Margionių klojimo teatro pradžia sietina su pradžios mokyklos mokytojo Teofilio Sukacko iniciatyva: jo 1929 m. suburta kaimo žmonių grupė suvaidino pirmąjį spektaklį – Antano Vilkutaičio-Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. „Jei grįžtume į 1929-uosius, šis kraštas, Dzūkija, tuo metu buvo okupuota lenkų, o žmonėms lietuvybė teberūpėjo. Kaip galimybė ją skleisti mokytojui, matyt, pasirodė klojimo teatras, tad jis ėmėsi iniciatyvos. Netrukus teatras iš tiesų tapo lietuvybės simboliu šiuose kraštuose“, – istorijos puslapius varto Margionių kaimo bendruomenės pirmininkė Vilija Šimkonytė.

Mokytojui pavyko prisikviesti vaidinti kaimo žmonių, iki tol su teatru neturėjusių nieko bendra. Anot pašnekovės, pastato tuo metu dar nebuvo, vaidintojai ėjo iš klojimo į klojimą, rinkdamiesi tą, kuris tuo metu buvo tuščias, o žmonės neprieštaravo ir noriai atverdavo savo kiemo vartus artistų trupei. Vaidinimai vykdavo iki 1939 m., bet, Vokietijai užpuolus Lenkiją, dalis artistų buvo pašaukti į lenkų armiją. Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė Vokietijoje ar net Kanadoje. Tik dalis jų, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius Margionis.

Tarp jų buvo ir Margionių kaimo gyventojas Juozas Gaidys, kuris vėliau, per karą, pats ėmė režisuoti kaimo spektaklius ir net rašyti pjeses. „Juozas Gaidys savo prisiminimuose rašė, kad gimė varganoje tėvų pirkaitėje ir iš tėvų paveldėjo tik piemens botagą. Gyvenimas jo nelepino. Varginga vaikystė ir jaunystė vietoj mokyklos suolo pakišo Juozui alkano, šąlančio piemenėlio, vėliau vyžoto titnagynų artojo dalią. Tačiau šiame varge išryškėjo didelis troškimas siekti mokslo. Vienok į pradinę mokyklą įstojo būdamas tik devyniolikos metų. Pusę žiemos pasimokęs, gavo mokyklos baigimo pažymėjimą. 1927 m. Juozas Gaidys įstojo į Vilniaus mokytojų seminarijos antrąjį parengiamąjį kursą, tačiau po pusantro mėnesio lenkų valdžia seminariją uždarė. 1939 m., prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Lenkijos, buvo mobilizuotas į lenkų kariuomenę, tačiau pakliuvo į vokiečių nelaisvę, iš kurios pabėgo“, – rašoma Margionių klojimo teatro interneto puslapyje.

„Tai buvo unikalus žmogus, sugebėjęs prisikviesti vadinti žmonių savo spektakliuose. Nebuvo Margionyse pirkios, iš kurios kas nors nebūtų vaidinęs, netgi per kelias kartas. Jis mokė vaidinti, mokėjo pastebėti ir išsakyti pastabas, pats grimavo, buvo autoritetas ir tikras kaimo šviesuolis. Daug jo eilėraščių vėliau virto Margionių kaimo dainomis. Tarp kasdienių darbų jis rašė tiesiog apie kaimo kasdienybę, buitį, problemas – žmonėms tai buvo artima ir, matyt, kėlė norą ir vaidinti, ir žiūrėti“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.

J. Gaidžio era nuo jo pirmojo spektaklio, pastatyto 1941 m. pagal jo paties pjesę „Ašarų pakalnė“, tęsėsi maždaug iki 1990-ųjų, kai jis užleido vietą jaunai režisierei Rimutei Avižinienei. Per tą laiką režisierius su Margionių kaimo artistais pastatė 20 įvairių teatro vaidinimų. Repertuare buvo ir jo, ir kitų autorių pjesių.

„Buvo 1988-ieji. Marijampolės kultūros mokykloje baigiau režisūrą, porą metų dirbau Dzūkijoje, o ištekėjusi už marcinkoniškio atsikrausčiau dirbti į Marcinkonis. Teatras gulėjo širdyje, režisūra buvo labai artima – ne veltui rinkausi tokią specialybę. Aš jau žinojau, kad yra toks Margionių klojimo teatras, o J. Gaidys kaip tik tuo metu vis atakuodavo apylinkės pirmininką, kad jam reikia patalpų, kur galėtų repetuoti, ir į pagalbą – naujo specialisto. Taip atsiradau Margionyse ir apstulbau: ten buvo mažas pono Dievo stebuklas! Pasirodo, žmonės repetuoti rinkdavosi į kažkieno pirkią, į didžiausią kambarį.

Režisieriui tuo metu buvo jau 80 metų, o jis dar rūpinosi spektaklių pastatymais ir teatro išlikimu! Supratau, kad jokiu būdu negaliu kištis į jo kūrybos procesą, nes tai – savotiškas jų teatro ir meno supratimas. Tai buvo labai gražu, nes tiems žmonėms viskas pavykdavo labai natūraliai, jie vaidino taip, kaip gyveno. J. Gaidys pagal herojaus tipažą ieškodavo kaime artisto ir parinkdavo tokį žmogų, kuris būdavo personažui artimiausias, – jam likdavo tik suvaidinti save. Režisierius buvo tas žmogus, dėl kurio šis teatras ir išliko“, – į savo veiklos pradžią prisiminimais nusikelia R. Avižinienė, kurį laiką buvusi tiesiog režisieriaus padėjėja, o vėliau ir jį pakeitusi.

Beje, abiejų pašnekovių klausiau, kaip teatrui pavyko gyvuoti sovietmečiu, kai siautė cenzūra ir reikėjo galvoti, ką kalbi, ką rodai ir ką vaidini. „Ir čia galime įžvelgti kažkokį unikalumą, kurį sunku paaiškinti. Juk nuo lenkų laikų iki šių dienų visi spektakliai prasidėdavo „Tautiškos giesmės“ giedojimu. Bet negirdėjau, kad kas nors dėl to būtų nukentėjęs“, – sako V. Šimkonytė.

„Be to, vaidino saviveiklininkai, dauguma statomų pjesių ar pagal režisieriaus eilėraščius atliekamų dainų buvo apie liaudį, paprastą žmogų. Tai ano meto valdžiai lyg ir buvo artima tema, o giluminių dalykų jie nelabai žiūrėjo, gal dėl to ir nekliuvo“, – svarsto R. Avižinienė.

Pačią nepriklausomybės atkūrimo pradžią žymi ir dar vienas svarbus įvykis – pradėtas statyti tik teatro veiklai skirtas pastatas – klojimas. J. Gaidžio svajonė turėti teatrui savo pastogę pagaliau ėmė pildytis. Bet režisierius pabaigtuvių nesulaukė – mirė 1992-ųjų pavasarį, o naujojo statinio įkurtuvių šventė įvyko 1993-iaisiais. Šiandien Margionių klojimo teatras yra Marcinkonių kultūros centro dalis, klojimo pastatas priklauso Varėnos rajono savivaldybei, Margionių kaimo bendruomenė jį turi pagal panaudos sutartį.

„Kaimo vyrų pradėtas statyti pastatas tapo ne tik vieta repetuoti ar rodyti spektaklius, bet ir Margionių kaimo bendruomenės susibūrimo centru. Bendruomenės vienybei, be abejo, turėjo įtakos ir nuolatos gyvavęs klojimo teatras, su kuriuo margioniškiai buvo tiesiog suaugę. Teatras buvo ašis, aplink kurią nuolat būrėsi gyventojai. Gal todėl iki dabar žmonės jame ir vaidina – sekdami senelių ir tėvų pavyzdžiu, nors įsilieja ir naujakuriai. Šiandien visi kaimai buriasi į bendruomenes, kaime gyvas bendruomeniškumas“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkė, kartu nepaneigdama ir kaimo tuštėjimo problemos.

Anksčiau Margionyse buvo galima suskaičiuoti per 60 kaminų ir kiekvienoje troboje gyveno po 2–5 žmones. Dabar kaminų gal ir tiek pat, o štai žmonių likę apie 30. Tai kas tuomet vaidina teatre? Ogi kaimo išeiviai. Į repeticijas, anot Vilijos, važiuoja žmonės iš Druskininkų, Alytaus, net Vilniaus – Margionių anūkai ir proanūkiai.

„Išeiviams iš kaimo labai svarbu išsaugoti tradicijas ir siekti tęstinumo. Nesinori mesti to, kas buvo svarbu seneliams ir tėvams, taigi žmonės važinėja, repetuoja, nes mato prasmę“, – kalba V. Šimkonytė.

„Iš tiesų Margionyse nieko nereikia prašyti – kiekvienas vaikas ir anūkas žino, kad jo diedukai tame teatre dalyvavo, tad ir jam yra garbė dalyvauti. Todėl pakviesti vaidinti dažniausiai niekas neatsisako – žmonėms tai yra gyva tradicija“, – pašnekovei pritaria R. Avižinienė.

Po nepriklausomybės atkūrimo, nors ir atsirado naujas klojimo pastatas, kurį laiką teko ir stabtelėti. Besikeičianti santvarka, žmonių gyvenimo būdas, anapilin iškeliaujanti senoji artistų karta režisierę R. Avižinienę privertė daryti pauzę. Ji sako pajutusi, kad žmonėms reikia duoti ramybę. 2004 m. teatras atšventė 75-metį. Ta proga buvo pastatytas spektaklis pagal Emilijos Liegutės pjesę „Gyvenimas prie Skroblaus“. Šis spektaklis buvo savotiškas pasakojimas apie klojimo teatro ir Margionių kaimo istoriją. Po kiek laiko sugrįžta prie įprastinio ritmo – per metus buvo pastatoma po spektaklį.

„Taigi po kurio laiko vėl sugrįžome, pradėjome statyti naujus spektaklius. O nuo 2011 m. Margionių klojimo teatre pirmąjį rugpjūčio savaitgalį vyksta kasmetinė respublikinė kaimo teatrų šventė-konkursas „Citnaginė“ režisieriaus J. Gaidžio prizui laimėti. Iš pradžių tai buvo rajoninė šventė, paskatinusi daug kaimų ir bendruomenių sugrįžti prie teatro ir parodyti savo darbo rezultatą. Vėliau konkursas tapo respublikinis. Kviečiamės svečių iš kiekvieno regiono. Pastaruosius dvejus metus dalyvavo ir Punsko lietuvių teatras. Taigi aplink atsirado nemažai teatriukų, įnešančių savo indėlį į kultūrinę veiklą, ir dėl to labai smagu“, – yra kuo pasidžiaugti režisierei R. Avižinienei, šiandien ir vėl dirbančiai su maždaug 20 žmonių teatro trupe, kuriai priklauso ir šešių moterų etnografinis ansamblis bei vienas muzikantas, iki šiol pasirodantys tarp spektaklio dalių.

„Tas moterų dainavimas – dar vienas teatro išskirtinumas. Vis pagalvoju, galbūt galėjau pateikti daugiau savo kūrybinių sprendimų, bet nugali mintis, kad šio teatro misija – išlikti tokiam, koks buvo, be didesnių pokyčių. Tegul jis lieka kaip gyva tradicija – toks, koks buvo prie legendinio režisieriaus J. Gaidžio. Mūsų tikslas – išlaikyti tai, kas buvo gražiausia ir prasmingiausia. Be to, rūpinamės ir visa tai palikti ateities kartoms: filmuojame, fotografuojame, norime sukurti rimtus viso klojimo teatro archyvus“, – sako režisierė.

Kad tuo iš tiesų reikia rūpintis labai rimtai, liudija vienas skaudžiausių įvykių teatro istorijoje. Dar tebevykstant jo pastato atnaujinimo darbams, dengiant stogą, vietoj aslos klojant grindis, darant patogius šiltus persirengimo kambarius, klojimas sudegė. 2022 m. rugsėjo 10-osios naktį margioniškiai turbūt per visą likusią savo gyvavimo istoriją vadins juodąja naktimi. „Beveik 30 metų atitarnavęs margioniškiams ir daugybei Lietuvos bei užsienio lankytojų, išdainuotas, išvaidintas, išmylėtas, ištvarkytas klojimas išėjo su visam. Teatro KLOJIMAS sudegė, bet klojimo TEATRAS liko“, – tai eilutės iš klojimo teatro interneto svetainės.

„Jau kitą dieną po gaisro nutarėme, kad pastatą reikia atstatyti. Tuo metu bendrovės pirmininkė buvo Lina Vosylienė, aš šias pareigas perėmiau po metų. Dar po mėnesio gedulo – nes jautėmės lyg netekę artimo žmogaus ar tiesiog savo namų – pirmą kartą tvarkėme gaisravietę ir pradėjome planuoti atstatymo darbus. Planai sukosi ne tik apie pastatą – mes atstatinėjome istoriją, tradiciją, kūrėme tęstinumą, gelbėjome lietuvybės simbolio buvimo vietą. Ir toliau visi – vieningi tarsi kumštis – vaidinome.

Ačiū Lukui Povilauskui, kuris, kol vyko atstatymo darbai, užleido savo klojimą. Porą metų renginius organizavome pas jį, be to, daug važinėjome su spektakliu po Lietuvą – visaip kėlėme savo kūrybinę dvasią ir nuotaiką. Prie atstatymo darbų daug prisidėjo Varėnos rajono savivaldybė, Aplinkos ministerija, rėmė visi Lietuvos žmonės, ypač vietiniai. Iki šiol graudinuosi prisiminusi moterį, paaukojusią galbūt paskutinius savo pinigus… Ir tokių buvo nemažai. Be to, atsirado ir įmonių, gelbėjusių tuomet, kai pinigų visai nebebuvo likę. Jiems visiems dar kartą labai dėkojame“, – kalba Margionių bendruomenės pirmininkė.

Darbai buvo baigti per dvejus metus. 2024-ųjų rugsėjo 7-ąją Margionių klojimo teatro artistai žiūrovams padovanojo legendinę Margionių režisieriaus J. Gaidžio pjesę „Ašarų pakalnė“, režisuotą R. Avižinienės. „Pastatymas – tarsi simboliškas. Ekrane rodoma, kaip vaidino seneliai ir tėvai, o scenoje jau – vaikai, anūkai, proanūkiai. Šį spektaklį rodėme porą metų. Pasvarsčiau, kad galbūt naudingiau statyti didesnės apimties kūrinį ir rodyti dvejus metus nei mažesnės ir rodyti tik metus – sklaida yra svarbi. Taigi dabar repetavome ir jau rodome pirmąją spektaklio „Dobilėlis penkialapis“ dalį, pavasarį imsimės antrosios“, – planais dalijasi R. Avižinienė.

O V. Šimkonytė čia pat pasidžiaugia, kad klojimo teatre niekada netrūko ir žiūrovų. Tiesa, spektakliai dažniausiai yra dalis kokių nors švenčių, jie nemokami, bet kitaip ir būti negalėtų – juk kur bendruomenė, ten ir jų spektaklis, kur savi vaidina, ten savi ir žiūri, kuo gyvena kaimas, tuo gyva ir scena. Jau beveik visą šimtmetį ir be jokio noro sustoti.

Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.