Senelių indėlis į visuomenės gerovę – neįkainojamas

Senelių indėlis į visuomenės gerovę – neįkainojamas


Jaunystės kultas, senėjimo, nevertingumo baimė, mada jaunintis, ištisa grožio industrija, slepianti senėjimo požymius, pasirodo, turi evoliucinį pagrindą – gyvūnų pasaulyje vaisingumo pabaiga reiškia gyvenimo pabaigą. Tačiau mokslininkai atskleidė, kad žmonės išsiskiria unikalia savybe – būti naudingi ir vyresniame amžiuje, maža to, seneliai – svarbus visuomenės gerovės elementas.


Teodora RAŠIMAITĖ


Neseniai Kalifornijos Santa Barbaros universiteto mokslininkai paskelbė darbą, kuris paneigė iki šiol šimtmečius vyravusį požiūrį, kad galimybės įveikti natūraliąją atranką, pasibaigus reprodukciniam amžiui, sumažėja iki nulio. Jie tvirtina, kad ilgą gyvenimo trukmę praradus reprodukcinę funkciją lemia ne tik pastarojo meto medicinos pažanga. Mūsų sėkmės paslaptis – mūsų seneliai.


Straipsnyje, paskelbtame „Proceedings of the National Academy of Sciences“, antropologijos profesorius Maiklas Gervenas ir populiacinės ekologijos specialistas dr. Razielis Deivisonas pabrėžia, kad ilgo gyvenimo potencialas išskiria mus iš kitų gyvybės formų, tai yra iš esmės tik žmonėms būdinga gyvenimo eigos ypatybė.

REKLAMA


Remiantis ilgalaikiu evoliucinės biologijos kanonu, natūralioji atranka yra itin savanaudiška ir teikia pirmenybę tiems, kurie gali prisidėti prie visuomenės gerovės gausindami individų skaičių. Paprastai tariant, natūralioji atranka yra pasirengusi pašalinti kenksmingas mutacijas, kurių neišvengiamai gausėja sulig amžiumi. Po menopauzės mūsų ląstelės yra labiau pažeidžiamos mutacijų, tad įprastai dauguma gyvūnų, tapę nevaisingi, miršta. Vis dėlto nereikėtų skubėti džiaugtis, kad mūsų pasąmonėje glūdinčios mintys, jog naudingi yra tik jauni žmonės, šimtu procentų pasitvirtina.


Unikali savybė


Pasirodo, žmonės (ir kai kurių rūšių banginiai) turi unikalią savybę – dar ilgai gyventi pasibaigus reprodukciniam amžiui. Natūraliosios atrankos teorija to nepaaiškina, ir net mokslininkai teigia, kad ilga gyvenimo trukmė po menopauzės yra mįslė. Vis dėlto, nors paaiškinimo nėra, tai yra neginčijamas faktas. Kita vertus, gamtoje nieko nėra beprasmiško, tad paaiškinimas turi būti.

REKLAMA


„Žvelgiant iš natūraliosios atrankos perspektyvos, ilgas gyvenimas po menopauzės yra galvosūkis, – tvirtina Kalifornijos Santos Barbaros universiteto antropologijos profesorius M. Gervenas. – Daugumoje gyvūnų, įskaitant šimpanzes – mūsų artimiausius brolius primatus, – populiacijų vaisingumo ir ilgaamžiškumo ryšys yra labai ryškus: išgyvenamumas sumažėja kartu su gebėjimu daugintis. Tačiau žmonės gali gyventi dešimtmečius po to, kai netenka galimybės turėti vaikų. Mes įgyjame ne keletą papildomų metų – turime tikrą gyvenimo tarpsnį pasibaigus reprodukciniam amžiui.“


Vyresnių visuomenės narių vertė


„Hipotezės apie vyresnio amžiaus žmonių vertę sklando jau kurį laiką“, – pabrėžia mokslininkas ir atkreipia dėmesį, kad atliktas tyrimas jas išryškina ir atskleidžia, koks gali būti natūraliosios atrankos poveikis, kai kalbame apie vyresnio amžiaus žmones ir jų galimą indėlį į visuomenės išlikimą.


Viena iš pagrindinių žmogaus ilgaamžiškumo hipotezių yra vadinama močiutės hipoteze: savo pastangomis močiutė iš motinos pusės gali prisidėti prie visuomenės gerovės, padėdama pagerinti savo anūkų išgyvenamumą ir taip sudaryti sąlygas jų dukroms susilaukti daugiau vaikų. Evoliuciniu požiūriu močiutė taip užsitikrina, kad jos genai būtų perduoti juo plačiau, kitaip sakant, tiesia sau kelią į amžinybę.


„Taigi svarbi yra ne vien reprodukcinė funkcija tiesiogine šio žodžio reikšme, bet ir netiesioginė pagalba reprodukcijos sėkmei. Galimybė sutelkti išteklius, o ne tik pasikliauti savo pastangomis būdinga visiems socialiniams gyvūnams, ypač žmonėms“, – teigia vienas iš tyrimo autorių R. Deivisonas.



Savo darbe tyrėjai pagrindžia idėją, kad kartų bendradarbiavimas ir išteklių pasidalijimas atliko reikšmingą vaidmenį įvairiausiais amžiais nuo seniausių laikų.


„Nuo gimimo praeina iki dviejų dešimtmečių, kol žmonės pagamina daugiau maisto, nei suvartoja“, – tvirtina Pietų Amerikos vietinių grupių ekonomiką ir demografiją tyrinėjęs M. Gervenas. Visų pirma reikia dalytis maistu, kad vaikai išaugtų ir išgyventų iki to laiko, kol taps produktyviais grupės nariais. Suaugusieji išsiskiria gebėjimu pasigaminti daugiau maisto, nei jiems patiems reikia, ir dalytis su tais, kurie taps maisto parūpintojais suaugę (vaikais), taip pat kitais grupės nariais, kurių nauda nėra tiesioginė, materiali.


„Ši aprūpinimo strategija nuo ikiindustrinės visuomenės laikų išliko per amžius ir persikėlė į industrializuotas visuomenes“, – atkreipia dėmesį populiacinės ekologijos specialistas.


Dvasinis senelių indėlis


Remiantis medžiotojų ir rinkėjų bei žemdirbių demografiniais ir ekonominiais duomenimis daroma išvada, kad vyresnio amžiaus suaugusieji, su kuriais dalijamasi maistu, taip pat prisideda prie bendruomenės išgyvenamumo, o papildoma pagalba lemia net iki kelių papildomų vaikų. Tiesa, šis modelis veikia iki tam tikros ribos.


Visų pirma suaugusieji turi pagaminti daugiau maisto, nei reikia jiems patiems, ir su kitais bendruomenės nariais dalijamasi tik tuomet, kai yra resursų perteklius. Turint maisto mažiau, nei reikia patiems, žinoma, nėra kuo dalytis, tuomet silpsta vaikai, nebūna tų papildomų vaikų, kuriuos garantuoja vyresnių žmonių indėlis, ir bendruomenės vystymosi spiralė sukasi išnykimo link.

REKLAMA


Vis dėlto, kaip pabrėžia mokslininkai, maistas – dar ne viskas. Vaikai turi įgyti reikalingų įgūdžių, būti socializuojami, jiems turi būti suformuota pasaulėžiūra. Tai darydami seneliai ne tik palengvina vaikų priežiūros naštą tėvams, bet ir užtikrina tradicijų perdavimą. Žinoma, kiekviena karta tradicijoms suteikia ką nors naujo, bet nauji dalykai statomi ant buvusių kartų sukurtų pamatų.


Įdomu, kad nuo seniausių laikų, kai suaugusieji kiauras dienas medžiodavo, plušdavo laukuose ar fabrikuose, iki dabartinių, kai norint uždirbti pinigų taip pat reikia nemažai pastangų, tėvai dvasiniams vaikų poreikiams turėdavo gana mažai laiko, ir šią spragą užpildydavo būtent seneliai.


Tad svarbiausia išvada, beje, akivaizdi, bet daugelio žmonių ir šiais laikais nesuvokiama, yra ta, kad naudingi – ne tik tie žmonės, kurie uždirba materialines gėrybes, bet ir tie, kurie prisideda prie visuomenės gerovės netiesiogiai. Deja, dažnai girdime sakant, kad vyresnio amžiaus žmonės yra tik resursų naudotojai, neišvengiamos išlaidos ir pan.


Naudingi tarpusavio ryšiai


Beje, ir mokslininkai neaiškina kartų tarpusavio bendradarbiavimo moraliniais motyvais, tai – abipusiškai naudingi ryšiai, prisidedantys ir prie pavienių individų, ir prie visos visuomenės gerovės. Taigi kalbama apie visiems naudingą bendradarbiavimą, nes pagyvenę žmonės ne tik prisideda prie grupės gerovės, bet ir gauna garantiją, kad turės pakankamai maisto, gaus apsaugą ir priežiūrą.


M. Gervenas ir R. Deivisonas taip pat mano, kad būtent socialus elgesys – savitarpio pagalba ir bendradarbiavimas – turėjo esminę įtaką žmonijos vystymuisi. Pavyzdžiui, šimpanzės, iki šiol esančios geriausias pavyzdys, kaip galėtų atrodyti paskutiniai bendri žmonių ir beždžionių protėviai, nuo penkerių metų geba pačios susirasti maisto. Tačiau jų veiklai reikia mažiau įgūdžių ir jos sukuria minimalų perteklių. Minėto straipsnio autorių nuomone, jei į šimpanzes panašūs mūsų protėviai būtų labiau dalijęsi savo maistu, tai galėjo lemti ilgesnę jų gyvenimo trukmę. Pasak tyrėjų, žmogaus ilgaamžiškumas iš tikrųjų yra susijęs su bendradarbiavimu. Šimpanzių močiutės retai ką nors daro dėl savo anūkų.

REKLAMA


„Šiandien yra tiek vyresnio amžiaus žmonių, kiek nebuvo niekada anksčiau, bet senatvė ir vyresnio amžiaus gyventojai vis dar per daug nuvertinami, – pabrėžia M. Gervenas. – Todėl didžioji dalis vyresnio amžiaus asmenų vertės lieka neišnaudota. Laikas rimtai pagalvoti, kaip suvienyti kartas ir panaudoti vyresnio amžiaus žmonių išmintį ir patirtį.“


Tyrimo autoriai teigia, kad ilgas mūsų gyvenimo laikotarpis pasibaigus reprodukciniam amžiui ir netekus galimybės teikti tiesioginę socialinę naudą atveria didžiules kitas galimybes, tačiau čia reikalingos investicijos į sveikatą ir socialinę sritį. Bet kokiu atveju, pasak mokslininkų, visuomenė turi permąstyti pokyčius, susijusius su ilgesne gyvenimo trukme ir, beje, atitinkamai užsitęsusia vaikyste, t. y. tolstant laikui, kai vaikai patys užsidirba pragyvenimui.


Socialinių normų įvairovė


Tiesa, šiuolaikiniai mokslininkai vis dažniau atkreipia dėmesį į tai, kad intensyvūs visuomenės raidos procesai kelia riziką kartų solidarumui kaip asmens gerovės aplinkai. Klaipėdos universiteto vyriausiosios mokslo darbuotojos, socialinių mokslų daktarės Sigitos Kraniauskienės mokslinių interesų sritis – būtent kartų santykiai. Mokslininkė tvirtina, kad gilintis į šią temą pradėjo apgynusi daktaro disertaciją „Tapatybės konstravimas biografijose (kartos ir lyties identitetas XX a. lietuvių autobiografijose)“. „Tyrinėjau paprastų žmonių biografijas, ir jas reikėjo palyginti pagal tam tikrus kriterijus. Vienas iš jų buvo amžius. Būtent dėl amžiaus skirtumo atsiranda skirtingi požiūriai, taip pat ir į save“, – pabrėžia pašnekovė.


Ar išties visuomenėje vis labiau įsivyrauja individualizmas? Nors dažnai individualizmu, netgi egoizmu kaltinami jaunesni žmonės, tačiau yra ir nemažai vyresnių asmenų, kurie, skirtingai nei ankstesniais laikais, nelaiko anūkų priežiūros ar apskritai dalyvavimo jų gyvenime savo pareiga.


„Pirmiausia kartų sąvoka yra dviprasmiška. Egzistuoja šeimos kartos, ir jos yra aiškios: seneliai, tėvai, anūkai. Tačiau neįmanoma aiškiai apibrėžti visuomenėje egzistuojančių kartų. Tik būdami visuomenės nariais juntame skirtumus, bet vis tiek nepavyksta aiškiai įvardyti, kur prasideda ir baigiasi viena ar kita karta. Aišku tik viena: mūsų civilizacija vystosi nuo racionaliai sutvarkytos, besivadovaujančios tam tikromis gana griežtomis taisyklėmis iki postmodernios, kur taisyklės ir normos yra ginčijamos, egzistuoja didžiulė socialinių normų įvairovė.


Žmonės tiesiog turi daugiau galimybių elgtis individualiai, kita vertus, nepaisant to, egzistuoja tam tikros tendencijos, į kurias atsižvelgiama ir kurios verčia elgtis vienaip, o ne kitaip. Pavyzdžiui, visuomenėje vyrauja tendencija rinktis samdomąjį darbą. Kalbant apie vyresnius žmones, jie individualizmo sau leidžia mažiau, bet, žinoma, skiriasi nuo tų žmonių, kurie gyveno prieš šimtą metų“, – dėsto S. Kraniauskienė.


Vertybių svarba


Pasak pašnekovės, svarbiausias aspektas vis dėlto yra socialinis, t. y. kiek visuomenė leidžia ir toleruoja individualius pasirinkimus. Jei apie senelius, auginusius anūkus, kalbėtume su apgailestavimu, kad dabar taip nebėra, turėtume prisiminti, jog anuomet tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Juk ir, pavyzdžiui, skyrybų ėmė daugėti nuo tada, kai jos buvo teisiškai leidžiamos, o ne dėl to, kad žmonės anksčiau buvo geresni.

Visgi ir šiuo atveju viskas priklauso nuo visuomenės vertybinių nuostatų. Beje, jos atsispindi socialinės gerovės modeliuose. Štai Pietų Europoje iki šiol yra tvirti kartų ryšiai, o Šiaurės šalyse paramos vaikams ir pagyvenusiems žmonėms labiau tikimasi iš valstybės. S. Kraniauskienės teigimu, Lietuvoje vyraujantį modelį, ko gero, derėtų laikyti mišriu.


Paklausta apie unikalų pagyvenusių žmonių indėlį į visuomenės gerovę, mokslininkė visų pirma atkreipia dėmesį, kad idėjų pasaulis išties yra žmonių privilegija, o bendrumo suvokimas, ryšys su buvusiomis kartomis, solidarumas verčia žmones ne tik palaikyti giminės tarpusavio ryšius, bet ir kurti valstybes.


„Žmonės stengiasi ne tik kurti, išsaugoti ir stiprinti savo grupę, bet ir suteikti jai perspektyvos pojūtį, tęstinumą. Visa tai suteikia tvirtumo ir grupei, ir pačiam žmogui. Ryšys su seneliais tarsi susieja mus su daugybe kartų, kurios gyveno iki mūsų gimimo ir prie jo prisidėjo“, – teigia pašnekovė.


Atrodo, kad vienam gyventi, nesijaučiant niekam skolingam, nesitikint niekieno pagalbos ir atsisakant ją suteikti, kartais būna išties paprasčiau, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Vis dėlto socialinis atsietumas sukelia daugybę psichologinių problemų, ir mokslininkai tai jau yra įrodę.