Paulius Grigas: „Nenoriu, kad mano vaikai savo vertę matuotų materialiais dalykais“
Vaikų santykis su pinigais dažnai prasideda ne nuo kišenpinigių, o nuo to, ką jie mato savo šeimoje. Kiek turėti yra gana? Ar brangesnis daiktas reiškia didesnę vertę? Ir kaip vaikui paaiškinti, kad tai, ką gali sau leisti šeima, nėra matas žmogaus sėkmei?
Karina PUKAITĖ, partnerių turinys
Apie tai, kaip šeimoje kalbėti apie pinigus, pirkinius, materialius dalykus ir asmeninį pavyzdį, pasakoja visuomenininkas ir įmonės KRS savininkas Paulius Grigas. Trijų vaikų tėvas neslepia – šiandien motyvuoti vaikus nėra paprasta, nes daugeliui jų netrūksta nei daiktų, nei galimybių. Todėl, jo manymu, vis svarbesnis tampa ne draudimas, o gebėjimas vaikams parodyti, kas iš tiesų yra vertinga.
– Pauliau, esate dviejų dukrų – Gretos ir Andreos – bei sūnaus Juliaus tėvas. Kaip savo šeimoje mokote vaikus suprasti pinigų vertę? Ar jie gauna kišenpinigių, turi galimybę patys užsidirbti?
– Aš manau, kaip ir daugeliui, auginant šiuolaikinius vaikus, yra problema juos motyvuoti. Jie visko turi. Kai mes augome, daug ko tiesiog neturėdavome – „šito nėra, to nėra“, todėl turėjome motyvacijos kažko siekti. Tėvams irgi būdavo lengviau susitarti – dėl pažymių, galbūt dėl kokių nors drabužių, batelių ar kitų dalykų.
Šiuolaikiniai vaikai… jie visko turi. Mes, tėvai, šiais laikais gyvename tokiu laikotarpiu, kai sunku vaikus motyvuoti ir parodyti pinigų vertę. Kišenpinigių vaikams duodame tikrai labai minimaliai. Maistu mokykloje pasirūpina tėvai, tad vaikai arba valgo mokykloje, arba maistą nešasi iš namų. O kažką brangaus pirkti vien dėl to, kad vaikas to nori, – mes su žmona Agnia tikrai nesame linkę.
Jeigu, pavyzdžiui, močiutė padovanoja pinigų ir perveda juos į vaiko banko sąskaitą – šventas reikalas, jokių prieštaravimų. Tegul turi, tegul taupo. Užaugsi – tada spręsi, ką su tais pinigais daryti. Močiutei juk nedrausi, jeigu ji nori pradžiuginti anūką (šypteli, Red.).
– O kaip elgiatės, kai vaikas nori didesnio pirkinio ar svajoja apie kažką, kam reikia daugiau pinigų?
– Kai kalbame apie didesnius pirkinius, tariamės. Pavyzdžiui, vyresnėlė dukra Greta nori su draugėmis skristi į Ameriką. Susitariame dėl tam tikro pažymių vidurkio – jei ji tai pasieks, galės važiuoti į Ameriką. Bandome ją motyvuoti, nors, kaip visada, galutinai susitarti ne visada lengva.
Sūnus Julius irgi kažko nori – riedlentės ar paspirtuko. Tuomet taip pat tariamės, kad už tą norą jis turėtų kažką papildomai padaryti. Kai gyvenome Amerikoje, buvome išbandę labai paprastą modelį: nupjauni veją – gauni dolerių, sutvarkai garažą – vėl kažkiek uždirbi. Esame tai darę, bet grįžus į Lietuvą buitis yra visai kitokia.
Amerikoje gyvenome nuosavame name, o Lietuvoje gyvename bute. Natūraliai nėra nei erdvaus kiemo, nei šiltnamio, nei vejos, kurią reikėtų pjauti, nei gyvūnų. Dabar gyvename tokį miesto, sterilų gyvenimą, todėl nebeturiu tiek daug galimybių sugalvoti, ką jiems duoti padaryti.
Na, yra buteliai. Kai vaikai neša juos priduoti, tarpusavyje konkuruoja, kuris daugiau prineš (šypteli, Red.). Iš to ir užsidirba savo kišenpinigiams.
– Kartu stengiatės, kad vaikai neaugtų aplinkoje, kurioje materialūs dalykai tampa pagrindine vertybe. Kokią vietą tai užima jūsų šeimoje?
– Mes iš tikrųjų stengiamės vaikus aprūpinti, kaip ir visi tėvai, bet kartu nepirkti per daug – nei drabužių, nei prabangių daiktų. Nenorime, kad atsirastų poreikis pasipuikuoti ar išsiskirti materialiais dalykais. Jeigu mokykloje kiti vaikai turi kažkokį rankinuką ar kitą daiktą, nemanome, kad mūsų vaikams būtinai jo reikia. Mūsų vertybinis pagrindas yra visai kitoks – ne materialūs dalykai.
Nors, aišku, kartais ir man pačiam malonu, kai žmonės, pamatę mano automobilį, jį apžiūrinėja. Bet vis dėlto tai nėra tas dalykas, kuriuo norėčiau pasipuikuoti. Yra tam tikri protokoliniai dalykai, kurie atspindi tavo darbą, pareigas ar veiklą. Tačiau tai neturėtų tapti priežastimi demonstruoti savo statusą.
– O kaip šį požiūrį priima patys vaikai? Ar yra tekę susidurti su situacijomis, kai jie jaučia aplinkinių spaudimą dėl materialių dalykų?
– Kai 2023 metais grįžau į Lietuvą, pradėjau daugiau vairuoti. Vieną iš vaikų dažnai veždavau į mokyklą. Tuo metu daugiau gyvenau Kaune, sūnus lankė Erudito licėjų, o gyvenome prie Soboro, kitame Laisvės alėjos gale.
Tada galvojau: „Na, ką aš dabar veiksiu su ta mašina? Nusipirksiu kokį „Toyota“ hibridą ir važinėsiu.“ Vieną kartą pasiėmiau sūnų ir nuvažiavome. Ir jis man sako: „Tėti, sorry, mane išleisk už kampo. Čia, prie įėjimo, niekas nematys.“
Nes kitus vaikus tėvai atveždavo su „Porsche“ ar kitais prabangiais automobiliais, o aš atvažiuodavau su įmonės mašina – paprasta vadybininko. Buvau vienintelis su tokia mašina. Pradžioje kiti tėvai mane netgi protino: „Čia juk Lietuva, čia taip negalima. Mašina labai svarbi, ji yra įvaizdžio simbolis, vaiką taip gali traumuoti.“
– Vis dėlto vėliau, panašu, požiūris pasikeitė?
– Vėliau sūnus jau pats pradėjo prašyti: „Žinai, tėti, tu ant paspirtuko mane pavežk.“ Būdavo ankstyvas rytas – nuvežu jį į mokyklą, o grįždamas pats prasivažiuoju. Dešimt minučių – ir pačiam smagu prasijudinti, o tada keliauji į darbą.
Gal kiti to ir nesuprato, bet mane labiau pradėjo protinti kiti tėvai – pagal tas lietuviškas taisykles, kaip, jų manymu, turėtų būti.
– Sakote, kad materialūs dalykai jums nėra pagrindinis motyvatorius. Kiek vaikams svarbus ne tik tai, ką jiems sakome, bet ir mūsų pačių pavyzdys?
– Aš visada sakau, kad materialūs dalykai man nėra pagrindinis motyvatorius. Tėvai, pinigai ir kiti materialūs dalykai niekada nebuvo tai, kas mane vedė į priekį. O tai, ką dabar žmonės mato ekrane ir viešumoje, labiau susiję su mano darbo pareigomis, tikslais ir aplinka.
Čia jau yra ir pati lietuviška kultūra – tam tikri dalykai žmonėms labai svarbūs, reikalingi. O mano įvaizdis labai susiformavo Kalifornijoje ir Amerikoje. Ten į banką galėdavau nueiti su šortais ir įsispiriamomis šlepetėmis. Čia jau kitaip – eini su kostiumu.
– Grįžęs į Lietuvą pasirinkote ir kitokį, oficialesnį įvaizdį. Kiek vadovo išvaizda, jūsų manymu, yra jo lyderystės dalis?
– Grįžęs į Lietuvą tikrai perėjau prie kostiumų ir kaklaraiščių. Į tai žiūrėjau daugiau iš profesionaliosios pusės. Kadangi čia Europa, jeigu grįžti ir savo pareigas atlieki rimtai, turi atitinkamai ir atrodyti, ir užduoti tam tikrą toną.
Tu, kaip vadovas ar lyderis, toną užduodi ir tuo, kaip atrodai. Ne tik tuo, kaip kalbi, kaip elgiesi – visa tai yra pagrindas, – bet ir savo išvaizda. Tu užduodi toną visiems.
Išklausyti garso formatu
Panašios naujienos:
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 41 (2026)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-
