Viso pasaulio musulmonai (ir ne tik jie) šią dramatišką istoriją, trukusią dvi savaites, stebėjo užgniaužę kvapą. 1979 m. lapkritį keli šimtai fanatiškai religingų islamistų, maniusių, kad kovoja su blogiu, užgrobė svarbiausią pasaulio šventovę – Saudo Arabijos Mekos mieste esančią didžiausią planetoje mečetę – Al Masdžid al Charamą, dar vadinamą Didžiąja mečete, kur yra garsioji Kaaba, ir paėmė įkaitais tūkstančius žmonių.

Manvydas VITKŪNAS

Al Masdžid al Charamo mečetė Mekoje pradėta statyti dar islamo aušroje, 638 m. Naujas kompleksas senosios mečetės vietoje iškilo 1570-aisiais, bet taip pat daugybę kartų buvo perstatytas, tad senosios mečetės elementų liko visai nedaug. Šiuo metu mečetė užima 357 tūkst. kvadratinių metrų plotą, turi devynis minaretus, keturis pagrindinius vartus ir dešimtis mažesnių įėjimų. Vienu metu šventovėje (jos kieme, kelių aukštų vidaus patalpose, taip pat ant stogo) telpa daugiau nei 800 tūkst. žmonių. Svarbiausia mečetės dalis, esanti jos kieme, – Kaaba. Tai akmeninis 12 metrų ilgio, 10 metrų pločio ir 15 metrų aukščio statinys, kurio kampai nukreipti į keturias pasaulio šalis. Kaabą dengia specialus du kartus per metus keičiamas audeklas, vadinamas kisva ir gaminamas specialioje dirbtuvėje Saudo Arabijoje. Tai juodas šilkas, ant kurio paauksuotais sidabro siūlais išsiuvinėtos citatos iš Korano. Kaabos sienoje įmūrytas ir sidabru įrėmintas Juodasis akmuo.

Musulmonai tiki, kad arkangelas Gabrielius šį akmenį paėmė iš Rojaus ir perdavė Adomui, kai jis nusidėjęs gailėjosi dėl savo nuodėmių. Adomas nuo šio akmens pradėjo statyti pirmąją šventyklą. Ji sugriuvo per tvaną. Alacho paliepimu jos vietoje naują šventyklą – Kaabą – pastatė Izmaelis ir Ibrahimas (Abraomas). Jie įmūrijo šventyklos sienoje Juodąjį akmenį ir pradėjo kviesti žmones čia melstis. Tikima, jog Kaaba yra pastatyta išskirtinėje vietoje, virš kurios angelai Danguje eina aplink dangiškąją šventovę. Nuo 622 m., kai įvyko hidžra (pranašo Mahometo ir jo sekėjų persikėlimas iš Mekos į Mediną), musulmonai meldžiasi atsisukę veidais į Meką, kur ir yra Kaaba. Pats pranašas Mahometas 629 m. vadovavo pirmajam chadžui – musulmonų piligriminei kelionei į Meką. Ši kelionė yra viena iš penkių pagrindinių musulmonų prievolių. Kiekvienas musulmonas nors kartą gyvenime turi atlikti chadžą, jei tik yra galimybė. Chadžo metu lankoma ne tik Al Masdžid al Charamo mečetė, septynis kartus apeinama aplink Kaabą, meldžiamasi, bet ir aplankomos kitos sakralios vietos Mekoje, Medinoje ir jų apylinkėse.

Kruvini incidentai

Kasmet į Saudo Arabiją atvyksta milijonai piligrimų. Tad nenuostabu, jog chadžo metu neišvengiama įvairių incidentų, kai kurie iš jų – labai rimti. Ypač dažnos spūstys. 1990 m. susidarius spūsčiai žuvo 1 426 žmonės, o 2015-aisiais – net 2 110. Būta daugybės spūsčių, per kurias žuvo dešimtys ar šimtai žmonių. 1987 m. įvyko masinės riaušės tarp piligrimų iš Irano ir vietos policijos, žuvo daugiau kaip 400 asmenų. 2015-aisiais, atliekant remonto darbus, ant maldininkų nuvirto bokštinis kranas ir pražudė 107 žmones.

Visgi joks incidentas Mekoje bent per kelis pastaruosius šimtmečius neprilygsta išpuoliui, kurį surengė keli šimtai itin radikaliai nusiteikusių islamistų, priklausiusių kraštutinių salafitų srovei, ankstų 1979 m. lapkričio 20-osios rytą (pagal islamo kalendorių – pirmąją 1400 m. dieną). Al Masdžid al Charamo imamas rengėsi pamaldoms, kuriose tądien turėjo dalyvauti apie 50 tūkst. musulmonų. Netikėtai įvairiose šventovės vietose pasirodė ginkluoti žmonės, pasigirdo pirmieji šūviai. Pirmosios aukos buvo du tik lazdomis ginkluoti policininkai, budėję prie vienų iš mečetės vartų. Smogikai labai greitai blokavo visus įėjimus ir išėjimus, uždarė sunkius metalinius didžiuosius vartus. Minaretuose buvo pastatyti kulkosvaidžiai, pozicijas užėmė snaiperiai. Prie Kaabos pasirodė vyras ir susirinkusiesiems ėmė skelbti, esą išsipildė sena pranašyste ir atėjo Mahdis – musulmonų mesijas, paskutinis pranašo Mahometo įpėdinis, artėjant Paskutinio teismo dienai turintis atnaujinti tikėjimą ir padėti tikratikiams atsikratyti įvairių ydų ir blogio, kurio esą pagrindinis kaltininkas – valdančioji Saudo Arabijos karališkoji šeima.

Kalbėtojas ugningai aiškino, kad monarchas ir jo artimieji – korumpuoti, pinigus myli labiau nei Dievą, daro neleistinas nuodėmes (pavyzdžiui, platina savo ir kitų karališkosios šeimos narių atvaizdus, portretus, o tai prieštarauja islamo normoms), vaikosi materialinių gėrybių, yra persismelkę vakarietiška kultūra. Jam neleistini atrodė netgi tokie dalykai kaip pasai su žmonių nuotraukomis, televizija ir – o, siaube! – diktorės joje, leidimas moterims dirbti, neva pernelyg liberalūs įstatymai (nors kur jau kur, bet Saudo Arabijoje jie tikrai nebuvo tokie), artimi šalies ryšiai su Vakarų valstybėmis (ypač Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV)), naftos pardavimas vakariečiams. „Prie šventosios Kaabos prisiekite ištikimybę Mahdžiui!“, – ragino suglumusius ir nustebusius maldininkus ugningasis kalbėtojas. Tai buvo 43-ejų Džuhaimanas al Otaibis – buvęs Saudo Arabijos nacionalinės gvardijos karys, vėliau – studentas, greitai įgijęs autoritetą ir tapęs Mekos ir Medinos islamo universitetų dėstytoju. Jis nurodė, kad Mahdis – greta Kaabos, sakralioje vietoje, stovintis vos metais vyresnis jo bičiulis Muhamadas al Kahtanis – taip pat autoritetingas religijos žinovas ir pamokslininkas.

Kas kaltas?

Ginkluotiems teroristams įsiveržti į mečetę galėjo būti sunku ir pavojinga. Tačiau išpuolis buvo surengtas labai apgalvotai. Tuo metu Al Masdžid al Charamo mečetėje vyko didelis remontas, ir ginklus pavyko įvežti paslėptus tarp statybinių medžiagų.

Pradėję mečetės užgrobimą, teroristai skubėjo nutraukti šventovės ir išorinio pasaulio ryšį. Visgi prieš nukerpant telefono laidus, vienas remonto darbus vykdžiusios bendrovės darbuotojas spėjo paskambinti savo vadovybei, o ši informavo policiją. Saudo Arabijos karalius Chalidas, sužinojęs apie incidentą, buvo šokiruotas. Jis nurodė nutraukti telefono ir telegrafo ryšį su užsieniu, slėpti informaciją apie įvykius Mekoje, bet vis vien jau kitą dieną apie tai pranešė daugelio užsienio šalių žiniasklaida.

Iš pradžių buvo neaišku, kas vykdo išpuolį, todėl pasipylė įvairios versijos, gandai. Saudo Arabijos ir JAV vadovai pirmiausia pamanė, kad šiuos įvykius suplanavo nuolatinis Saudo Arabijos konkurentas – šiitiškasis Iranas, kur kaip tik neseniai buvo įvykusi islamo revoliucija. Tačiau greitai paaiškėjo, kad iraniečiai čia niekuo dėti. Tuo pat metu tarp musulmonų pasklido absurdiškas gandas, kad Kaabą užgrobė amerikiečių desantininkai. Įsiutusios minios įvairiose šalyse rinkosi prie JAV atstovybių, grasino susidoroti su amerikiečiais, degino JAV vėliavas. Kalkutoje (Indijoje) buvo padegti prie JAV konsulato stovėję automobiliai, išdaužyti pastato langai, o Pakistano sostinėje Islamabade buvo liepsnose paskandinta JAV ambasada, keli žmonės žuvo.

Tuo metu pačioje Mekoje situacija ėmė aiškėti. Teroristai paleido daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, kaip įkaitus pasiliko 6 tūkst. ir ėmė rengtis gynybai nuo galimo šturmo. Per garsiakalbius jie ėmė skelbti savo reikalavimus Saudo Arabijos karaliui (vieni iš jų buvo nutraukti naftos eksportą į Vakarų šalis, išsiųsti iš Saudo Arabijos ne musulmonus, kurių daug dirbo verslovėse), ragino žmones palaikyti jų „tyrus siekius“ atnaujinti tikėjimą. Visgi nei Mekos, nei kitų vietovių gyventojai neskubėjo palaikyti išpuolio organizatorių.

Vieša egzekucija

Karalius įsakė rengtis įkaitų vadavimo operacijai. Tačiau padėtį komplikavo tai, kad šventovėje naudoti prievartos pagal islamo tradiciją nebuvo galima. Čia į pagalbą karaliui atėjo įtakingi dvasininkai – jie išleido specialią fetvą ir paskelbė, kad Kaabai išvaduoti galima pasitelkti jėgą ir ginklus, bet tik su sąlyga, jog užgrobėjams pirmiausia bus leista pasiduoti. Šie nesutiko ir pasirinko kovoti iki galo. Trečią dieną prasidėjo mečetės šturmas, tačiau teroristai atsilaikė. Policijos ir kariuomenės daliniai, pavaldūs tarpusavyje konkuruojantiems princams, nesugebėjo veikti išvien, darė daugybę klaidų. Negana to, šturmo grupės neturėjo šarvuotųjų liemenių, kitos reikiamos ekipuotės ir tapdavo lengvais teroristų snaiperių taikiniais. Tada Saudo Arabija slapta kreipėsi pagalbos į Prancūziją – paprašė skubiai atsiųsti reikiamos įrangos ir specialistų, kurie padėtų tinkamai tęsti mečetės vadavimo operaciją. Prancūzai sutiko padėti.

Gruodžio 4 d. prasidėjo lemiamas mečetės šturmas, trukęs net 18 valandų. Jo metu buvo naudojami šarvuočiai, tankai (vartams išlaužti), ašarinės dujos. Kelios šturmo grupės buvo išlaipintos iš sraigtasparnių tiesiog mečetės kieme. Kovotojai traukėsi į šventovės požemius, bet policijos pareigūnai gręžė grindyse skyles ir leido dujas, versdami teroristus pasiduoti.

Po dviejų savaičių trukusių kovų vyriausybinės pajėgos šventė pergalę, tačiau ji buvo pasiekta didele kaina: žuvo 255 piligrimai, kariai ir pareigūnai (jie sudarė pusę aukų) bei teroristai (tarp jų ir Mahdžiu paskelbtas Muhamadas al Kahtanis), šimtai žmonių buvo sužeisti. Mečetės remontui po šturmo prireikė didžiulių lėšų. Pagrindinis išpuolio organizatorius Džuhaimanas al Otaibis ir dar keli šimtai jo bendražygių buvo suimti. Daugelis jų – įkalinti, o lyderį ir dar 67 jo bendraminčius teismas nuteisė mirties bausme. Egzekucija buvo įvykdyta vienu metu aštuoniuose šalies miestuose viešai, stebint tūkstančiams žmonių. Budeliai pasmerktiesiems, paklupdytiems aikštėse veidais į Meką, o Mekoje – veidais į Kaabą, nukirto galvas. Toks mirties bausmės vykdymo būdas Saudo Arabijoje naudojamas iki šiol.

Visgi teroristai bent iš dalies pasiekė savo tikslą. Karalius sugriežtino įstatymus, policijoje, kariuomenėje ir saugumo tarnybose buvo atlikti personalo „valymai“. Iš šalies buvo išsiųsta dešimtys tūkstančių užsieniečių, dar labiau suvaržytos moterų teisės (pavyzdžiui, uždaryti moterų klubai, moterims uždrausta vykti mokytis į užsienį), televizijoje neliko moterų diktorių, maža to, ir taip religija persmelktoje šalyje dar labiau išaugo dvasininkų vaidmuo. Mečetės užgrobėjų „žygdarbis“ įkvėpė naujoms kovoms kitus radikalius islamistus. Vienas iš tų, kurie žavėjosi „kovotojais už tikėjimo atnaujinimą“ ir itin suradikalėjo po šių įvykių, buvo Saudo Arabijos pilietis Osama bin Ladenas.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Ar Žinai, Kad?“ ir „Savaitė“.