Geležinė A.Didžbalio taisyklė: Kelkis, eik ir daryk

Geležinė A.Didžbalio taisyklė: Kelkis, eik ir daryk

Olimpinė bronza – vienas iš labiausiai A. Didžbalį džiuginančių laimėjimų. „Eltos“ nuotr.


Pergalių laurus nuolat skinantis Lietuvos sunkiosios atletikos pažiba klaipėdietis Aurimas Didžbalis neretai treniruočių salėje užsibūna tiek, kad treneriui net tenka jį išprašyti. Tam, kad nepersisotintų sportu.


Laimius STRAŽNICKAS


– Nudundėjo gražiausios metų šventės. Ar leidote sau pakelti taurę ir pasimėgauti skaniais patiekalais?


– Taurę šampano už Naujuosius metus simboliškai pakėliau. Kalėdas, kaip paprastai, praleidau pas tėvus Marijampolės rajono Opšrūtų kaime. Mama tiek visokių patiekalų buvo prigaminusi, kad negalėjau atsispirti pagundai paragauti įvairių valgių. Iš tikrųjų, man tos šventės nereiškia pernelyg didelio atsipalaidavimo, kai žinai, kad kasdien tavęs laukia įtemptas darbas. Kadangi metų pabaigoje nėra jokių varžybų ir nereikia ypatingai prižiūrėti savo svorio, tai ir leidi pasimėgauti skanesniais ir gausesniais valgiais.


– O ar turite tradiciją smagiai atšvęsti savo pergales?


– Triukšmingų pokylių tikrai nebūna. Aš nesu joks vakarėlių liūtas, tad tos pergalės dažniausiai būna tik draugiškas pasisėdėjimas.


– Kai atsakingos varžybos dar toli, ar leidžiate sau pagyventi šiek tiek laisviau, tarkim, dažniau pasibastyti po miestą ar pavaikštinėti pajūriu?


– Per daug atsipalaiduoti nesu linkęs, nes nėra gerai nutolti nuo kasdienio režimo – kai per daug atsipalaiduoji, tada grįžti būna daug sunkiau. Todėl stengiuosi treniruotis įprastiniu režimu, tik kartais tos treniruotės būna lengvesnės, daugiau laiko atrandi baseinui, tačiau visiškai atitrūkti nuo sportinės kasdienybės nesistengiu. Kur čia daug vaikštinėsi, kai lauke dažnai lyja.

REKLAMA


– O kokia jūsų įprastinė dienotvarkė?


– Atsikeliu septintą valandą, pasimankštinu, tada pusę aštuonių einu pusryčiauti. Po to dar snusteliu iki rytinės mankštos, kuri prasideda pusę dešimtos ir trunka apie tris valandas. Pirmą valandą pietaujame. Po pietų tvarkome kokius nors neatidėliotinus reikalus arba tiesiog einame popietinio miego. Kai kuriomis dienomis pusę penkių dar būna antroji trijų valandų trukmės treniruotė. Po to – vakarienė, masažas ir miegas. Sekmadienis – vienintelė laisva savaitės diena, kai sau leidžiu ilgiau pamiegoti. Tada atsikeliu dešimtą ar vienuoliktą valandą.


– Ar esate patenkintas savo praėjusių metų pasiektais rezultatais?


– 2017-ųjų pradžia man nebuvo tokia sėkminga kaip pabaiga, kai mano nenuilstantį darbą gruodžio pradžioje vainikavo Anahaime (Jungtinėse Amerikos Valstijose) vykusiame pasaulio sunkiosios atletikos čempionate iškovotas sidabro medalis. Labai džiaugiausi šia pergale.


– 2016-ųjų metų Rio de Žaneire vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse iškovojote bronzos medalį. Olimpinė bronza ar pasaulio sidabras jus labiau džiugina?


– Vis dėl to didesnį pasitenkinimą teikia olimpinė bronza, nes jau pačios varžybos yra reikšmingesnės, ir pats pasiruošimas joms būna rimtesnis. Jau vien pavadinimas „olimpinės žaidynės“ skamba daug išdidžiau nei „pasaulio čempionatas“! Kita vertus, kiekvienos varžybos yra svarbios ir reikšmingos.

REKLAMA


– Sporto gerbėjai žino, kad sunkioji atletika susideda iš dviejų rungčių: stūmimo ir rovimo. Kuri iš jų jums pačiam yra arčiau širdies?


– Atrodytų, jog abiejose šiose rungtyse esi tolygiai stiprus ir vienodai pasitiki savo jėgomis. Tačiau pasitaiko tokių momentų, kai ima ir išsiderina tas rungčių balansas, pavyzdžiui, kai esi patyręs traumą ir negali nugalėti skausmo. Tačiau kur kas stabilesnis jaučiuosi rovimo rungtyje, nors keletas varžybų parodė, kad galbūt taip ir nėra.


– Ar visuomet vykdamas į tam tikras varžybas iš anksto nujaučiate, ko ten galima laukti?


– Paprastai ruošdamasis joms jau pradedu braižyti varžybų „portretą“, o paskutinėmis dienomis ima ryškėti, koks gali būti rezultatas ar užimama pozicija.


– Tie lūkesčiai visuomet pasiteisina?


– Manau, kad taip. Tačiau kartais nutinka tam tikrų netikėtų niuansų, pavyzdžiui, priešininkas pateikia netikėtą dovanėlę, kurios tu visai nesitiki, – pasirodo, kad jis yra pajėgesnis.


– Keliaudamas į varžybas vežatės su savimi talismaną, o gal prieš tai nueinate į bažnyčią?


– Į bažnyčią prieš kiekvienas varžybas ar po jų pasidžiaugti lydėta sėkme kartu su treneriu eina visa komanda. Su savimi nesivežioju jokių talismanų, nes, neduok Dieve, kada nors pamirščiau jį pasiimti į varžybas ir tai pakištų koją. Anksčiau turėjau angeliukų, kuriuos man mama po kiekvienų varžybų padovanodavo. Buvau gal du kartus pasiėmęs su savimi. Tačiau lioviausi. Labiau tikiu, jog pats esu savo likimo kalvis, tad geriau prie nieko neprisirišti.


– Sunkiosios atletikos čempionatų vaizdo reklamose neretai šmėkšteli jūsų atliekamas jau vizitine kortele tapęs salto. Kokiais atvejais atliekate šį akrobatinį triuką?



– Kai užimu gerą poziciją ir pasiektas rezultatas man garantuoja sėkmę varžybose, kai jau esu tikras, kad kils Lietuvos vėliava. Taip noriu išreikšti savo džiaugsmą ir nudžiuginti kitus.


– Kaip kilo sumanymas susikurti tokią savo vizitinę kortelę?


– Nuo pat mažens, kai tik pradėjau sportuoti, tuo susižavėjau. Man patiko gimnastika ir gimnastų išdarinėjami triukai, ypač salto. Todėl pasišoviau pabandyti jį padaryti. Niekas manęs to specialiai nemokė. Pasitiesiau čiužinių ir bandžiau padaryti, kartais dar draugai pasaugodavo, kad nesusitrenkčiau. Pabandžiau ir pavyko.


– Lengva padaryti šį triuką 94 kg vyrukui?


– Kadangi mūsų sporte, kaip ir gimnastikoje, dominuoja staigioji jėga, išmokti salto nebuvo sudėtinga. Šioje srityje niekuomet specialiai nesitreniruoju.


– Jums svarbu išsaugoti ryšį su publika ir savo gerbėjais?


– Man svarbiausia neprarasti koncentracijos prieš veiksmą, o kai viskas jau atlikta, dar junti susikaupusios energijos rezervą. Tuomet jį ir panaudoji emocijai išreikšti ir kartu pamaloninti žiūrovus bei sirgalius. Salto, mano supratimu, yra gražius jausmus išreiškiantis gestas.


– Kur dažniau sporto gerbėjai jus atpažįsta ir užkalbina: Lietuvoje ar užsienyje?


– Sunku konkrečiai atsakyti į šį klausimą. Jeigu man pasiseka varžybose užsienyje, tuomet esu ten atpažįstamas. Tačiau viską apžvelgus galbūt išeitų, kad daugiau kažkokių netikėtų dialogų užsimezga Lietuvoje.


– Ar skaičiuojate, kiek kilogramų iš viso iškeliate per mėnesį?


– Taip, mes planuojame krūvį, rašome treniruočių planus. Per mėnesį iš viso iškeliu daugiau kaip šimtą tonų.


– Ar nors kartą buvote kviečiamas padėti pernešti sunkius daiktus?


– Žinoma. Labai natūralus pageidavimas į pagalbą kviesti žmogų, galintį pakelti didelius svorius. Ne kartą manęs draugai prašė pagelbėti statybose ar kokį akmenį darže perkelti, baldus pernešti, automobilį pastumti. Neatsisakau, tik stengiuosi tai daryti labai atsargiai, nes nežinai, už kurio kampo trauma tavęs gali tykoti.

REKLAMA


– Jūsų treneris Bronislovas Vyšniauskas ne kartą yra sakęs, kad kartais jus net tenka išvaryti iš treniruočių salės tam, kad per daug nepersisotintumėte sportu. Iš kur toks užsispyrimas, kodėl netausojate savęs?


– Tiesiog taip išeina natūraliai. Nesinori savoje srityje likti pilka mase. Tad ir lipi per save, stengiesi sau ir žiūrovams įrodyti, kad tu gali.


Geležinė A.Didžbalio taisyklė: Kelkis, eik ir daryk

„Kol turėsiu jėgų, kol jusiu pažangą, tol norėsiu sportuoti, siekti geresnių varžybų rezultatų ir džiuginti Lietuvą“, – sako Aurimas. Asmeninio albumo nuotr.


– Kokių jums naudingų dalykų daugiausia pasisėmėte iš trenerio patarimų?


– Pirmiausia, visuomet laikytis žodžio, paisyti disciplinos, nuosekliai siekti vis geresnių rezultatų. Taip pat sužinojau, kas naudinga ir kenkia profesionaliam sportiniam tobulėjimui, ir įsisąmoninau, kad jaunystė trumpa, todėl per tą laikotarpį reikia stengtis padaryti kuo daugiau, nes vėliau šeima ir vaikai pareikalaus papildomų pastangų ir jėgų.


– Kokie žymiausi sportininkai jus labiausiai įkvepia?


– Gaila, nepamenu vaikinuko, kuris prieš keletą metų nusifotografavo su amerikiečių plaukiku, daugkartiniu pasaulio ir olimpiniu čempionu Maiklu Fredu Felpsu, pavardės. Man ši akimirka įstrigo tuo, kad po kurio laiko tas vaikinukas aplenkė žymųjį plaukiką. Mane labai žavi ir įkvepia atkaklumas ir veržimasis tikslo link. Ramūnas Vyšniauskas mane irgi žavi savo atsakingu požiūriu į discipliną, režimo laikymąsi. Jis iki šiol man yra pavyzdys.


– Ar esate sau išsikėlęs tokius tikslus, kuriuos pasiekęs pasakytumėte: „Gana, užteks“?


– Nesu kol kas apsiribojęs jokiais tikslais. Kol turėsiu jėgų, kol jusiu pažangą, tol norėsiu sportuoti, siekti geresnių varžybų rezultatų ir džiuginti Lietuvą. Kai viso to nebus, nusiausiu batelius ir pasitrauksiu.


– Žinote, kas po to?


– Tvirtai nežinau ir kol kas apie tai negalvoju. Greičiausiai vienaip ar kitaip mano gyvenimas bus susietas su sportu.


– Gal seksite Ramūno Vyšniausko pavyzdžiu ir imsitės verslo?


– Irgi neatmetu tokios galimybės. Svarbu atrasti patogią nišą, kurioje įmanoma kuo daugiau pasiekti, ir atkakliai eiti ta linkme.


– Į sunkiąją atletiką patekote iš didelio noro ar atsitiktinai?


– Sakyčiau, jog iš dalies šis žingsnis buvo planuotas. Man buvo gal keturiolika, kai mano dėdė, tėčio brolis, matyt, įžvelgdamas mano galimybes, prikalbino mane užsiimti sunkiąja atletika ir nuvedė į Marijampolėje esantį „Sūduvos“ sporto centrą. Visuomet norėjau būti atletiškas, tvirtas. Po trijų mėnesių varžybose Anykščiuose iškovojau trečiąją vietą. Ši pirmoji pergalė mane paskatino įsikabinti į šį sportą. Taip čia aš ir likau. Vėliau iš Marijampolės persikėliau į trenerio Bronislovo Vyšniausko įkurtą Klaipėdos sunkiaatlečių centrą, kuriame iki šiol treniruojuosi ir gyvenu.


– Ar jūsų giminėje yra daug tvirtų atletiškų žmonių?


– Iš tėčio pusės yra daug galingo sudėjimo žmonių, nors jie ir nebuvo pasukę į sportą. Tik mano tėvas anksčiau buvo vietinės reikšmės lengvaatletis, yra laimėjęs medalių ir diplomų.

REKLAMA


– Vaikystėje buvote labiau namisėda ar lakstūnas?


– Pavadinkime, mišrus vaikas. Ištisai nesėdėdavau užsidaręs namuose, tačiau ir lauke nelaksčiau iki išnaktų. Mano tėvai buvo gan griežti – sutemus iškart mane „supakuodavo“ į namus. Mokykloje buvau iš judriųjų. Vis kokią nors šunybę iškrėsdavau. Mama ne kartą buvo iškviesta į tėvų susirinkimus aiškintis dėl mano elgesio.

– Kokių savybių labiausiai reikia sunkiojoje atletikoje?


– Manau, svarbiausia čia atkaklumas, noras, tikėjimas. Svarbu niekada nenuleisti rankų, būti atsakingam.


– Čia daugiau talento ar darbo reikia?


– Abu šie dalykai turi glaudų ryšį – kad ir koks būsi talentingas, be atkaklaus darbo nieko nepasieksi.


– Ar jau galite pasakyti, ką gero jums davė sportas?


– Profesionalus sportas, manau, gerai paruošia šeiminiam gyvenimui, nes kasmet tampi vis atsakingesnis, pareigingesnis. Žodžiu, sportuojant puoselėjamos tikrosios vertybės, kurios kartu turi įtakos ir asmeniniam gyvenimui.


– Nemanote, kad aistringai sportuodamas, šiandien jūs skriaudžiate savo asmeninį gyvenimą?


– Tikrai taip. Kažkaip stengiuosi laviruoti, tačiau sportas mano gyvenime ima viršų. Kol turiu galimybę, reikia dirbti. Ateis laikas, kai galėsiu atsipalaiduoti ir susitelksiu į kitus dalykus.


– Ar jau galvojate apie šeiminį gyvenimą?


– Turiu gerą draugę, kuri mane supranta ir tik geranoriškai papriekaištauja, kad dėmesio jai stinga. Aišku, pagalvoju ir apie šeimą, bet, manau, kad dar spėsiu į tą traukinį įšokti. Anksčiau man atrodė, kad 25-eri metai yra tinkamiausias amžius kurti savą šeimą. Tačiau tas momentas jau praėjo, todėl dabar tą terminą nukėliau į 30-uosius gyvenimo metus. Nedaug jau laiko liko. Žiūrėsim...


– Neretai skindamas pergales, ar jau galite pasidžiaugti nuosavais namais, prabangiu automobiliu?


– Mano prabangi vila kol kas yra Klaipėdos sunkiaatlečių centras. Čia sportuoju ir gyvenu. Svajoti apie nuosavus namus kol kas neskubu. Man čia patinka.


– Kas jums geriausiai pataiso nuotaiką ir atitraukia nuo žemiškų rūpesčių?


– Muzika geriausiai sugrąžina nuotaiką. Nesu pastovus, mėgstu įvairią muziką – nuo rusiško popso iki sunkiojo roko ar technomuzikos.


– Jeigu būtų galimybė kažką pakeisti savo gyvenime, ką pirmiausia koreguotumėte?


– Turėdamas tiek smegenų, kiek dabar turiu, nebent kažką keisčiau savo kūno rengimo srityje, kitaip žiūrėčiau į savo treniruotes, dirbčiau šiek tiek kitokia linkme. O iš esmės džiaugiuosi, kur esu ir kuo užsiimu.


– Kokių džiaugsmų norėtumėte patirti šiais metais?


– Mano svajonė – pranokti dabartinį save, savo rezultatus. Būčiau labai patenkintas, jei matyčiau, kad rezultatai geri ir mano visų metų darbas nenuėjo veltui. Be to, šiais metais ketinu gintis Klaipėdos universiteto diplomą.


– Kokios geležinės taisyklės laikotės savo gyvenime?


– Kelkis, eik ir daryk.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale "Savaitė"