Paskanauti jautienos kepsnio ir gardaus šokoladinio torto: Šv. Kristoforo kamerinio orkestro nariai žengia į scenos vidurį

Paskanauti jautienos kepsnio ir gardaus šokoladinio torto: Šv. Kristoforo kamerinio orkestro nariai žengia į scenos vidurį


„Skirtumas kaip tarp kario mūšio lauke ir snaiperio“, - taip linksmai skirtumą tarp grojimo orkestro sudėtyje ir solo įvardija viena Šv. Kristoforo kamerinio orkestro narių Eugenija Budzila.


Vasario 6 d., 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame koncerte „Orkestro genetinis kodas“ orkestrantai Eugenija Budzila (smuikas), Ieva Daugirdaitė (smuikas), Laura Staponkutė (smuikas), Aidas Jurgaitis (smuikas), Rusnė Kiškytė (smuikas), Gabrielė Zaneuskaitė (altas), Birutė Bagdonienė (altas), Mintautas Kriščiūnas (altas), Domas Jakštas (violončelė), Rokas Stunžėnas (kontrabosas) ir Ignė Pikalavičiūtė (violončelė) žengs žingsnelį link scenos vidurio ir atsiskleis solistų vaidmenyse.


Apie pasiruošimą koncertui ir orkestro „organizmo“ sveikatą palaikančius dalykus kalbamės su būsimais koncerto atlikėjais.


Šv. Kristoforo kamerinio orkestro solistų koncerto pavadinimas skambus – „Orkestro genetinis kodas“. Jeigu išties galėtumėte orkestrą redukuoti iki „ląstelės“ – vieno ar dviejų žodžių – kokie jie būtų?


Ignė. Iškart į galvą atėjo frazė „profesionali šeima“.


Rusnė. Sakyčiau, „faina kompanija“.


Domas. Atkaklus.


Mintautas. Atviras.


Eugenija. Saviraiškos ir tobulėjimo galimybė.


Aidas. Visi – apie tą patį.


Rusnė. Mūsų kolega vaidas kartą labai gražiai apibūdino – „vienminčių šaika“.


Orkestrantų soliniai koncertai – viena orkestro tradicijų. Gal kažkuris atsimenate, kaip, kada ir kodėl ji atsirado?


Aidas. Maestro Donatas Katkus visuomet skatindavo groti solo, ansambliuose, kitas veiklas.


Rusnė. Kažkuriuos metus, berods, praleidome, tačiau tokie koncertai beveik kasmet vyksta jau seniai.

REKLAMA


Domas. Man atrodo, kad tai nėra tokia jau sena tradicija. Tačiau taip muzikantai skatinami palaikyti gerą instrumento valdymo formą.


Mintautas. Kiek pamenu, maestro D. Katkus pasakojo, kad esame pirmas orkestras Lietuvoje, kuris suteikė galimybę orkestrantams pasirodyti solo.


Groti būnant orkestro dalimi yra viena, muzikuoti solo – kas kita. Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip skiriasi pasiruošimas, o ir emocinis nusiteikimas prieš lipant į sceną vienu ir kitu atveju?


Aidas. Labai skiriasi.


Rokas. Orkestre jautiesi saugus, nes groji kartu su visais. Išėjęs groti solo, lieki atsakingas už save, privalai save parodyti.


Rusnė. Solistas turi būti lyderis, vesti orkestrą. Skiriasi pobūdis, atitinkamai – ir pasiruošimas.


Rokas. Apskritai, orkestrinė ir solo grojimo formos skiriasi.


Ignė. Mano nuomone, yra ir moralinės atsakomybės skirtumų, nes, grodamas solo, parodai ir savo asmenybę. Orkestre privalu prisitaikyti, o solistas gali ir turi kažką pasakyti nuo savęs. Taip pat, visuomet, grojant prieš šeimą ir draugus, kitoks ir jaudulys – gal ne toks oficialus...


Rusnė. ... bet kartais netgi didesnis.


Ignė. Šventė taip pat didesnė, bet ir atsakomybė kitokia.


Domas. Maniškis nusiteikimas nesikeičia – skiriasi tik krūvis. Nelygu, kokia programa ir kitos koncerto aplinkybės.

REKLAMA


Mintautas. Dalykai, kuriuos darome kasdien arba labai dažnai, po kiek laiko nebejaudina – tai tarsi praėjęs įsimylėjimo laikotarpis. Tada reikia kažko naujo arba prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Kiekvienas muzikantas pradeda mokytis groti vienas ir jį tai kažkuo įtraukia. Po to, tik įvaldę savo amatą, mes pradedame burtis į grupes, orkestrus, kas mus iš naujo pripildo emociškai. 


Eugenija. Išeini ir groji. Skirtumas – kaip tarp kario mūšio lauke ir snaiperio.


O ar būna taip, kad, pamačius orkestro kolegą grojant solo, jis tarsi atsiveria visiškai kitokiomis spalvomis, taip, kad net tenka nustebti?


Rusnė. Žinoma. Grodamas solo, žmogus atsiskleidžia. Kad ir kokį kūrinį grotų, nesvarbu, kokio žanro, bet žmogų pamatai „nuogesnį“. Dėl to tokiems koncertams sudėtingiau ruoštis, nes į sceną išeini ne su „kailiniais“ – reikia save visą atiduoti. O kai girdi tą darant kitą žmogų, kuris kątik sėdėjo šalia tavęs, pamatai jį daug atviriau. Susiformuoja kitoks asmenybės vaizdas.


Mintautas. Taip, teko. Kiekvienas žmogus yra neišsemiama bedugnė, niekad nežinai, kas iš jos gali išeiti.


Rokas. Manau, kad kai išeini į scenos priekį „iš savų“, susiformuoja ir kitoks artumo jausmas. Norisi tą žmogų palaikyti, tad solistas ir orkestras susisieja unikaliais ryšiais.


Aidas. Labai sutinku dėl palaikymo, o dėl nuostabos, manau, kad visi vienas kitą puikiai pažįstame. Todėl man staigmenų nepasitaiko.


Domas. Man taip pat, klausantis kolegų, nustebti neteko.


Eugenija. Neteko.


Ignė. Turbūt tiesiog išryškėja tai, ką kiekvienas turi. Esame asmenybių orkestras ir visi vienas kitą gerai pažįstame. Nėra taip, kad, staiga, išėjo vienas ir pagrojo visiškai kitaip. Tame ir slypi žavesys – stebėti, ką per muziką sukurs žmogus, kurį pažįsti. Nedažni tokie koncertai – nedaug orkestrų daro savo narių solo koncertus. Man jie atrodo vieni įdomiausių programose. Ypač Lietuvoje, kurios muzikų bendruomenė nedidelė. Visi vieni kitus žino, todėl tokie koncertai tampa vienu laukiamiausių įvykių.



Papasakokite, kaip vyksta pasiruošimas? Pirmiausia, kaip išsirenkate, kas gros? Ar tie, kurie jau turi paruošę kažkokias programas, ar kažkam dirigentas griežtai pasako: „Šiemet grosi tu“?


Ignė. Man buvo būtent taip (visi juokiasi).


Rusnė. Šiemet Modestas galvojo apie barokinę muziką arba kūrinius, su ja susijusius. Kad ir Piazzolos alla Vivaldi „Metų laikai“. Kažkada paklausė, gal kas norėtų pagroti Bachą. Pasakiau, kad norėčiau aš.


Rokas. Tokia mintis buvo, tačiau iš esmės kiekvienas galėjo pasirinkti, ką groti.


Ignė. O aš galiu išduoti paslaptį, kad Rokas apie grojimą solo kalbėjo jau prieš metus.


Mintautas. Būna įvairiai, bet niekas prievarta groti tikrai neverčia.


Eugenija. Iš pradžių kažkas atmeta visus netinkamus kūrinius, o tada dėlioja, dėlioja ir štai ji – programa.


Kiekvienas žmogus turi mėgstamiausių kūrinių. Kokie jūsų mylimiausi orkestriniai, o kokie – soliniai kūriniai? Galbūt gražiausi, o gal tiesiog įdomūs atlikėjiška prasme?


Ignė. Man labai pasisekė, nes Modestas man pasiūlė groti Edwardo Elgaro Introdukciją ir Allegro kvartetui su orkestru – nepaprastai mėgstu šį kūrinį, tad „prievolė“ man labai maloni. Mėgstu tokius orkestrinius kūrinius, kuriuose net ir grodamas orkestro sudėtyje nepasislėpsi. Visą laiką sėdėsi ant kėdės krašto ir turėsi klausytis kitų – tokie kūriniai, kuriuose kiekvieno partija svarbi, vienija.


Rusnė. Su orkestru labai mėgstu groti baroką. Tuomet gerai jaučiuosi – tarsi išsivalo sąmonė. Taip pat man labai patinka groti sudėtingus kūinius, pavyzdžiui, Richardo Strausso ar Arnoldo Schoenbergo kūrybą. Mažai jų parašyta styginiams, bet mane domina kūriniai, kuriuos reikia išsinagrinėti, pačiam padirbėti, pasiruošti, pasirodyti, kada reikia, kada ne – užleisti kitą. Jie daug reikalauja iš orkestro, tačiau turi daug vidinės jėgos.


Aidas. Man patinka tiesiog gražūs kūriniai. Jų labai daug – visų neišvardinsi. Mėgstu groti, kai pačiam gražu, nes tenka groti ir kai negražu (visi juokiasi).

REKLAMA


Eugenija. Visi, kuriuos noriu groti.


Mintautas. Arvo Pärto, Bela Bartoko, Steve’o Reicho, Erico Whitacre’io, Giovanni Sollima, Wojciecho Kilaro ir daugelio kitų kompozitorių, kurie atliepia mano širdį. Jei patinka kompozitoriaus stilistika, tiek orkestriniai, tiek soliniai kūriniai „prilimpa“.


Domas. O aš negaliu atsakyti. Čia kaip pasakyti, kokia mėgstamiausia spalva ar maistas. Taip nebūna – žmogui reikia įvairovės.


Rokas. Iš lietuvių kūrybos man labai patinka kūrinys, kurio įrašus neseniai rengėme – Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai“. Iš lietuviškų du mano mėgstamiausi yra būtent šis ir Ramintos Šerkšnytės „De Profundis“.


Kai žmogus turi problemų su genetika, kenčia jo raida, sveikata – atsiranda įvairios ligos ir panašiai. Orkestras – taip pat organizmas, kurio „genai“, jo nariai, turbūt geriausiai žino, kas lemia kolektyvo organiką. Kas, jūsų nuomone, svarbiausia, kad orkestras sėkmingai funkcionuotų tiek muzikiniu, tiek organizaciniu atžvilgiais?


Eugenija. Bendras visų darbas.


Mintautas. Jeigu mes ląstelės, tai reiškia, kad mums reikia kraujo ir kas jį pumpuotų. Tai – orkestro širdis, kuri, manau, yra idėjų vienybė ir kvėpavimas kartu. Gal ne visada tai pavyksta, bet kryptis yra.


Rusnė. Manau, kad vienas svarbiausių dalykų yra kiekvieno asmeninė motyvacija. Kodėl jis čia nori arba nenori būti. Būna dienų, kai ateiname prastos nuotaikos – ką daryti, kad jos nesugadintumei visiems? Orkestras yra kolektyvinis darbas, todėl ir svarbi kiekvieno asmeninė motyvacija.


Ignė. Sakyčiau, kad idėja ir kūrybiškumas. Orkestrantui, grojančiam didelėje sudėtyje, kartais labai sunku išlaikyti jausmą, kad išties prie kažko prisidedi. Dažnai tampi savotišku sistemos „varžteliu“, o tai gali demotyvuoti. Išlaikant kūrybiškumą, pradedant programomis ar netgi tokiais orkestrantų solo koncertais, veikia ir tas vidinis variklis.


Rokas. Labai svarbi yra atmosfera. Juk ne tik grojame, bet ir bendraujame, būname kartu ir gyvename kaip šeima. Kai žmonės gerai jaučiasi, nedingsta ir motyvacija.


Rusnė. Tą gerą atmosferą labai stengiamės išlaikyti. Juk ateina nauji nariai, kažkas išeina, kažkas ateina – kaita nuolatinė. Kol kas, džiugu, mums sekasi išlaikyti šiltus santykius.

REKLAMA


Aidas. Aš dar pridėsiu, kad svarbus ir atsakas į tai, ką darai. Dabar visi vieni kitus sveikina, vienas už kitą džiaugiasi, jeigu pavyko pagroti solo ir panašiai. Taigi ne tik bendra motyvacija, bet ir atsakas iš šalia esančių, publikos yra svarbus.


Rusnė. Teisingai paminėjai publiką – jeigu jos nebus, nebus prasmės ir šį darbą dirbti. Jeigu publikai patinka, vadinasi viskas gerai – mes juk jaučiame tai būdami scenoje.


Aidas. Būna, kad publikai nepatinka, bet vis vien gerai jaučiamės (juokiasi).


Kelis kartus probėgšmiais jau nuskambėjo kelių koncerte skambėsiančių kūrinių pavadinimai, tačiau papasakokite plačiau apie savo ruošiamą programą.


Aidas. Mudu su Igne grosime kartu.


Ignė. Atliksime minėtą E. Elgaro Introdukciją ir Allegro styginių kvartetui su orkestru. Tai labai retas žanras, galbūt Schoenbergas tik yra parašęs kažką panašaus. Visgi kito tokio kompleksiško ir „gerai sukalto“ kūrinio nežinau. Jame tenka dirbti ne tik solistams, bet ir orkestrui. Tai itin romantiškas, gaivališkas kūrinys, kuriame emocijos liejasi per kraštus. Man jis labai patinka, nes palieka daug vietos muzikuoti, nėra konservatyvus.


Rusnė. Aš grosiu II ir III dalis iš J. S. Bacho Koncerto smuikui a-moll. II dalis nepaprastai graži, sakyčiau, vienas gražiausių iš Bacho šedevrų. Sau pati aiškindama, apie ką šį muzika, įsivaizduoju, kad boso linija – tarsi senyvo mokytojo balsas, palaikymas, pasakojimas jaunam žmogui apie tai, kas yra pasaulis. O solo smuiko partija – tarsi jauno žmogaus, kuris bando mokytis, kliūna, griūna, jam sekasi ir nesiseka, tačiau jis visuomet jaučia palaikymą. III koncerto dalis, tarp kitko, buvo pamesta ir jos, paties Bacho užrašytos, nėra. Tačiau vieni pirmųjų koncerto redaktorių paėmę klavyrinio koncerto, kurio I ir II dalys identiškos, III dalį, ir šią atkūrė. Dėl to nemažai ginčijamasi dėl štrichuotės ir pan.


Rokas. Aš grosiu Giovanni Bottesini Koncerto kontrabosui nr. 2 II dalį – ypač dažnai atliekamą kontraboso repertuaro kūrinį. Norėjosi lėtos muzikos. Gal kada nors teks pagroti ir III dalį, o po to – ir visą koncertą.


Eugenija. Neįmanoma papasakoti apie muzikos kūrinį, bet galima jį išgirsti ir suprasti.


Mintautas. Kadangi nėra daug kūrinių dviem altams solo, rinkomės iš klasikiniu altininkams tapusių J. S. Bacho Brandenburgo koncertų dviem altams. Čia tų laikų roko muzika, bent jau I ir III koncerto dalys. Kas prijaučia šiam žanrui, galės išgirsti, ką baroko laikų „rokeriai“ klausydavo...


Domas. Atliksiu Davido Popperio „Vengrišką rapsodiją“. Kūrinys nepaprastai spalvingas, tačiau labiausiai išreikšta „raudona“. Tai lyg lengvai paskrudintas jautienos kepsnys su krauju, patiekiamas iškart nuo žarijų. Garnyrui saldžios bulvės su kvapniais pomidorais ir alyvuogių aliejumi. Desertui – mažas šokoladinio torto gabalėlis ir puodelis espresso. Prisijungsite?


Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas „Orkestro genetinis kodas“ – vasario 6 d., 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje. Bilietus platina bilietai.lt.


Partnerių informacija.