Vilniaus senajame teatre sausio 24 d., 25 d. įvyks audringas režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklis „Jūra vandenynas“ (pagal Alessandro Baricco romaną). Nors pirmieji premjeriniai spektakliai buvo parodyti dar lapkričio pradžioje, šis spektaklis buvo ir išlieka Senojo teatro šio sezono intriga. Spektakliai turi savybę augti, kisti, išsinerti iš odos – tai gyvas organizmas. Juolab kai spektaklis yra apie jūrą – kaip skaistyklą, kažką nepasiekiamo. Beje, teatro koridoriuose išvysite ir spektaklį lydinčią vieno iš personažų paveikslų parodą. O patys ar nesate bandę nutapyti jūros?

„Jūra vandenynas“ – tai antrasis režisieriaus Jokūbo Brazio pastatytas spektaklis Vilniaus senajame teatre. 2024-aisiais scenoje pasirodė „Kaligula“ pagal A. Camus.

Jūra spektaklyje tampa abstrakcija, erdve, kurioje persipina žmogaus pažinumo dilema, egzistencinė baimė, troškimas išlikti. Jūra spektaklyje – ne tik peizažas, bet ir metafora, grėsmė, paguoda, paslaptis. Ji čia yra atmintis ir ateitis, meilė ir kerštas, ramybė ir griūtis. A. Baricco žodžiais tariant, yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos sugrįžti gyvi. Spektaklio inscenizaciją pagal A. Baricco romaną „Jūra vandenynas“ rašė pats režisierius. J. Brazys yra linkęs kūrinius laisvai interpretuoti, jo raiška drąsi, tyrinėja, čiuopia egzistencinės baimės, beviltiškumo, nykimo, beprotybės temas.

J. Brazys – vienas ryškiausių jaunosios kartos režisierių, mokęsis iš Oskaro Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus, jau įrodęs, kad teatre nebijo rizikuoti. Jo ankstesnis pastatymas Vilniaus senajame teatre pagal A. Camus „Kaligulą“ sulaukė daug dėmesio ir apdovanojimų už drąsų meninį sprendimą, o dabar jis žengia į naują teritoriją – subtilaus, egzistencinio teatro erdvę. „Jūra vandenynas“ čia tampa ne tiek pasakojama istorija, kiek patiriama būsena, kurioje žiūrovas drauge su veikėjais susiduria su klausimais, kuriuos dažnai bijome užduoti sau.

– Kodėl Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“? Kodėl brendi į jį? Kas tave ten užkabino? Jūra – juk kažkokia banalybė...

– Dar prieš pradedėdamas režisūros studijas sau pasakiau, kad kada nors pastatysiu šį kūrinį. Ilgą laiką šis noras tyliai gyveno manyje – iš pradžių stiprus, vėliau vis blėso, bet niekur nedingo. Ši knyga vis atsidurdavo mano rankose. Kažko esama A. Baricco rašymo formoje. Jį skaitant akys sugeba ilsėtis – lyg žvelgiant į jūrą. Jis – kaip kriauklė ausims.

– Koks tavo paties santykis su jūra? Aš, tiesą sakant, mieliau eičiau prie ežero, miško upeliūkščio, apleisto karjero, į pelkę. A. Baricco yra prasitaręs: „... yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos sugrįžti gyvi.“ Kuris iš jų esi tu?

– Man jūra visada buvo vieta, kur galima išsivalyti. Anksčiau plaukdavau, kol krantas išnykdavo. Atsiguli ir leidi baimei įeiti. Įveikus baimę, sąmonė persijungia į kitą – švaresnę būseną. Tai mano pažinimo ritualas. A. Baricco žodžiai apie tris žmonių rūšis man – ne klasifikacija, o ciklas.

– Koks skausmingiausias etapas kuriant spektaklį? Koks teikiantis daugiausiai satisfakcijos, jei jos apskritai esama?

– Skausmas ateina su poezijos pjūviu – eliminuoti tai, kas alsuoja grožiu. Tai kaip pjauti gyvą medį, kad pažvelgtum į šerdį. Skaudu nerasti teatrinės formos pačiam A. Baricco skleistis. Paradoksalu, satisfakcija – irgi iš ten pat. Iš išdavystės.

– Visus spektaklio personažus suvarei į apleistą baseiną. Ten blaškosi, kankinasi... Ką tau jie blogo padarė? Baseinas – be vandens, gal net apleistas. Iš kur atkeliavo baseino vaizdinys?

– Baseinas – jo prototipas yra Klaipėdoje, mano gimtinėje buvusio baseino. Šiuo metu jis apleistas, bet vaikystėje tai buvo vienas labiausiai mane traukusių objektų. Vanduo visada man buvo svarbus – gyvenau prie jūros, bet troškau baseino. Jis tapo man simboliu – vieta, kur ruošiamasi didžiosioms maudynėms, bet dar nesiryžtama šuoliui. A. Baricco „Jūroje vandenyne“ pagrindinis veiksmas vyksta užeigoje prie jūros – tarpinėje zonoje. Jau ne sausumoje, bet dar ne jūroje. Kažkas taip ir lieka – prie jūros prieiti neįstengia, pasitenkina chloru.

– Pačiam noras vaidinti nekyla?

– Studijavau vaidybą, bet scena manęs nešaukia.

– Ar nėra nuojautos, kad teatrai gali ištuštėti, nes gatvė, realybė darosi daug intensyvesnė ir įdomesnė?

– Teatras – ne alternatyva, o kita vibracija. Pustuštis teatras vis tiek yra teatras.

Pranešimas spaudai.