Praeito šimtmečio Krymo tragedija

Praeito šimtmečio Krymo tragedija

Bela Kunas gimtojoje Vengrijoje agituoja gyventojus palaikyti „raudonąją revoliuciją“ (1919 m.).


Paskutiniais metais dėmesį prikaustęs Krymas pasižymi itin sudėtinga istorija. Ne kartą iš rankų į rankas ėjęs pusiasalis yra išgyvenęs ne tik totalią visų Krymo totorių tremtį Stalino valdymo laikais, bet ir klaikų terorą 1920–1921 m. Čia itin kruviną pėdsaką paliko vengrų komunistinis revoliucionierius Bela Kunas, padaręs sunkai išmatuojamą žalą savo tėvynei, o vėliau pabėgęs į Rusiją, ir jo bendražygė Rozalija Zemliačka, dėl gavusi „raudonosios furijos“ pravardę.


Manvydas Vitkūnas


Sovietai įnirtingai kovojo su „liaudies priešais“, į kurių gretas dažniausiai buvo įrašomi šviesiausi visuomenės atstovai – inteligentai, darbščiausi amatininkai ir žemdirbiai, dvasininkai, verslininkai. Nuo šių „išnaudotojų“ eilinius žmones ginti pasišovė pasaulį apversti pasirengę revoliucionieriai. Tarp šių žmonių buvo ir naivių idealistų, ir klastingų savanaudžių, ir tikrų sadistų.


Susižavėjo bolševizmu


Vengrų komunistinis revoliucionierius, o vėliau bolševikinės Rusijos raudonasis budelis Bela Kunas gimė 1886 m. Lelės kaime vengrų gausiai gyvenamoje Transilvanijoje, dabartinės Rumunijos teritorijoje. Jo tėvas buvo žydų kilmės miestelio notaras, mama - vengrė. Vaikinui neblogai sekėsi mokslai, ypač – literatūra. B. Kunas pelnė apdovanojimą už geriausią darbą apie garsųjį ir maištingąjį vengrų poetą Šandorą Petefį.

REKLAMA


Baigęs mokyklą, B. Kunas įstojo į Kložvaro (dab. Kluž – Napoka, Rumunija) universitetą, trumpai studijavo teisę, netrukus pradėjo dirbti žurnalistu. Susižavėjęs marksistinėmis idėjomis, įstojo į Vengrijos socialdemokratų partiją, pradėjo steigti jos skyrius Transilvanijoje. 1905 m. jaunuolis jau buvo vienas svarbiausių darbininkų ir kalnakasių streikų organizatorių. Streikas peraugo į kruvinus susidūrimus su policija, B. Kunas buvo suimtas ir nuteistas 2,5 metų kalėti, tačiau paleistas į laisvę vos po penkiolikos mėnesių.


Pirmojo pasaulinio karo metais B. Kunas buvo mobilizuotas į kariuomenę, pateko į rusų nelaisvę ir atsidūrė karo belaisvių stovykloje Urale. Čia gerai išmoko rusų kalbą, susibendravo su bolševikais ir galutinai įtikėjo pasaulinės revoliucijos perspektyva.


Po Spalio perversmo, 1918 m. pavasarį, B. Kunas iš bendraminčių vengrų karo belaisvių sudarė Rusijos bolševikų partijos vengrų skyrių, kuris tapo Vengrijos komunistų partijos pirmtaku. B. Kunas Raudonosios Armijos gretose kovėsi su rusų „baltagvardiečiais“, dalyvavo malšinant nepatenkintųjų maištus, rašė ugningus straipsnius į bolševikų laikraščius.

REKLAMA


Praeito šimtmečio Krymo tragedija

Bela Kunas buvo vienas iš raudonojo teroro organizatorių Vengrijoje, o vėliau kraujo upes liejo Kryme.


Revoliucijos eksportuotojas


Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje žlugo Austrijos – Vengrijos imperija. Mykolo Karoljo (Mihály Károlyi) vyriausybė pabandė kurti demokratinę Vengrijos respubliką, tačiau greitai iniciatyvą perėmė kraštutinės kairiosios politinės jėgos, tarp kurių lyderių buvo ir iš Rusijos į Budapeštą skubiai grįžęs B. Kunas. Netrukus už riaušių su policija organizavimą jis buvo suimtas.


1919 m. kovą Vengrijos socialdemokratai ir komunistai susijungė į Socialistų partiją, kuri savo suvažiavime paskelbė Vengrijos sovietų respubliką. M. Karoljo vyriausybė buvo nušalinta, o B. Kunas išlaisvintas iš kalėjimo. Jis paskirtas užsienio reikalų liaudies komisaru bei tapo karo tarybos nariu. Sovietinės Rusijos pavyzdžiu prasidėjo žemės ir įmonių nacionalizacija.


Buvo sukurta Raudonoji gvardija, vėliau performuota į Raudonąją armiją. Kai žmonės ėmė priešintis naujajai valdžiai, B. Kunas paskelbė Vengrijoje „raudonojo teroro“ pradžią. Per trumpą laiką buvo sušaudyta mažiausiai 590 žmonių. Remiama Vakarų šalių, buvo sudaryta opozicinė Vengrijos vyriausybė ir admirolo Miklošo Horčio vadovaujama Nacionalinė kariuomenė.


Tačiau sėkmė kovose kurį laiką dar lydėjo raudonuosius. Jų pajėgos įsiveržė į Čekoslovakiją, kur buvo paskelbta Slovakijos sovietų respublika, o netrukus susikovė ir su Rumunijos pajėgomis. Viskas baigėsi tragedija – 1919 m. rugpjūčio 6 d. Rumunijos kariuomenė užėmė Vengrijos sostinę Budapeštą.


1920 m. birželio 4 d. buvo pasirašyta tarptautinė Trianono sutartis, pagal kurią Vengrija, buvusi Pirmojo pasaulinio karo pralaimėtojos Austrijos – Vengrijos dalis, taip pat pralaimėjusi tautinių bolševikų pradėta kąrą su Čekoslovakija ir Rumunija, buvo itin pažeminta – neteko 72 proc. teritorijos ir 62 proc. gyventojų. Už naujųjų Vengrijos sienų liko 3 milijonai vengrų. Jei ne raudonųjų, vadovaujamų B. Kuno ir jo bendražygių, avantiūros, tarptautinės sankcijos Vengrijai neabejotinai būtų buvusios ne tokios skaudžios.



Žlugus Vengrijos sovietų respublikai, B. Kunas pabėgo į Rusiją.


Pirklio duktė


Antroji šio pasakojimo herojė – Rozalija Zemliačka (tikroji pavardė – Zalkind). Ji gimė 1876 m. Kijeve, turtingo žydų pirklio šeimoje. Moksi gimnazijoje, vėliau studijavo mediciną Lione (Prancūzija). Būdama vos septyniolikos, susižavėjo bolševikinėmis idėjomis. Jos partinis pseudonimas buvo „Demonas“. Be galo aktyvi partijos veikėja, bolševikų agentė, gabeno laikraštį „Iskra“, veikė tai Maskvoje, tai Ukrainoje, Užkaukazėje ar Urale.


Buvo suimta, kalinta, kuriam laikui ištremta į Sibirą. Išėjusi į laisvę, dirbo bolševikinį darbą Rusijoje, įvairiose Europos šalyse. Pilietinio karo Rusijoje metais buvo raudonoji komisarė, pasižymėjo negailestingumu, itin nuožmiu charakteriu.


Bolševikams laimint karą ir paskutiniesiems sutriuškintiems „baltagvardiečiams“ per Krymą traukiantis iš Rusijos, R. Zemliačka buvo pasiųsta įvedinėti ten tvarkos ir likviduoti „liaudies priešų“. Šis darbas buvo patikėtas dar dviem „draugams bolševikams“ – Belai Kunui ir Georgijui Petakovui. Pastarasis buvo atsakingas už sovietų valdžios įtvirtinimą politiniame lygmenyje, o B. Kunui ir R. Zemliačkai pavesta tiesiogiai organizuoti raudonąjį terorą.


Praeito šimtmečio Krymo tragedija

Bolševikinės budelės Rozalijos Zemliačkos partinis slapyvardis buvo „Demonas“.


Krymo budeliai


Krymas buvo paskutinis pasipriešinimo bolševikams forpostas. Į pusiasalį pasitraukė bolševikų sumuštos generolo Piotro Vrangelio vadovaujamos Rusijos armijos likučiai. Iš Sevastopolio, Eupatorijos, Kerčės, Feodosijos ir kitų Krymo uostų į Turkijos, Rumunijos, Bulgarijos uostus plaukė laivai, kuriais nuo bolševikų bandė išsigelbėti tūkstančiai žmonių.


Pasitraukti spėjo ne visi, o kai kurie netgi liko savo noru, patikėję bolševikų kariuomenės pietų fronto vado Michailo Frunzės ir B. Kuno kreipimusi, kuriame baltagvardiečiams, pasiduosiantiems į nelaisvę, buvo garantuojama gyvybė ir saugumas.


Raudonasis teroras buvo nukreiptas ne tik prieš juos, bet ir prieš visus bent mažiausią įtarimą bolševikams kėlusius asmenis. B. Kunos ir R. Zemliačkos žinioje buvo 1360 patikimų čekistų. Revoliucionierių porelė pakvietė atvykti į Krymą patį Revoliucinės karo tarybos pirmininką Levą Trockį.


Jis atsakė, kad atvyks tik tada, kai pusiasalyje neliks nei vieno baltagvardiečio. Tuo tarpu vyriausiasis čekistų vadas Feliksas Dzeržinskis nurodė, kad „iš pusiasalio į žemyną neturi patekti nei vienas baltagvardietis“. Bela ir Rozalija viską suprato paraidžiui ir pasiraitojo rankoves.

REKLAMA


Praeito šimtmečio Krymo tragedija

Paminklas raudonojo teroro aukoms Feodosijoje (Krymas).


Dalyvavo egzekucijose


R. Zemliačkos ir B. Kuno taikiniu tapo ne tik visi buvę ar tik įtariami baltagvardiečiai, bet ir pirkliai, dvasininkai, inteligentai, dvarininkai. Myriop buvo pasmerkti netgi uostų darbininkai, prisidėję pakraunant atsitraukiančių baltagvardiečių laivus, ar karo ligoninėse dirbusios slaugės.


Aukomis tapo ir daugybės pasmerktųjų šeimų nariai – žmonos, vaikai. Įtariamuosius pradėta gaudyti ne tik namie, bet ir gatvėse. Kartais tam, kad sukeltum įtarimą, pakako dėvėti kostiumą, - tai yra, neatrodyti, kaip paprasta liaudis. Žmones nuteisdavo labai greitai arba žudė išvis be jokio teismo. B. Kunas ir R. Zemliačka ir patys dalyvavo egzekucijose – šaudė pasmerktuosius iš nagano, o kartais priguldavo ir prie kulkosvaidžio. Buvo netgi sudaryti planai, kiek kuriame miete ar rajone reikia sunaikinti liaudies priešų. Pavyzdžiui, Feodosijai skirtas limitas – kasdien sušaudyti po 120 žmonių.


R. Zemliačka netgi pasiūlė taupyti šovinius tolimesnėms kovoms su „imperialistais“, o „liaudies priešus“ skandinti. Žmonėms prie kojų buvo pririšami sunkūs daiktai, ir aukos nustumiamos nuo stataus skardžio į jūrą. Tačiau toks būdas pasirodė pernelyg lėtas. Tada nuspręsta surištus pasmerktuosius šimtais grūsti į senus laivus, baržas, išplukdyti į atvirą jūrą ir ten skandinti su visu laivu.


Praeito šimtmečio Krymo tragedija

Urna su Rozalijos Zemliačkos palaikais įmūryta Kremliaus sienoje Maskvoje, Raudonojoje aikštėje.

Skirtingi likimai


1921 m. R. Zemliačka ir B. Kunas buvo atšaukti į Maskvą. Jų įsuktas mirties fabrikas Kryme dirbo puikiai – buvo nužudyta ne mažiau kaip 120 tūkst. „liaudies priešų“. Kituose regionuose raudonojo teroro mąstai taip pat buvo siaubingi, tačiau Krymas pagal šiuos kriterijus buvo nepranokstamas.


Grįžusi į Maskvą, R. Zemliačka, net bendrapartiečių dėl klaikais būdo patylomis vadinta furija, tapo pirmąja moterimi, apdovanota Raudonosios Žvaigždės ordinu. Ištikimai Stalino parankinei buvo patikėtos įvairios pareigos, o 1939 m. ji pasiekė karjeros viršūnę – tapo Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotoja (vicepremjere). Visada pikta, isteriška, įsitempusi, draugė Zemliačka šias pareigas ėjo iki 1943 m. Ji parašė itin tendencingą atsiminimų knygą apie Leniną, kurį tiesiog dievino.


Kitų vyriausiųjų Krymo budelių likimas buvo liūdnesnis. B. Kunas, atšauktas iš Krymo, dirbo Kominterno (Komunistinio internacionalo) organizacijoje, toliau rūpinosi pasaulinės revoliucijos“ organizavimu, netgi vyko į komandiruotes Austrijoje, Vokietijoje. Masinių „Stalininių valymų“ metu 1937 m. suimtas, apkaltintas kontrrevoliucinės organizacijos kūrimu. Anot amžininkų, buvę kolegos čekistai taip sudaužė seną revoliucionierių, kad ant kūno nebuvo likę sveikos vietos. 1938 m. B. Kunas sušaudytas ir palaidotas masiniame kape poligone Maskvos pakraštyje. Vyriausiasis Krymo „valytojas nuo kontrrevoliucionierių“ G. Piatakovas sušaudytas dar 1937 m. pradžioje.


G. Zemliačka sulaukė septyniasdešimties ir mirė 1947 m. Urna su jos palaikais buvo įmūryta Kremliaus sienoje Maskvoje, šalia Raudonosios aikštės, greta kitų „didžiųjų revoliucionierių“. Koks skirtingas jos ir B. Kuno gyvenimo finišas...







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 46 (2024)

    Savaitė - Nr.: 46 (2024)