Lasko urvas – pirmykštės tapybos Siksto koplyčia

Lasko urvas – pirmykštės tapybos Siksto koplyčia


Prieš 80 metų, 1940-ųjų rudenį, Pietryčių Prancūzijoje, Dordonės departamente, netoli Perigė ir Montinjako miestų, kalkakmenio kalvų masyve, prie Vezero upės, buvo aptiktas Lasko urvas, garsėjantis unikaliais ankstyviausio akmens amžiaus periodo – paleolito – piešiniais. Tai vienas svarbiausių pasaulyje rastų priešistorės meno paminklų, pagal savo piešinių unikalumą, grožį ir išlikimo laipsnį kartais lyginamas su daug tūkstančių metų vėliau sukurta Vatikano Siksto koplyčia.


Manvydas VITKŪNAS


1940 m. rugsėjo 12 d. penki kaimo paaugliai – Marselis Ravida, Žakas Marsalis, Žoržas Anjelis, Žoržas Estregilis ir Simonas Koenka – nusprendė įlįsti į kalvos šlaite atsivėrusią ertmę. Ji atsirado, kai po žaibo išlydžio čia nuvirto šalimais augusi didžiulė pušis. Pasišviesdami atsineštais deglais ir pradėję apžiūrinėti urvą moksleiviai apstulbo pamatę, kad jo sienos išpuoštos įvairius gyvūnus (taurus, briedžius, laukinius arklius, ožius, stambius kačių giminės atstovus ir kt.) vaizduojančiais piešiniais. Apie savo atradimą vaikinukai papasakojo mokytojui Leonui Lavaliui, o šis informavo žinomą mokslininką Anri Eduarą Prosperą Brėjų, tuo metu kaip tik buvusį Pietų Prancūzijoje, Antrojo pasaulinio karo metais kontroliuotoje marionetinio Viši režimo. A. E. P. Brėjus buvo pabėgęs iš nacių okupuoto Paryžiaus.

REKLAMA


Piešiniai pribloškė


A. E. P. Brėjus (1877–1961) – labai įdomaus likimo žmogus, nugyvenęs ilgą ir turiningą gyvenimą. Jaunystėje jis planavo būti dvasininku, mokėsi keliose seminarijose, 1897 m. gavo kunigo šventimus, vėliau tapo abatu. Tačiau kur kas labiau nei dvasininko darbas A. E. P. Brėjų domino istorija, ypač seniausi žmonijos raidos puslapiai. Vyras tapo archeologu, antropologu, geologu, itin daug dėmesio skyrė paleolito epochos archeologinių paminklų ir olų piešinių tyrimams. Jis dirbo Fribūro universitete Šveicarijoje, prestižiniame Prancūzijos koledže Paryžiuje, Vitvatersrando universitete Pietų Afrikos Respublikoje. Labai daug laiko praleisdavo ekspedicijose įvairiuose pasaulio kampeliuose, vykdė archeologinius tyrimus Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Airijoje, Italijoje, Etiopijoje, Somalyje, Pietų Afrikoje, Kinijoje. Padarė daug reikšmingų atradimų, paliko daugiau nei 600 publikacijų. Didžiausia jam, kaip mokslininkui, likimo skirta dovana laikė Lasko urvą.

REKLAMA


1940 m. rudenį atvykęs apžiūrėti urvo, A. E. P. Brėjus iškart suprato, kad tai karstinis urvas, kurio anga kadaise buvo užversta, o virstantis medis tiesiog išjudino uolienas ir atvėrė jau prieš daug tūkstantmečių žmonių žinoto, bet ilgam tapusio paslaptimi urvo angą. Čia aptikti piešiniai jį pribloškė meistriškumu, įdomiais siužetais ir išlikimo laipsniu. Piešiniai buvo panašūs į archeologams, tarp jų ir A. E. P. Brėjui, gerai žinomo, dar XIX a. Šiaurės Ispanijoje atrasto Altamiros urvo piešinius. Vėliau tyrinėtojas sakė, kad „Altamira yra urvų tapybos sostinė, o Lasko urvas – jos Versalio rūmai“.


Archeologų radiniai


A. E. P. Brėjus pirminius Lasko urvo tyrimus vykdė net kelis mėnesius, atliko daugybę matavimų, sudarė brėžinius, piešiniuose užfiksavo akmens amžiaus žmonių kūrinius. Vėliau jis pasitelkė kolegas – Andrė Glori, Anetę Laming-Emperer, Andrė Lerua-Guraną ir kt. Nuo 1952 iki 1963 m. urve vyko kruopštūs archeologiniai tyrimai. Jų buvo metu pašalintos nuogriuvos, ištirtas kultūrinis sluoksnis, užfiksuoti piešiniai (iš viso Lasko urve yra net pusantro tūkstančio atvaizdų). Buvo nustatyta, kad monochrominiams ir polichrominiams piešiniams kurti akmens amžiaus menininkas ar keli menininkai naudojo suodžius, ochrą ir mergelį. Atvaizdai buvo ne tik piešiami, bet ir įrėžiami urvo sienose bei lubose.



Čia archeologinių tyrimų metu rasta pusšešto šimto įvairių dirbinių, daugybė angliukų, degėsių, dažų, maisto likučių (daugiausia – šiaurinių elnių kaulų), iš pragręžtų kriauklių padarytų vėrinių fragmentų. Aptikta iečių antgalių, taukinių lempų, gremžtukų, grandukų, peilių ir kitų akmens amžiaus daiktų. Mokslininkai iškart suprato, kad aptiko vėlyvojo paleolito laikotarpio objektą, bet nesutarė, kuriai konkrečiai šio akmens amžiaus periodo kultūrai derėtų priskirti radavietę. Naujausių tyrimų duomenimis, Lasko urve daugmaž prieš 15–17 tūkst. metų gyveno Madleno kultūros žmonės. Laikotarpį pavyko nustatyti naudojant radioaktyviosios anglies metodą.


Paslaptingas siužetas


Lasko urvas – 250 metrų ilgio, šakojasi keliomis kryptimis. Jo pradžioje jau po atradimo buvo įrengti trys savotiški tambūrai, turėję padėti palaikyti pastovią temperatūrą ir drėgmę. Kitos urvo dalys turi savo pavadinimus, sugalvotus A. E. P. Brėjaus.


Pačios gražiausios ir didžiausios, iki 5 metrų skersmens, kompozicijos, sukurtos akmens amžiaus dailininkų, yra „Rotondojeׅ“, arba „Taurų salėje“. Jos ilgis – 17 metrų, aukštis – 7 metrai, o plotis – 6 metrai. Čia galima išvysti eilėmis pavaizduotus senovėje gyvenusius taurus, elnius, laukinius arklius, urve tūnantį lokį ir keistą padarą su vienu ragu, mokslininkų sąlyginai pavadintą vienaragiu.


Nuo „Taurų salės“ atsišakoja „Ašinis koridorius“, kur taip pat pavaizduota taurų, laukinių arklių ir ožių. Kompozicijos – įstabios ir meistriškai sukurtos: atrodo, tarsi gyvūnai lėktų nuo vienos sienos ant kitos, pasiektų lubas ir vėl leistųsi žemyn. Kai kurie piešiniai yra trijų metrų ir didesniame aukštyje, tad priešistorės laikų dailininkas veikiausiai buvo susirentęs pastolius.

REKLAMA


Piešinių yra ir kitose urvo dalyse – „Pasaže“, „Navoje“, „Kačių landoje“, „Apsidėje“, „Šachtoje“. Itin daug mažų piešinių (apie tūkstantį) pavyko rasti „Apsidėje“, bet tai – daugiausia ne gyvūnų atvaizdai, o įvairūs simboliai.


Pats įdomiausias Lasko urvo piešinys rastas „Šachtoje“. Čia pavaizduotas krintantis žmogus su paukščio galva, atsidūręs tarp tauro ir urvinio raganosio. Tauras – sužeistas ietimi, o raganosis tarytum traukiasi. Šalia žmogaus pavaizduota lazda, kurios viršuje yra paukštis. Šios scenos esmė nėra aiški. A. Lerua-Gurano nuomone, piešinyje atspindėtas kažkokio priešistorinio mito siužetas.


Mokslininkai nustatė, kad nuolatos urve nebuvo gyvenama, dažniausiai žmonės čia ateidavo atlikti įvairių apeigų, susijusių su pavaizduotais piešiniais. Tiesa, čia buvo ir vaišinamasi.


Pavojus išlikimui


1948 m., kai urvas buvo pritaikytas lankyti, į jį patraukė minios turistų, norėjusių savo akimis išvysti šią mokslinę sensaciją. Lankytojų kasmet buvo vis daugiau ir daugiau. Galiausiai kilo pavojus, kad unikalūs piešiniai dėl pakitusio drėgnio gali sunykti. 1955-aisiais pastebėti pirmieji pavojaus ženklai – dėl anglies dioksido ir vandens garų pertekliaus piešiniai ėmė po truputį irti. Todėl 1957 m. urve buvo įrengta pirmoji temperatūrą ir drėgmę turėjusi stabilizuoti įrenginių sistema. Tačiau lankytojų vis gausėjo – per dieną į Lasko urvą nusileisdavo apie tūkstantį žmonių.


1960-aisiais problemos tapo dar didesnės. Dėl lankytojų gausos, pakilusios temperatūros ir dirbtinio apšvietimo ant piešinių ėmė formuotis žalsvos apnašos. Mikroorganizmai sparčiai dauginosi, ir pavojus unikaliems meno kūriniams tik augo. Galiausiai 1963 m. urvas buvo uždarytas, nuo tada į jį galėjo patekti tik mokslininkai. 2000–2001 m. archeologai, padedami chemikų, mikrobiologų, vėl stojo į kovą su urve sparčiai besidauginusiais grybeliais. Beje, Lasko urvas ir kiti akmens amžiaus objektai Vezero upės slėnyje 1979 m. buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

REKLAMA


Visuomenės noras pamatyti Lasko urvo piešinius buvo labai didelis, todėl 1983-iaisiais šalimais, už poros šimtų metrų nuo Lasko urvo, duris atvėrė iš betono konstrukcijų ir natūralaus akmens pastatytas dirbtinis urvas „Lasko II“ – išties tiksli dalies tikrojo urvo („Taurų salės“ ir „Ašinio koridoriaus“) kopija. 2012 m. ekspozicija buvo išplėsta, pastačius paviljoną „Lasko III“, o vos po trejų metų duris atvėrė ir ekspozicija „Lasko IV“. Dabar šį muziejinį kompleksą kasmet aplanko daugmaž 4 milijonai smalsuolių.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.