„Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai. Saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais”, – šie Hipokrato priesaikos žodžiai tiksliausiai atspindi Lietuvos medicinos flagmanų pasiekimus. Gydytojai ne tik kūrė ir keitė Lietuvos istoriją, bet ir niekados nepamiršo tų, kuriems jų įgūdžiai ir žinios buvo reikalingiausi. Jie teikė ne tik pagalbą, bet ir viltį, paguodą, dažnai dirbo psichologais ir nuodėmklausiais. Jų pasiekimai garsino šalies vardą pasaulyje, o medicinos istorija tapo tautos charakterio bruožu.

Atskiro medicinos universiteto Kaune ištakos – tarpukario Lietuvos universitete

Po Pirmojo pasaulinio karo okupantams užėmus Vilnių, valstybė liko be universitetinio miesto ir aukštosios mokyklos. Kaunui tapus Lietuvos administraciniu ir kultūros centru, lietuvių inteligentijos atstovai siekė kuo greičiau įkurti lietuvišką aukštojo mokslo įstaigą. Lietuvos universiteto istoriją tyrinėjanti A. Veilentienė pabrėžia, kad jokia normali Europos valstybė negalėjo funkcionuoti be universiteto, kuris buvo vienas iš valstybės brandos požymių.

Jau 1919 m. rudenį kultūros darbuotojų grupė vyriausybei įteikė pirmąjį argumentuotą memorandumą dėl aukštosios mokyklos steigimo Kaune. Nors pasiūlymas dėl sunkių politinių ir finansinių aplinkybių buvo atmestas, universiteto steigimo iniciatoriai ryžosi įkurti aukštąją mokyklą visuomeniniais pagrindais. 1920 m. sausio 27 d. lietuvių inteligentija oficialiai įsteigė Aukštuosius kursus, kuriuos sudarė šeši skyriai: humanitarinis, juridinis (teisinis), gamtos, medicinos, matematikos ir fizikos bei technikos.

Jaunai nepriklausomai valstybei buvo svarbu didinti išsilavinusių žmonių skaičių bei pradėti kurti tvirtą švietimo sistemą, todėl 1922 m. vasario 16 d. Aukštieji kursai buvo pertvarkyti ir jų pagrindu įkurtas Lietuvos universitetas (LU).

Medicinos studijos Kaune pradėtos 1919 m. pabaigoje. 1920 m. Medicinos skyrius tapo Aukštųjų kursų padaliniu. 1922 m., įsteigus Lietuvos universitetą, jame įkurtas Medicinos fakultetas, kurio dekanu 1922–1924 m. buvo prof. Petras Avižonis, nuo 1924 m. – Vladas Lašas.

Stiprėjant Lietuvos valstybei, buvo kuriama ir medicinos studijų materialinė bazė: pastatyti Akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinikų rūmai (1930 m.), Medicinos fakulteto rūmai (1933 m.), MF klinikų rūmai (1940 m.). Medicinos studijos Kaune buvo tęsiamos ir nacių okupacijos metais (dekanas prof. Juozas Meškauskas).
1950 m. sovietinei valdžiai reorganizavus universitetą, įkurtas Kauno medicinos institutas (direktorius prof. Juozas Kupčinskas). Nuo 1953 m. KMI vadovavo prof. Zigmas Januškevičius, kurio pastangomis institutas dalyvavo tarptautinėse programose, buvo gerinama materialinė studijų bazė. 1989 m. KMI reorganizuotas į Kauno medicinos akademiją (rektorius prof. Antanas Praškevičius).

Pimosios ligoninės

Pirmosios ligoninės Europoje veikdavo kaip prieglaudos likimo nuskriaustiesiems prie bažnyčių ar vienuolynų. Daugiausia tokių ligoninių buvo įkurta po maro siautėjimo ar daug gvybių nusinešusių karų. Pavyzdžiui, Paryžiaus „Hotel Dieu“ šalia Dievo Motinos katedros, įkurta VII a., yra viena žinomiausių tokių ligoninių. Garsios ir Berlyno „Charite“ klinikos, pradėjusios veikti 1709 m., kai Rytų Prūsijoje siautė maras. Daugelis senų istorinių ligoninių tapo muziejais, parodančiais medicinos mokslo, kaip svarbios krašto kultūros dalies, istoriją.

Vilniuje pirmoji valstybinė ligoninė įkurta 1799 m. liepos 16 d., sujungus špitoles - Šv.Pilypo ir Šv.Jokūbo (įkurtos 1723 m.) - ir seniausią Šv.Marijos Magdalenos 10 lovų špitolę, įkurtą XVI a. pradžioje (1510-1518). Šv.Jokūbo ligoninė – viena iš seniausių Rytų Europoje.

Pirmoji ligoninė turėjo 250 lovų. Jos valdymu rūpinosi Ligoninių komisija. Gydytojus bei jų pagalbininkus paskirdavo valstybė. Nuo 1799 m. ligoninė buvo pavaldi vyriausiajam gydytojui, o ne vienuolyno priorui.

1812 m. prancūzų kariuomenės vadovybė užėmė Šv.Jokūbo ligoninę. Joje dirbo prancūzų karo gydytojai, tarp jų - garsusis Dominykas Žanas Larė (Dominique Jean Larrey, 1766-1842), vienas žymiausių prancūzų karo lauko chirurgų, lydėjęs Napoleoną Bonapartą karinių kampanijų metu.

1893 m. ligoninė turi terapijos, chirurgijos, venerologijos, akušerijos, ginekologijos ir psichiatrijos skyrius. Be to, per šiuos metus čia buvo gydyta 5560 ambulatorinių pacientų. Ligoninėje veikė Vilniaus gubernijos akušerių mokykla.

Lenkijos valdymo laikotarpiu (1919-1939) ligoninėje kasmet gydėsi apie 5 tūkst. ligonių. Jos pastatuose veikė vidaus, nervų, chirurgijos, vaikų, akušerijos-ginekologijos skyriai, taip pat valstybinė akušerių mokykla, išleidžianti po 50 kvalifikuotų akušerių kasmet. Ligoninėje buvo atliekamos sudėtingos chirurginės ir ginekologinės operacijos, diegiamos to laiko medicinos mokslo naujovės.

Gydytojai, Vilniuje kūrę istoriją

Feliksas Rinkevičius (1799-1851 m.) ir Vincentas Herberskis (1783-1826 m.) išmokė Šv.Jokūbo ligoninės gydytojus naudotis stetoskopu, tobulino auskultacijos ir perkusijos metodus. Vilniaus gydytojai vieni pirmųjų Europoje naudojosi auskultacija ir perkusija.

Julijanas Mošinskis (1809-1857 m.) įsteigė nemokamą akušerių mokyklą, 1855 m. parašė populiarų vadovėlį „Akušerijos meno pagrindai“.

Ipolitas Jundzilas (1846-1898 m.) – žymus chirurgas, mokęsis Vilniuje, studijavęs Dorpato ir Berlyno universitetuose. Dirbo Šv.Jokūbo ligoninėje 1875-1887 m. Čia pirmasis atliko laparotomiją, pradėjo vartoti dezinfekcijai karbolio rūgštį ir jodoformą. Buvo Bazedovo ligos chirurginio gydymo ir kai kurių plastinių operacijų pradininkas, paskelbęs naują pūlinio pleurito gydymo būdą. Garsėjo kaip geras akių gydytojas ir terapeutas.

Aleksandras Karnickis (1872-1935 m.) - Vilniaus akušerių mokyklos pirmasis direktorius, Vilniaus ginekologų draugijos pirmininkas (1925). Vienas Vilniaus geležinkelininkų ligoninės Vilkpėdėje steigėjų.

Julijonas Ticijus(Titius) (1820-1898 m.) – filantropas, daktaras, kurį ypač mylėjo vilniečiai ir gerbė kolegos. J.Ticijus vykdė labdaringą veiklą, kad vargšai būtų gydomi nemokamai.

Pranas Norkūnas sukūrė savo garsiąją opaligės teoriją ir gydymo būdus. Alfonsas Dirsė sukūrė lietuviškus kraujagyslių protezus ir juos panaudojo 1961-1962 m. Algimantas Marcinkevičius ir Pranas Norkūnas įkūrė širdies kraujagyslių laboratoriją, kur prasidėjo širdies ir kraujagyslių chirurgija Lietuvoje, išgarsinusi mūsų šalį visame pasaulyje. Augustas Pronckus atliko pirmąsias širdies ir plaučių operacijas. Pirmuosius žingsnius šioje gydymo įstaigoje žengė širdies chirurgas Vytautas Sirvydis, moderniosios kraujagyslių chirurgijos pradininkas Vytautas Triponis, onkologas Algirdas Jackevičius, Urologijos mokyklą kūrė Stasė Mičelytė.

Terapijos klinikoje prof. Jonas Kairiūkštis įdiegė į praktiką naują preparatą neobenzinolį, prof. Liubomiras Laucevičius sukūrė miopatologijos mokyklą, pradėjo taikyti chloretilio blokados metodą. Čia dirbo vienas geriausių klinikinės farmakologijos žinovų Chackelis Kibarskis. Jis vienas iš pirmųjų pradėjo taikyti elektrokardiografiją, aukšto kraujospūdžio ligą pradėjo gydyti Rauwolfia serpentina preparatais. Šeinė Sideraitė buvo viena iš klinikinės endokrinologijos pradininkių.

Šiuolaikinės anesteziologijos pradžia siejama su šia ligonine. 1847 m. Liudvikas Liachovičius pradėjo taikyti inhaliacinę eterio ir cloroformo narkozę, o 1960 m. bendrąją intubacinę narkozę išbandė gydytojas Rostislavas Koposovas.

Špitolės

Iki XVI a. Lietuvoje nebuvo ne tik jokių gydymo įstaigų, bet ir sėsliai gyvenančių gydytojų, turinčių aukštąjį medicininį išsilavinimą. Išsilavinę gydytojai gyvendavo tik dvaruose arba Vilniuje ir daugeliui žmonių buvo nepasiekiami.

Pirmoji špitolė Lietuvoje įkurta Vilniuje 1514 metais. Steigėjas – medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Jis savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštės pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įsikūrė pirmoji špitolė. Joje buvo 10 lovų, špitolė turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir personalo patalpas. Miręs steigėjas paliko visą savo turtą šiai špitolei.

Plintant reformacijai, buvo steigiamos ir reformatų špitolės. Eustachijus Valavičius įkūrė ne vieną špitolę – Šv. Mykolo gatvėje ir 1583 m. Naujamiestyje, Upytės paviete. XVIII a. žydai LDK taip pat steigė savo špitoles. 1775 m. Lietuvos-Lenkijos seimas įsteigė „špitolių komisiją“ ir pavedė jai prižiūrėti tvarką špitolėse. Pirmuoju pirmininku paskirtas vyskupas Masalskis.

1791 m. įsteigta „policijos komisija“, kuri prižiūrėjo daugumą visuomeninių įstaigų, tarp jų ir špitoles. Tiesa, valdžia špitolių visiškai nerėmė. 1796 m. valdžios organų potvarkiu įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei. Taigi XVIII a. pabaigoje baigiasi neformalių ligoninių – špitolių laikotarpis ir Šv. Jokūbo špitolė tampa didžiausia bei pirmąja ligonine Lietuvoje.

Špitolės – viduramžių prieglaudos, ligoninės pirmtakės, gyvavusios XVI–XVIII amžiais Lietuvoje. Jomis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Špitolės daugiausia buvo išlaikomos iš aukų, kurias suaukodavo ar užrašydavo įvairūs asmenys. Tačiau ligoniai jose buvo laikomi prastomis sąlygomis, nes špitoles buvo užvaldę dvasininkai, jie pasisavindavo didelę špitolių pajamų dalį. Špitolių fondų grobstymu buvo kaltinamas ir Vilniaus vyskupas Masalskis. Vilniaus kapitula organizavo špitolių patikrinimus, tokios revizijos atliktos 1625, 1627, 1733, 1739 metais.

Vilniaus medicinos draugija

Vilniaus medicinos draugija siekė ugdyti sveiką visuomenę. Dar 1809 m. J. Franko iniciatyva buvo įkurtas Motinystės institutas, kuris teikė medicininę ir materialinę pagalbą namuose neturtingoms ir vienišoms gimdyvėms. Motinystės institutas buvo pirmoji tokio tipo medicinos įstaiga Europoje. Draugijai rūpėjo ir sanitarijos problemos. Jos nariai tyrinėjo sąlygas, turinčias įtakos gyventojų sveikatai, nemokamai skiepijo nuo raupų, rūpinosi šulinių švara, nutekamųjų vandenų nukenksminimu, rengė ir leido įvairius sanitarinio švietimo leidinius, aiškino gyventojams, kaip apsisaugoti nuo epidemijų ir ligų.

Draugija įkurta 1805 m. gruodžio 12 dieną profesoriaus Johano Franko iniciatyva jo namuose Pilies gatvėje. Tą dieną susirinko 15 žymiausių Vilniaus gydytojų ir vaistininkų, jie parengė statutą. Susirinkime dalyvavo šeši VU profesoriai: Augustas Liudvikas Bekiu, Johanas Lobenveinas, Andrius Matusevičius, Andrius Sniadeckis, J. Frankas, F. Špicnagelis.

Pirmojo pasaulinio karo metais draugijos nariai teikė medicinos pagalbą Vilniaus ir jo krašto gyventojams. Antrasis pasaulinis karas sutrikdė viešą draugijos veiklą, tačiau ji buvo tęsiama prisidengus gydytojų moksliniais susirinkimais. 1945 m. Vilniaus medicinos draugija buvo oficialiai atkurta, joje buvo penkios sekcijos – chirurgijos, terapijos, akušerijos-ginekologijos, stomatologijos, sanitarijos ir higienos.

Draugijos istorija skirstoma į 5 laikotarpius: universitetinį (1805–1842 m.); ikirevoliucinį (1843–1919 m.); Lenkijos okupacijos (1920–1939 m.); tarybinį (1940–1990 m.); einamąjį (nuo 1991 m.). Pagrindiniai draugijos tikslai: rūpintis medicinos, chirurgijos, vaistininkystės reikalais, telkti bendras pastangas, kad šie mokslai būtų tobulinami; kovoti su infekcinėmis ligomis (raupais, dizenterija, difterija, cholera); rinkti duomenis apie krašto patologiją, ligų gydymo metodus, dalytis patirtimi, pranešinėti įdomius ir retus atvejus pasitaikančius kasdieninėje gydytojų praktikoje; tyrinėti sergamumo ir mirtingumo priežastis; taikyti naujus gydymo metodus praktikoje; kovoti su šarlatanizmu; gerinti šalies sanitarinę būklę, skleisti higienos žinias; palaikyti ryšius su kitomis medicinos draugijomis.

Asmenybės

Ipolitas Jundzilas (lenk. Hipolit Jundziłł, gimė 1846 m. prie Eišiškių, mire 1898 m. balandžio 18 d. Vilniuje. Buvo palaidotas Rasų kapinėse) – Lietuvos gydytojas chirurgas.

Anksti neteko tėvų ir 1858 m. buvo atiduotas auklėti į Bajorų institutą Vilniuje, nuo 1863 m. mokėsi Vilniaus gimnazijoje ir 1865 m. ją sėkmingai baigė. Dorpato universitete 1870 m. įgijo gydytojo diplomą, studijų metais priklausė korporacijai Konvent Polonia. Dvejus metus tobulinosi Berlyne pas žymius to meto klinicistus. Parašė ir sėkmingai apgynė disertaciją, 1873 m. jam suteiktas daktaro laipsnis. Nuo 1874 m. dirbo gydytoju Vilniuje, 1875–1887 m. Šv. Jokūbo ligoninėje. Pirmasis Vilniuje atliko laparotomiją, paskelbė naują pūlingo pleurito gydymo būdą, Bazedovo ligą pradėjo gydyti chirurginiu būdu, atliko įvairių plastinių operacijų. Nuo 1887 m. Savičiaus ligoninės vyriausiasis gydytojas. 1879 m.. Vilniaus gubernijos medicinos administracijos narys patarėjas, 1897–1898 m. Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas.

Jundzilo iniciatyva išleistas Vilniaus medicinos draugijos istorinis albumas (Album Historicum Cesareae Societas Medicinae Vilnensis).

Medicinos mokslas Lietuvoje neatskiriamai susijęs su Johano Peterio (1745-1821 m.) ir jo sūnaus Jozefo (1771-1842 m.) Frankų vardais. 1804 m. Frankai atvyko į Vilnių iš Vienos. Johanas Peteris Frankas, Getingeno, Pavijos ir Vienos universitetų profesorius, Vilniuje dėstė bendrosios ir specialiosios terapijos kursus.1805 m. jis išvyko į Peterburgą dirbti caro rūmų gydytoju ir Peterburgo medicinos akademijos rektoriumi. Jozefas Frankas vadovavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos katedrai.

Jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija (1805 m.), Medicinos institutas, Vakcinacijos institutas, Motinystės institutas. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Profesorius Jozefas Frankas ir jo žmona, garsi Vienos dainininkė Kristina Gerhardi, Bethoveno bičiulė, kuriai J.Haidnas parašė Ievos partiją savo oratorijoje „Pasaulio sukūrimas“, aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Namas Didžiojoje gatvėje, kuriame gyveno profesorius, ilgą laiką buvo vadinamas Franko namu. Jozefas Frankas Vilniuje profesoriavo iki 1823 m.

Paskutinius gyvenimo metus J. Frankas praleido Italijoje, savo viloje prie Komo ežero. Ten jis ir palaidotas. Piramidės formos antkapį, stovintį Laglio kaimelyje prie Komo ežero, suprojektavo pats Jozefas Frankas.

Iš pirmų lūpų

Ištrauka iš Vilniaus chirurgų daugijos garbės nario prof. Algirdo Jackevičiaus prisiminimų.

Įdomybės

• Vincas Kudirka, 1889 metais su bendraminčiais išleidęs žurnalo „Varpas“ pirmąjį numerį, jį redagavo dar laikydamas medicinos baigiamuosius egzaminus. V.Kudirka niekada neišsižadėjo gydytojo pareigų.

• Žymus vilnietis, chirurgas Ipolitas Jundzilas garsėjo labdara ir teisingumu, teikė pagalbą visiems miesto gyventojams. Šio gydytojo laidotuvės 1898 metais sutraukė tūkstančius miestiečių – tiek daug žmonių per laidotuves dar nebuvo susirinkę.

• Kazys Grinius, garsus tuberkuliozės specialistas, 1926 metais išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu, savo pacientų nepamiršo net eidamas valstybės vadovo pareigas. Jis kas vakarą lankydavo ligonius, įsteigė kovos su džiova draugiją.

• Borisas Efrosas, chirurgas, medicinos mokslų daktaras, 1958-aisiais sėkmingai atliko pirmąją Lietuvoje širdies operaciją. Šiai operacijai jis rengėsi aštuonerius metus. Be to, būdamas žydas išgydė vokiečių kilmės ligonį R.Hincą.

• 1809 metais gydytojas Jozefas Frankas Vilniuje įkūrė pirmąjį Europoje Motinystės institutą, kuriame teikė medicininę ir materialinę pagalbą neturtingoms gimdyvėms. Tuo metu Europoje tokių įstaigų dar nebuvo. Prof. J.Franko iniciatyva prie Terapijos klinikos pradėjo veikti pirmoji ambulatorija, kurioje jis ir pats nemokamai gydydavo neturtingus vilniečius. J.Frankas pirmasis pradėjo statistinius gyventojų sergamumo ir mirtingumo bei medicininius-topografinius krašto tyrimus.

• Alytaus apskrities ligoninės gydytojas chirurgas, Salomėjos Nėries bendraklasis Stasys Kudirka operuodavo tik su joduotomis pirštinėmis: pusę valandos plaudavo rankas šepečiais, paskui dezinfekuodavo jas sublimato tirpalu ir ištepdavo jodu. Taip dezinfekuotomis rankomis chirurgas darė visas operacijas (iš viso 35 tūkst. operacijų). 1939 metais S. Kudirka pirmasis perpylė kraują tiesiai iš donoro recipientui.

• Gydytojas patofiziologas, terapeutas Oskaras Minkovskis 1889 m. atskleidė cukraligės priežastį. Jis įrodė, kad diabetu susergama dėl kasos pažeidimo. Už šį atradimą 1902 metais gydytojas buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau komitetas nesuprato O. Minkovskio atradimo svarbos. Mediko brolis Hermanas tapo garsiu matematiku, buvo Alberto Einšteino mokytojas.

• Gydytojas, vertėjas, prozininkas Jeronimas Ralys nesinaudodamas jokiu žodynu išvertė Homero „Odisėją“.

• Gydytojas, medicinos mokslų daktaras Cemachas Šabadas tapo žymaus rusų poeto Kornejaus Čiukovskio pasakos herojaus, daktaro Aiskaudos, prototipu: jis nemokamai gydė vargšus, ypač daug dėmesio skyrė vaikų sveikatos problemoms.

Rubrikos „Nuo Aukštųjų kursų iki universiteto: akademinių bendruomenių įtaka kultūrai, tautinei savimonei ir visuomenės raidai“ straipsniai remiami Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Metinė paramos suma 1800 eurų.