Žmonės – prekių ženklai

Žmonės – prekių ženklai

H. Fordas pirmasis sugebėjo automobilių gamykloje paleisti konvejerį.


Retas žinomas visuomenės veikėjas ar net prezidentas gali pasigirti tuo, kad jų vardai žinomi tokiam dideliam skaičiui žmonių. Užtat beveik visi puikiai žino tokius vardus kaip Fordas ar Honda. O viskas todėl, kad žmonija jau seniai negali gyventi be to, kas ponams Fordui ir Hondai buvo gyvenimo esmė, – be automobilių.


Henris Fordas


Viskas, ką daugelis iš mūsų žino apie Henrį Fordą, – tai frazė, kad automobilis gali būti bet kokios spalvos, bet su sąlyga, kad ši spalva – juoda, ir tas faktas, kad H. Fordas pirmasis sugebėjo automobilių gamykloje paleisti konvejerį. Iš tiesų šis žmogus sukūrė tokią automobilių industriją, kokia ji yra šiandien. Jis numojo ranka į dizainą bei lenktynes ir visaip stengėsi padaryti savo automobilius pigius ir patikimus. Kad pasiektų šio tikslo, teko kardinaliai peržiūrėti gamybos būdus.


Minėto amerikiečio dėmesį patraukė konvejeris, anksčiau naudotas maisto pramonėje. H. Fordas iškart suprato, kad tai – jo kelias į sėkmę. Apie sėkmingai įdiegtą šią technologiją akivaizdžiai kalba skaičiai. Automobilio surinkimo laikas smarkiai sutrumpėjo, jų buvo pagaminama žymiai daugiau, o darbo sąnaudos nepadidėjo.

REKLAMA


Nenuostabu, kad per dvidešimt metų pusė Jungtinėse Amerikos Valstijose parduotų automobilių buvo pagaminti H. Fordo gamykloje. Kadangi prie konvejerio dirbantys darbuotojai privalėjo atlikti tik kelius primityvius veiksmus, iš pono Fordo buvo juokiamasi, kad jis taupydamas greitai pakeis žmones beždžionėmis. Kartu domėtasi, ar monotoniškas dviejų trijų judesių kartojimas ištisas aštuonias valandas nekenkia sveikatai. H. Fordas tvirtai atsakydavo „ne“, bet aplinkiniai vis tiek jo gamyklos darbuotojus vadino Fordo lavonais.


Dabar jau drąsiai galima teigti, kad tai buvo svarbus žingsnis į ateitį.


Rudolfas Dyzelis


Kuo žymus šis vyrukas, suprantama jau iš jo pavardės. Jo atradimo esmė – kuro nereikia uždegti, jis užsidega nuo didelio slėgio. „Sutvarkęs“ savo sumanumą dokumentuose, inžinierius pradėjo kurti bandomąjį pavyzdį.


Pirmasis dyzelinis variklis, atrodęs kaip didžiulė trijų metrų aukščio konstrukcija, pirmųjų bandymų metu sprogo, vos nenusiuntęs į anapilį savo kūrėjo. Tačiau toliau reikalai gerėjo. Iš inžinieriaus R. Dyzelis tapo vadybininku – siūlė savo kūrinį visur, kur buvo reikalingi galingi varikliai. Ir suteikė nemažai džiaugsmo metraštininkams, žuvęs gana keistomis aplinkybėmis – plaukdamas iš Belgijos į Didžiąją Britaniją. R. Dyzelio kūną rado žvejai praėjus dviem paroms po jo dingimo iš laivo.

REKLAMA


Remiantis viena iš versijų, išradėjo mirtis neapsiejo be vokiečių specialiųjų tarnybų pagalbos – jos baiminosi, kad R. Dyzelis pasidalys savo žiniomis su anglais. Remiantis kita versija, šį klausimą galėjo padėti išspręsti naftos magnatai, kurių nelabai džiugino R. Dyzelio noras naudoti savo varikliams degalus, kurie nėra juodojo aukso produktas.
Vis dėlto pati įtikinamiausia versija lieka banaliausia – savižudybė. Pavadinti susivaldančiu Rudolfo niekuomet nebuvo galima: buvo ir nervinių protrūkių, ir paranojos priepuolių. Be to, žmona po vyro mirties rado jo lagamine visai nedaug pinigų, o skolos raštelių ten buvo užtektinai.


Encas Feraris


Encas Feraris visuomet garsėjo dviem dalykais: greitais automobiliais ir bjauriu būdu. Asmeninė lenktynininko karjera nenusisekė, gal todėl jis pykosi su daugeliu lenktynininkų. Na, ir „Lamborghini“ atsiradimas, pasak legendos, siejamas su jo kūrėjo temperamentu.


Pasakojama, jog Encas taip nemandagiai pasielgė su vietinės traktorių gamyklos savininku, kad tas metė ūkio technikos gamybą ir užsiėmė sportiniais automobiliais, kad galėtų atkeršyti niekšui E. Ferariui. Savo komandą Encas subūrė 1929 metais, bet iš pradžių tai buvo „Alfa Romeo“ padalinys. Visiškai savarankiška „Ferrari“ tapo tik 1940-aisiais, bet po 20 metų pusę akcijų teko parduoti „Fiat“.


Apie „Ferrari“ sėkmę lenktynėse ir rinkoje vargu ar reikia priminti, tik už kiekvienos iš jų stovėjo despotiškas, valingas, nepalenkiamas Encas. Nenuostabu, kad po jo mirties buvo nelengva rasti naują vadovą.



Žmonės – prekių ženklai

E. Feraris visuomet garsėjo dviem dalykais: greitais automobiliais ir bjauriu būdu.


Ferdinandas Poršė


Daktaras Ferdinandas Poršė tik iš dalies susijęs su sportiniais automobiliais – „Porsche“ ženklas suklestėjo jau po jo mirties. Tačiau būdamas gyvas jis suspėjo sukurti daugybę visokiausių mechanizmų, pradedant lenktyniniais bolidais ir baigiant amfibijomis, lėktuvų varikliais ir vėjo malūnais.


Dar iki karo F. Poršė sukūrė „Auto Union“ komandai lenktyninį modelį, kurio techniniai duomenys net šiandien skamba gana įspūdingai. Visgi garsiausiu F. Poršė kūriniu tapo sėkmingiausias modelis – „Volkswagen Beetle“, sukurtas globojant Adolfui Hitleriui. Fiureris tautos automobilį norėjo matyti tvirtą, patogų ir pigų, o politinės padėties pokyčių atveju – tinkamą, kad ant jo stogo būtų galima pastatyti kulkosvaidį.


Kurdamas mašiną F. Poršė panaudojo savo mėgstamą konstravimo būdą, kai variklio svoris tenka galinei ašiai. Toks sprendimas kaip buvo, taip ir liko ganėtinai egzotiškas. Beje, netrukus konstruktoriui teko pakeisti veiklos pobūdį: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui F. Poršė užsiėmė karine technika ir sukūrė gerai žinomą tanką „Tiger“.


Jo pasiekimai šioje srityje buvo pastebėti 1945 metais, kai už bendradarbiavimą su Vermachtu 70-metis inžinierius buvo pasodintas dvejiems metams į Prancūzijos kalėjimą. Išėjęs į laisvę F. Poršė galų gale nusprendė įgyvendinti savo gyvenimo svajonę – sukurti savo vardu pavadintą sportinį automobilį – ir spėjo išleisti „Porsche 356“. Laimei, palikuonys tęsė F. Poršė pradėtą darbą: sūnus Feris Poršė sukūrė vieną populiariausių markių „Porsche 911“, o anūkas Ferdinandas ilgą laiką vadovavo koncernui „Volkswagen“.


Soičiras Honda


Tai pirmasis japonas, įšventintas į automobilių šventuosius. Iki jo automobilių šlovės salėje nebuvo nė vieno iš jo tautiečių. Jeigu tikėtume legendomis, pirmą kartą inžinerijos genijus pasireiškė dar mokykloje, kai meistriškai padirbo savo mokyklos antspaudą, kad nuslėptų nuo tėvų tikrus savo mokymosi rezultatus.


Žmonės – prekių ženklai

Iki S. Homdos automobilių šlovės salėje nebuvo nė vieno japono.


Vargšas neatsižvelgė į tai, kad antspaudo simboliai atkuriami veidrodiniu principu. Stipriai gavęs į kailį S. Honda suprato, kad techniniai ieškojimai reikalauja ypatingo dėmesio smulkmenoms. Kadangi praėjusio amžiaus viduryje japonams su pinigais dar buvo sunku, šiokių tokių perspektyvų galėjo suteikti mopedų ir motorolerių, kurių gamyba ir užsiėmė jaunasis Honda, rinka.


Beje, jaunuolis įsitraukė taip, kad buvo pašalintas iš universiteto už nepažangumą. Nuo mopedų jis perėjo prie motociklų ir tuojau pat susidūrė su rimta problema. Vardą naujam ženklui galėjo suteikti tik laimėjimai lenktynėse. Tais metais šioje srityje visur pirmavo italai, tad į kuriuos S. Hondai ir teko lygiuotis.


Net po to, kai raudonas apskritimas beveik visiškai išstūmė Apeninų trispalvę ir iš trekų, ir iš parduotuvių vitrinų, giminystė su italų konstruktorių mokykla liko. Ne veltui „Honda“ kartais vadinama japonų „Alfa Romeo“.


Parengta pagal žurnalą „Savaitė“








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>