarytum išsiaiškinta. Keliamės su Natkevičiumi išeiti. Kaip ir juokais guodžiuosi savo nelaimingu likimu – ką tik teko pakelti smūgį iš Vokietijos, atplėšusios Klaipėdos kraštą, dabar vėl toks smūgis… [...] ir iš tokios pusės, iš kurios mažiausiai jo laukta.


Stalinas tuoj reaguoja: – Vokietija atplėšė jums teritorijos. Mes, priešingai, duodame. Koks gali būti lyginimas! [...]


Molotovas siūlo mums susisiekti su savo vyriausybe telefonu ir gauti reikalingus įgaliojimus. Atsakau, jog neįmanoma tokį reikalą svarstyti telefonu. Stalinas man pritaria.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.