90-metį atšventusia aktore Regina Varnaite žavisi kelios kartos. Jos užkrečiantis juokas priverčia šypsotis širdį, o skardus balsas suvirpina tolimiausią sielos užkaborį. Scenoje ji – galingas energijos vulkanas, gyvenime – ramesnė. Iki skausmo paprasta ir nuoširdi.

Kauno dramos teatrą aktorė vadina Lietuvos teatrų lopšiu, kuriame ji „supasi“ vos baigusi vidurinę mokyklą Ukmergėje. Studijuodama režisieriaus Antano Sutkaus vadovaujamame kurse, Regina galėjo kone kas vakarą žiūrėti Kauno muzikinio dramos teatro spektaklius. Ji matė vaidinančius Lietuvos teatro pradininkus: Petrą Kubertavičių, Aleksandrą Kupstą, Jurgį Petrauską, Oną Rymaitę, Juozą Laucių ir kt. Klausėsi operos solistų – Petronėlės Zaniauskaitės, Aleksandros Staškevičiūtės, Juozo Mažeikos – atliekamų kūrinių. Kauno dramos studijoje Regina Varnaitė sutiko ir savo gyvenimo meilę – aktorių Vytautą Eidukaitį ir ištisus dešimtmečius liko ištikima šiam miestui bei teatrui.

Mergaitė iš Liepų alėjos

Reginos tėveliai susituokė Žitomire (Ukrainoje), ten gimė aktorės sesutė ir broliukas, kuriuos dar kūdikius pasiglemžė dizenterija. Po Pirmojo pasaulinio karo tėvai su kelerių metukų Reginos broliu Eriku grįžo į Lietuvą. Būsimoji aktorė gimė Ukmergėje. „Tėvelis įsigijo ūkį netoli Ukmergės, – prisimena Regina. – Čia prabėgo laikas, kai pradedi prisiminti save, kai formuojasi pasaulėvoka ir santykiai su artimaisiais bei aplinka.“

Tarpukario Kaune aktorės tėvelis Rapolas Varnas dirbo Žemės tvarkymo departamente. Vasarą jis vykdavo į įvairias vietoves žemės matuoti. Namo parkakdavo ne kiekvieną savaitgalį, tačiau visuomet su lauktuvėmis. Kol šeima gyveno kaime, tėvas pastatė namus Ukmergėje, Liepų alėjoje. Šiuose namuose Regina ir užaugo, iš čia kulniavo į Antano Smetonos vardu pavadintą gimnaziją.
Reginos Varnaitės prisiminimai apie mokyklą – patys šilčiausi. Jai neblogai sekėsi visi dalykai, tačiau labiausiai laukdavo literatūros pamokų.

Dalyvaudavo įvairiuose mokyklos renginiuose – spektakliuose. „Atmintyje įsirėžė „gėlių šokis“, toks gražus, spalvingas, nuotaikingas, – prisimena aktorė. – Ruošėmės pasirodyti Utenos mokykloje. Pasisiuvome baltas sukneles. Visą vakarą lanksčiau rožytes iš spalvoto popieriaus, o iš ryto išgirdome, kad prasidėjo karas... Gėlių šokis liko nesušoktas...“

Pašaukimą vaidinti Regina pajuto jau vaikystėje. Mama anksti pastebėjo mergaitės polinkį vaidinti ir padrąsino ją siekti tikslo. Aktorė ir šiandien prisimena gilų – dvidešimt dviejų rentinių – šulinį Liepų alėjos kieme. Iš jo kasdien semdavo vandenį. Kartą, priėjusi prie šulinio ir pažvelgusi gilyn, ji apsisprendė – studijuos aktorinį meną. Taigi vieną dieną senas šulinys tapo nauju gyvenimo atskaitos tašku.

Regina svajojo apie tuometę menininkų Meką – Paryžių. Tačiau kai 1946 metais baigė gimnaziją, Lietuva jau buvo okupuota. Svajones apie Paryžių pakeitė realybė Kauno dramos teatro studijoje. Vėliau – studijos Valstybiniame A. Lunačiarskio teatrinio meno institute (GITIS) Maskvoje. Lietuvių kursui vadovavo Dailės teatro aktoriai Vasilijus Orlovas ir Grigorijus Konskis, teatro pedagogė Marija Orlova.

„Tuomet GITIS’e buvo estų, kazachų, turkmėnų tautinių grupių. Kai atvykome į Maskvą, instituto koridoriuose girdėjome šnibždantis „Zapad prijechal“ („Vakarai atvažiavo“), – nuklysta į prisiminimus Regina. – Labiausiai patiko sceninio meistriškumo pamokos, atlikdavome etiudus, iš pradžių vaidinome su menamais daiktais, vėliau atsirado tekstai. Po instituto visas lietuvių kursas grįžo į Kauną. Mūsų diplominiai spektakliai (A. Griciaus „Išvakarės“, P. Bomaršė „Figaro vedybos“, M. Gorkio „Barbarai“ ir kt.) buvo įtraukti į teatro repertuarą.“

Scenoje – 65 metus

Kauno dramos teatre Regina – nuo 1952 metų. „Laikas – kaip viesulas pralėkė nepastebimai. Vienu gūsiu. Šeši dešimtmečiai scenoje man – kaip stebuklas, – stebisi...“

Pirmasis Reginos Varnaitės vaidmuo Kauno dramos teatre – Galčicha spektaklyje „Be kaltės kaltieji“. 25 metų mergina suvaidino suvargusią senutę. Režisierius Romualdas Juknevičius liko sužavėtas Reginos darbu. Pirmasis blynas neprisvilo!

Šiandien Regina skaičiuoja per šimtą vaidmenų, sukurtų teatre, kine, televizijos spektakliuose ir serialuose. Tačiau vienintelio, širdžiai brangiausio, negalėtų išskirti. Kiekvienas persikūnijimas – nuoširdus ir svarbus. Pavyzdžiui, motušė Torntono Vailderio „Ilgoje Kalėdų vakarienėje“. Vos dešimt minučių scenoje. Užtat kokių! Per tas kelias akimirkas reikėjo įkūnyti vienatvę, atskleisti meilę žmogui, kurio jau nėra šalia, o personažo išėjimą iš scenos sutapatinti su egzistenciniu pasitraukimu nebūtin... Stiprūs jausmai ir tikros emocijos – širdžiai labai brangu.

Pora scenoje ir gyvenime

Dažnai pasitaiko, kad dvi ryškios asmenybės nesutelpa po vienu stogu, užstoja saulę vienas kitam. Tačiau Reginos atveju – priešingai. Jiems su vyru Vytautu Eidukaičiu buvo smagu būti drauge. Studijų metais užgimę jausmai baigėsi santuoka ir bendru darbu tame pačiame teatre.

„Rytais kartu skubėjome į repeticijas, vakarais į spektaklius, o kur dar gausybė įvairiausių renginių, susitikimų su žiūrovais! – prisimena aktorė. – Jau diplominiame darbe (Maksimo Gorkio „Barbaruose“) vaidinome vyrą ir žmoną Pritykinus. Be abejo, šilčiausius prisiminimus paliko spektaklis „Visada tas pats“. Čia su Vytautu sukūrėme dviejų žmonių pasakojimą apie gyvenimą, meilę, ištikimybę.“

Paskutinis jųdviejų bendras darbas – nykštukai „Bilbe Beginse“ (pagal Džono Ronaldo Tolkino apysaką). „Vytautas tuomet labai džiaugėsi, kad galime vaidinti vaikams, mat jau turėjome anūkų, – prasitaria aktorė...“

Gyvenime Regina – santūresnė nei scenoje, nėra itin šneki. Užtat Vytautas spinduliuote spinduliuodavo išskirtiniu humoro jausmu ir iškalbingumu. Jis žavėdavo ir šeimos narius, ir bičiulius gebėjimu prajuokinti pačiose netikėčiausiose situacijose. Visi tik ir laukdavo, kol Vytautas prasižios. Regina džiaugiasi: „Nors jo pasakojamas istorijas girdėdavau ne pirmą kartą, juokdavausi kartu su visais, taip naujai ir netikėtai jis mokėjo perteikti...“

Vaidmuo – tarsi vizitinė kortelė

Regina tokio vaidmens neturi. Taip jai atrodo. Žiūrovui – kitaip. Vienas prisimena Izoldą (Kazio Sajos „Šventežeris“), kitas – Juokdarį (Viljamo Šekspyro „Dvyliktoji naktis“), trečias – Bekampienę (Keturakio „Amerika pirtyje“), ketvirtam galbūt tai Paulė Šakalytė iš „Giminių“.
Apie legendinį „Giminių“ serialą – atskira kalba. Po dvidešimties metų visi „giminaičiai“ vėl susibūrė filmavimo aikštelėje. Ir vėl vaidina! Tarsi tik vakar būtų išsiskyrę, „Giminės. Po dvidešimties metų“. Ir aktoriai iš tiesų jaučiasi lyg giminės. Juk nuo studijų laikų pažįsta vieni kitų šeimas, matė, kaip auga vaikai, kaip gimė anūkai.

„Giminių“ filmavimo aikštelėje labai šilta, jauki atmosfera, dirba darbšti, kūrybinga komanda, kurią bendram darbui sutelkia režisierius Saulius Vosylius, operatorius Jonas Gurskas, rūpestingai globoja filmo direktorė Onutė Apanavičienė. Labai saldu iš naujo susitikti, filmuotis, bendrauti, prisiminti, improvizuoti.

Beje, apie improvizacijas. Teatre ir kine pirmiausia reikia įkūnyti autoriaus bei režisieriaus sumanymus, o improvizacija yra tai, kas įvyksta netikėtai, savaime, neplanuotai, čia pat scenoje ar filmavimo aikštelėje. „Jei per spektaklį pavyksta improvizuoti, naujai atrastas detales galima bandyti panaudoti kitą kartą, – prasitaria aktorė. – Kas kita – kinas ar televizija. Filmavimo kameros fiksuoja kiekvieną smulkmeną, pati matau – pavyko ar ne...“

Teatras – namai, namai – teatras

Buvo laikas, kai aktorė namo pareidavo tik pernakvoti. Iš ryto kartu su vyru skubėdavo į repeticijas, vakare – spektakliai, sekmadieniais – net du: dieną – vaikams, vakare – suaugusiesiems... Kol dukros buvo mažos, Regina ir Vytautas grįždavo pietų – dėl bendrystės ir šeimos vienovės.

Susėsdavo visi už apskrito stalo. Reginos anyta prižiūrėjo mergaites ir pietus paruošdavo... Paskui prasidėjo netektys. Mirė mama, anapilin išėjo Vytauto tėveliai... Gyvenimas nesustojo – dukros ūgtelėjo. Tuomet šeimyna susirinkdavo tik vakare, po spektaklio: ilgai vakarieniaudavo ir kalbėdavosi, kalbėdavosi... Apie viską – praėjusią dieną, nuveiktus darbus, naujas patirtis ir pažintis...

„Gal todėl, kad visur – teatre, šventėse, darbe, namuose – buvome kartu su Vytautu, o dažnai – ir visa šeima. Ta riba tarp teatro ir namų buvo tarsi išsitrynusi“, – kalba Regina ir tuoj pat patikina, kad ir šiandien, sulaukusi garbaus amžiaus, nemėgsta namuose užsisėdėti: dalyvauja įvairiuose renginiuose, į susitikimus kviečia žiūrovai ir, nors retai, tačiau vis dar vaidina dviejuose Kauno valstybinio dramos teatro spektakliuose...

Eidukaičių šeimyna

Nors Reginos ir Vytauto dukros nepanoro tapti aktorėmis, negalima sakyti, kad su teatru jos neturi nieko bendro... Eidukaitytės užaugo teatre, nuo mažumės žiūrėjo visus spektaklius, kuriuose vaidino tėvai. Mergaitės žaisdavo grimo kambaryje ir atmintinai mokėjo tėčio bei mamos įkūnytų personažų tekstus, o gastrolių metu su kitų aktorių vaikais galėdavo suvaidinti visą spektaklį (juk vaikai labai lengvai įsimena, juolab kiekvieną vakarą žiūrimą tą patį spektaklį).

Reginos dukros dalyvaudavo teatro šventėse, klausydavosi spektaklių aptarimų, buvo didžiausios tėvų kritikės ir patarėjos.

Vyresnėlė Vyta, baigusi studijas, sukūrė šeimą ir išvyko gyventi į Kretingą. Aušra liko su tėvais, lydėjo juos į susitikimus su žiūrovais, padėdavo pasiruošti vakarui, persirengti kostiumus užkulisyje... „Po tėvelio mirties Aušra prisiėmė atsakomybę ir organizavo mūsų gyvenimą taip, kad aš galėčiau tęsti savo kūrybinę veiklą, vaidinti teatre, dalyvauti renginiuose, filmuotis... – atsidūsta aktorė. – Aušra iš Vytauto paveldėjo ypatingų gabumų – jai lengva renginį suorganizuoti, jį pravesti, ji raiškiai pasakoja, geba išlaikyti žiūrovų dėmesį. Be Aušros pagalbos nebūčiau galėjusi tiek visko padaryti, kiek padariau.“

Tačiau Aušra tikina, kad be sesers Vytos jaustųsi lyg be rankų... Eidukaičių šeima – lyg vienas kumštis. Tvirta, vieninga ir labai draugiška. Ar ji didelė? Žinoma, taip! „Juk ne tik dukros, vaikaičiai, provaikaičiai, bet taip pat žento artimieji, anūkų žmonos, jų tėveliai – tai žmonės, su kuriais susitinku šeimos šventėse ir sulaukiu pagalbos kasdieniame gyvenime. Džiaugiuosi, kad mane supa geri žmonės, aš niekada nesu vieniša“, – džiaugiasi aktorė.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“