Magijos meistras Luisas de Matosas: „Magija atsitinka tik tuomet, kai žiūrovai manimi patiki“

Magijos meistras Luisas de Matosas: „Magija atsitinka tik tuomet, kai žiūrovai manimi patiki“


Į Lietuvą pirmą kartą atvykstančios trupės „The Illusionists“ magas portugalas Luisasa de Matoss vadinamas Magijos meistru. Jis magijos klasikos ekspertas, sukaupęs daugiau nei 5 tūkst. magijos knygų, parašytų nuo XVI a., biblioteką ir pelnęs ne vieną dešimtį garbių apdovanojimų.


Per futbolo stadiono Porto mieste, Portugalijoje, atidarymą jis vienu metu pradangino 52 001 šilkinę nosinaitę ir pateko į Gineso rekordų istoriją. „Aš esu apgavikas, aš kuriu iliuziją, tačiau žmonėms aš dovanoju magijos stebuklą, kuris nutinka, kai žiūrovai manimi patiki“, – tvirtina L.de Matosas, garsėjantis ne tik savo meistriškumu, bet ir savitu požiūriu į magijos meną.


– Apie iliuziją ir magiją kalbate kaip apie du skirtingus dalykus, kuo iliuzionistas skiriasi nuo mago?


– Kai kam nors aiškinu, kuo užsiimu, naudoju tris žodžius – gudrybė, iliuzija ir magija. Visi šie žodžiai man reiškia skirtingus dalykus. Gudrybės man yra kaip muzikantui instrumentai. Tai nematomi daiktai, veidrodžiai, specialios dėžės ar nuotoliniai valdymo pultai. Jais pasinaudodamas aš kuriu iliuziją: tai, kas atrodo lyg skrenda, bet iš tiesų neskrenda, tai, kas atrodo perpjauta, bet iš tiesų nėra perpjauta. Galiausiai yra magija, kuri yra pati svarbiausia. Magija įmanoma tik tada, kai žiūrovas manimi visiškai pasitiki. Pavyzdžiui, kai repetuoju namuose, galiu naudoti įvairius daiktus – gudrybes – ir kurti iliuziją, tačiau magija atsiranda tik tuomet, kai žiūrovai manimi patiki, kai jie man leidžia priversti juos svajoti, sužadinti fantaziją, kai galiu priversti juos patikėti neįtikėtinais dalykais.

REKLAMA


– Kuo save laikote – iliuzionistu ar magu?


– Norėčiau būti magu, tačiau tai priklauso nuo auditorijos: ar ji kartu su manimi leidžiasi į fantazijų kelionę, ar ne. Jeigu man nepasiseka padaryti taip, kad jie keliautų kartu, tuomet aš esu tik iliuzionistas. O jei pavyksta ir auditorijai smagu, jei jaučiu žmonių energiją ir emocijas, tuomet manau, kad esu magas.



– Kaip tapote magu?


– Kaip kiekvienas vaikas, norėjau būti ir gaisrininku, ir astronautu, ir gydytoju, ir magu. Skirtumas tik tas, kad paskutinis noras augant man taip ir nepraėjo. Visą vaikystę magija man buvo hobis. Tuomet norėjau būti panašus į britų magą Paulą Danielsą. Ūgtelėjęs pradėjau lankytis įvairiuose magams skirtuose renginiuose, skaityti knygas, kurti savo triukus. Tai buvo hobis tol, kol atėjo akimirka apsispręsti, ką noriu veikti toliau. Pasirinkau magiją.


– Ar prisimenate savo pirmąjį triuką?


– Taip, atlikau jį per Kalėdas, apsuptas šeimos narių ir draugų. Tuomet man buvo 11, o pasirodymas buvo labai trumpas, vos vienas triukas: parodžiau jiems žaidimų kauliuką, kuris nematomai keliavo iš dėžutės į skrybėlę ir atvirkščiai. Netrukus pasirodžiau televizijoje, o mano triuku portfelis išaugo. Atlikdavau tokius triukus kaip skraidančios ėjimo lazdos, išnykstantis pienas, ant skarelės atsirandančios ir nuo jos išnykstančios dėmės, pačios susilankstančios nosinės – visą magijos klasiką. Gerai, kad tuomet nebuvo „Youtube“ (juokiasi).


– Kokiu savo triuku labiausiai didžiuojatės?


– Labai sunku pasižiūrėti atgal ir išskirti vieną, kuris, man atrodo, buvo pats geriausias. Buvo triukų, kurie buvo itin svarbūs mano karjerai. Kad ir 1993 m., kai iš tiesiog mago tapau Luisu de Matosu. Taip nutiko, kai teisingai atspėjau loterijos skaičius. Tuomet septynias dienas buvau visų laikraščių tituliniuose puslapiuose, mane parodė visos televizijos. Tai buvo nuostabi iliuzija. Tačiau ar tai reiškia, kad šis triukas man labiau patiko nei tai, ką darau dabar? Tikrai ne. Visuomet sakau, kad nuostabiausias mano kūrinys bus tas, kurį aš padarysiu rytoj. Visuomet ieškau dar originalesnės, dar labiau įtraukiančios iliuzijos, o tai yra tai, ko niekada nepasieksi, todėl geriausia visuomet yra tai, ką darysi ateityje.

REKLAMA


– Išpopuliarėjote, kai milijonų žiūrovų akivaizdoje išpranašavote populiarios Portugalijos loterijos „Totoloto“ skaičius. Ar tai buvo būdas parodyti, kaip lengva suklaidinti žmones?


– Žinoma, ir tai aš pasakiau iš karto, kai buvo patvirtinta, kad mano prognozė buvo teisinga. Atkreipiau visų dėmesį į tai, kaip lengvai mūsų pojūčiai mus apgauna ir priverčia patikėti tuo, kas neegzistuoja. Skepticizmas yra vienintelis būdas, leidžiantis mums išlikti budriems ir neleidžiantis kitiems piktnaudžiauti mūsų tikėjimu ar silpnumu. Man visuomet labai liūdna, kai pamatau, kaip lengva apgauti žmones. Tai viena priežasčių, kodėl astrologai ar futurologai taip lengvai mumis manipuliuoja. Jie mums sako tai, ką mes norime išgirsti, ir nuo mūsų pečių nustumia atsakomybę priimti sprendimus.


– Galbūt dabar, prabėgus 25 metams nuo tos dienos, pagaliau atskleisite, kaip atspėjote loterijos skaičius?


– Galbūt dar po 25 metų (juokiasi).


– Atrodo, kad jums sekasi viskas, ko imatės. Ar būna nesėkmių?


– Kažkas daugiau ar mažiau nepasiseka kiekvieną kartą, kai esi scenoje. Tik auditorija to nepastebi. Sąlygos, auditorija, pasirinkimai kiekvieną kartą yra skirtingi. Tik turėdamas patirties ir žinių gali tinkamai reaguoti ir nesibaiminti atlikti net ir sudėtingiausių triukų. Dar niekada nebuvo taip, kad scenoje įvyktų katastrofa, tačiau kiekvieną kartą būna kitaip, nei tikiuosi.



– Sakote, kad labai svarbu pasiruošimas, kaip jūs ruošiatės pasirodymui?


– Pasiruošti kiekvienam magijos pasirodymui reikia viso gyvenimo. Viskas, ką mes rodome scenoje, yra ankstesnių įgūdžių ir patirčių rezultatas. Tačiau, jei į viską žiūrėti paprasčiau, tai prieš kiekvieną pasirodymą aš mėgstu pamiegoti, net jei tas miegas trunka 10 minučių.


– Ar paprašytas bet kur ir bet kada galite atlikti kurį nors savo triukų?


– Ne. Į magiją žiūriu labai rimtai ir ja niekada neužsiimu ekspromtu. Magija – tai kur kas daugiau nei tik triukas. Kad įvyktų tikra magija, būtina tinkama atmosfera, dekoracijos, muzika...



Panašios naujienos: