Kiti metai gali tapti labai reikšmingi architektūros istorijai. Planuojama, kad 2020-aisiais pastatytas statinys pirmąkart viršys simbolinę tūkstančio metrų ribą.

Vitalijus BALKUS

Galutinis Dubajuje statomo dangoraižio aukštis oficialiai nėra paskelbtas, tad pesimistai tikisi 928 m aukščio pastato, tačiau yra duomenų, kad svarstomi techniniai sprendimai, leisiantys perkopti vieno kilometro aukštį. Taigi šiandien pažvelkime, kaip žmonės savo statiniais stiebiasi vis aukščiau, ir pamėginkite išsiaiškinti, ar bus pasiekta riba, kai aukštesnio statinio bus tiesiog neįmanoma pastatyti.

Galia – aukštis

Išsiskirti namo aukščiu ir taip parodyti savo nepaprastą padėtį bendruomenėje mėgo net ir labai tolimi mūsų protėviai, vos tik išmoko gyventi atskiruose namuose. Kasinėjimų metu pagal namų dydžius dažnai pavyksta tiksliai nustatyti, kuris iš jų priklausė paprasto genties nario šeimai, o kuris – vadui ar genties elito atstovams. Be abejo, išlikę namų pamatai ar apatiniai rentiniai neleidžia tiksliai nustatyti archajiškų pastatų aukščio, tačiau iš etnografinių tyrinėjimų žinoma, kad privilegijuotų gentainių pastatai galėjo būti tiek aukštesni savaime, tiek papuošti jiems aukščio suteikiančiomis detalėmis, o jei stovėjo ant polių, galėjo būti pailginti patys poliai. Šiandien, kildami į padanges, mes pernelyg toli nenutolome nuo akmens amžiaus žmonių.

Dar prieš atsirandant tikriesiems kulto statiniams, įtaką pastatų aukščiui jau darė su tikėjimu susiję dalykai. Pavyzdžiui, slavų ir kai kuriose kitose kultūrose žinomas laidojimo būdas, kai mirusiajam buvo statoma trobelė ant aukštų polių ir joje paliekamas kūnas. Paprotys laidoti mirusiuosius kuo arčiau dangaus žinomas ir Australijoje – aborigenai šiam tikslui naudojo medžius. Kaukazo tautos karstus taip pat tam tikrais atvejais kabindavo tarp medžių šakų, Japonijoje ir Pietryčių Azijoje buvo paplitęs paprotys įrengti „kapines“ ant stačių uolų. Tad nieko nuostabaus, kad pirmaisiais iš tiesų didingais statiniais tapo to meto galingųjų amžinojo poilsio vietos. Pavyzdžiui, Cheopso piramidės aukštis – 140 m – stebina net šiandien. Piramidėms priklauso ir ilgiausiai – 2 800 metų – išlikęs aukščiausio statinio rekordas. Aukštesnis pastatas – Linkolno katedra Anglijoje (jos bokšto aukštis siekia 159 m) – buvo pastatytas tik 1311 m.

Kitas žymus istorinis statinys – biblinis Babelio bokštas, nors neginčijamų jo egzistavimo įrodymų nėra. Tačiau mes tikrai žinome išties aukštų kulto pastatų – zikuratų. Aukščiausias iš jų siekė 90 m. Ar buvo aukštesnių už jį? Galėjo būti, tačiau vargu ar jie buvo žymiai aukštesni, nes zikuratų sienos – statesnės nei Egipto piramidžių, o statybai naudotos plytos nusileido atsparumu akmeniui, tad itin aukštam statiniui tiesiog stigtų tiek tvirtumo, tiek stabilumo. Būtent sienų tvirtumas jau viduramžiais tapo pagrindine problema, stabdančia pastatų augimą.

Visų pirma – liftas

Dabar laikoma, kad dangoraižis – tai statinys, kurio aukštis viršija 150 m. Kitas išskirtinumas – konstrukcija. Tai – vidinis plieno karkasas, laikantis visą statinio svorį, apgaubtas lengvu pakabinamuoju fasadu. Būtent plieno „griaučiai“, išlaisvinę architektus ir konstruktorius nuo būtinybės storinti sienas, leido pastatams stiebtis aukštyn. Be to, jų statybos sąnaudos jau buvo įkandamos verslininkams, norėjusiems iš kuo mažesnio žemės ploto išspausti kuo daugiau naudos. Tiesa, buvo dar viena problema – pasiekti viršutinius dangoraižių aukštus.

Šiandien viršutiniai aukštybinių pastatų aukštai – įprasta prabangių apartamentų vieta, tačiau dar XIX a. viduryje viskas, kas buvo aukščiau negu 4 ar 5 aukštas, buvo ne kas kita, kaip pigūs būstai, skirti nepasiturintiems nuomininkams, ar tarnų gyvenamosios patalpos. Beje, savotiška gyvenimo viršutiniuose aukštuose romantika ganėtinai išsamiai aprašyta XIX a. literatūroje, nes būtent šie pigūs būstai buvo mėgstama studentų gyvenimo vieta.

Situacija pradėjo keistis, kai 1854 m. Niujorko parodoje konstruktorius Eliša Otisas nustebino publiką drąsiu eksperimentu. Jis atsistojo ant tarp keturių stulpų esančios platformos, pritvirtintos prie skersinio stora virve. Kai platforma pakilo pakankamai aukštai virš žemės, padėjėjas nukirto ją laikančią virvę ir platforma, nukritusi vos kelis colius, įstrigo tarp stulpų. Publika buvo taip sužavėta, kad vėliau E. Otisas demonstravo šį bandymą keliaudamas po visą Ameriką, ir tai buvo pirmojo saugaus lifto pristatymai.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad E. Otisas toli gražu nebuvo lifto išradėjas (jis ir pats tai visuomet kartojo). Kėlimo mechanizmai, skirti tiek kroviniams, tiek žmonėms kelti, buvo naudojami dar antikos laikais – vieno iš jų konstrukcija priskiriama netgi Archimedui. Jau XVII–XVIII a. keltuvai žmonėms kelti buvo įrengiami dažnuose rūmuose. Be abejo, jie buvo brangūs ir nesaugūs, tad masinei gyvenamųjų namų statybai reikėjo būtent E. Otiso išradimo, tiksliau – išradimų, nes būtent E. Otisas 1867 m. patentavo liftą su elektros pavara. Šiam keltuvui reikėjo kur kas mažiau vietos nei liftui su garo mechanizmu, tad toks liftas galėjo tilpti gyvenamajame name.

Išsprendus svarbiausias technines problemas, prasidėjo tikros aukščio lenktynės.

Miestų varžytuvės

Pirmuoju dangoraižių miestu tapo Čikaga, o ne Niujorkas, kaip daugelis mano, nes būtent Čikagoje po miestą nusiaubusio 1871 m. gaisro geriausiose jo teritorijose atsirado laisvų plotų pastatams statyti. Akivaizdu, kad žemė ten buvo geidžiama, todėl labai brangi, ir investicijos tiek į naujas statybos technologijas, tiek į liftus verslininkų negąsdino. Taip 1885 m. Čikagoje iškilo draudimo kompanijai priklausęs pirmasis aukštybinis pastatas, skambiai pavadintas dangoraižiu. Be abejo, jis net iš tolo neprilygo šiandienos dangoraižių aukščio standartams – buvo vos 10 aukštų ir 55 m aukščio, tačiau technologiškai būtent šis statinys yra pirmasis dangoraižis. Per labai trumpą laiką – iki 1895-ųjų – miestas pasipuošė dar keliais neįprasto aukščio pastatais ir tai paskatino kitą miestą – Niujorką – stiebtis dar aukščiau.

Niujorke darbų imtasi iš peties ir tam buvo svari priežastis – iš reprezentacinės miesto dalies buvo sparčiai šalinamos lūšnos ir pramonės objektų likučiai, tad, kaip ir Čikagoje, vietos statybai buvo. Beje, kaip tik XIX a. antrojoje pusėje Niujorke įvyko dar keli svarbūs pokyčiai: buvo modernizuotas miesto vandentiekis, plėtojama elektrifikacija, atsirado pirmoji viešojo transporto infrastruktūra. Be to, Niujorkas, tiksliau – Manhatanas, stovėjo ant tvirtos uolos, ir inžinieriams nereikėjo sukti galvų, kaip stabilizuoti didelius ir labai sunkius dangoraižius, kad šie netaptų naujaisiais Pizos bokštais.

Niujorkas šovė į dangų galingai, ir 1890 m. buvo iškilmingai atidarytas net 22 aukštų dangoraižis. Vos po dvejų metų iškilo 93 m Pulicerio pastatas, ir galiausiai, 1902-aisiais pastačius „Times Tower“, buvo peržengta 100 m aukščio riba. Nuo tada pastatų aukštis tapo verslo magnatų prestižo reikalu, ir šie ėmė lenktyniauti it pašėlę.

200 m aukščiui pasiekti prireikė vos kelerių metų, ir jau 1909-aisiais „Metropolitan Life“ dangoraižis „pradūrė“ dangų 210 m aukščio smaigaliu. Pasiekus 240 m, lenktynės kiek aprimo, nes atrodė, kad 55 aukštų „Woolworth“ dangoraižis, kur vienu metu galėjo dirbti net 14 tūkst. žmonių, yra ekonomiškai naudingo pastato riba. Be to, ir techniniai sprendimai vis dar nebuvo tobuli. Kaip 1911 m. skelbė laikraštis „New-York Tribune“, per dvejus metus dėl liftų nesaugumo buvo sužaloti ar net žuvo 2 600 miestiečių.

Esminis lūžis įvyko 1930 m., kai iškilo pirmasis megadangoraižis – 320 m „Chrysler“ pastatas. Jame buvo pritaikytos naujos liftų sistemos, vandentiekio ir kanalizacijos naujovės. Be to, aukštį lėmė ir tai, kad tuo pat metu buvo projektuojamas kone žymiausias visų laikų dangoraižis „Empire State Building“ ir, nors duomenys buvo kruopščiai slepiami, „Chrysler“ dangoraižio statytojams pavyko sužinoti, jog planuojamas jo aukštis – daugiau negu 300 m (beje, tradicija slėpti planuojamų rekordinio aukščio pastatų duomenis išliko iki šiol). „Empire State Building“ tikrai peržengė 300 m ribą. 40 metų aukščio rekordą išlaikęs dangoraižis – net 380 m aukščio.

Be abejo, Niujorko šlovė neleido ramiai miegoti daugeliui urbanistų ir architektų, tačiau koją jiems kišo tai prastos geologinės sąlygos, tai pinigų stygius. Visgi 1969 m. Čikaga išplėšė aukščiausio pastato savininkės titulą iškilus 457 m (įskaitant antenos aukštį) Džono Hankoko centrui ir vėliau, 1974-aisiais, įtvirtino savo pozicijas pastačius žymųjį „Willis Tower“. Tiesa, pastarasis buvo sutiktas toli gražu nevienareikšmiškai, ir iki šiol šis 108 aukštų, 527 m (įskaitant antenos aukštį) dangoraižis, priklausomai nuo požiūrio, vadinamas tai juoduoju perlu, tai juoduoju siaubūnu. Tačiau su šio didingo pastato statyba baigėsi visa dangoraižių epocha ir rekordų siekti pradėjo visai kiti žaidėjai.

Šalių vizitinės kortelės

Nauja lenktynių nugalėtoja tapo Malaizija – nepasižyminti ypatingais turtais, tačiau kupina ambicijų šalis. Vos jos sostinėje Kvala Lumpūre dingo lūšnynai, išdygo vadinamieji dangoraižiai dvyniai. „Petronas Twin Towers“ 1998 m. tapo aukščiausiais pastatais matuojant nuo žemės iki stogo. Čikagos rekordininko (jis išliko aukščiausias pastatas skaičiuojant su antenos aukščiu) stogas tebuvo 442 m aukštyje, o Kvala Lumpūro dangoraižių dvynių aukštis peržengė 450 m ribą.

Milžiniškas šių bokštų populiarumas paskatino vertinti dangoraižius ne tik kaip nekilnojamojo turto „kvadratinius metrus“, bet ir kaip turistų traukos objektus. Šiandien turizmo agentūros netgi siūlo specialius turus po pasaulio dangoraižius, o tai prasidėjo tuomet, kai jau nepakako nuvažiuoti tik į Niujorką ar Čikagą, kad būtų galima pamatyti kone visus garsiausius ir aukščiausius pasaulio pastatus. Prie dangoraižių populiarumo prisidėjo ir susidomėjimas fotografija. 2000 m. „Petronas Twin Towers“ tapo vieni labiausiai fotografuojamų pasaulyje.

Didžiųjų dangoraižių statyba – labai rizikinga investicija, tad ir vėl į pirmąją vietą iškilo prestižo klausimas. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Japonijoje ar juo labiau Vakarų Europoje siekio bet kokia kaina pasiekti aukščio rekordą nebeliko, tačiau augančios ekonomikos šalys tokiuose statiniuose įžvelgė galimybę papildomai reklamuotis ir parodyti savo jėgą. Jei pažvelgtume į dabartinių aukščiausių dangoraižių dvidešimtuką, jame pamatytume devynis Kinijos dangoraižius, dar po vieną – Honkongo ir nuo žemyninės Kinijos nepriklausančio Taivano. Net Vietnamas gali pasigirti į aukščiausiųjų dvidešimtuką įtrauktu pastatu.

„Burdž Chalifa“ – dabartinis pasaulio rekordininkas, iškilęs Dubajuje 2010-aisiais. Jo aukštis – neįtikėtinas – 828 m. Ir tai – aukštis iki stogo. 160 aukštų pastate įrengta net 57 liftų sistema, jie yra greičiausi pasaulyje. Be to, šiam didingam pastatui priklauso dar mažiausiai 20 įvairių rekordų. Tiesa, ir statybos kaina buvo įspūdinga – daugiau kaip 1,5 mlrd. JAV dolerių, tačiau, kaip teigia specialistai, nepaisant abejonių dėl didžiųjų dangoraižių atsiperkamumo, šis, atrodo, įrodė, kad tai įmanoma. Vis dėlto jis toks yra vienintelis.

Pirmuoju projektu, kuriuo buvo užsibrėžta perkopti vieno kilometro aukščio ribą, tapo Saudo Arabijoje 2013 m. pradėtas statyti „Jeddah Tower“. Planuota statybai pritraukti daugiau kaip 2 mlrd. JAV dolerių investicijų ir 2018-aisiais mėgautis aukščio rekordu. Tačiau gyvenimas parodė, kad norai ne visuomet sutampa su galimybėmis, tad vietoj pabaigtuvių vainiko projekto valdytojai išvydo grotuotus langus. Pastato statyba buvo sustabdyta ir nežinia, ar bus atnaujinta, nes, pasak apžvalgininkų, iškilo techninio pobūdžio problemų, be to, tikėtina, kad projekto niekas ir neplanavo užbaigti – tai tebuvo įspūdinga finansinė afera. Šiandien yra pastatyti 63 aukštai ir tolesni statybos darbai nevyksta.

Jei esate aukštų pastatų mėgėjai, liūdėti nėra dėl ko. Jau kitąmet Jungtiniuose Arabų Emyratuose greičiausiai išvysime kilometro aukščio statinį. Planuojamas „Creek Harbour“, nors tai ir nebus tikras dangoraižis, nes dauguma jo erdvių bus rekreacinės, aukštis gali pasiekti seniai svajotą ribą. Galutinis pastatų rekordininkų aukštis tampa viešai žinomas tik jiems iškilus, bet, specialistų prognozėmis, šis statinys gali būti nuo 928 iki optimistiškiausio, bet mažiausiai tikėtino 1 300 m aukščio.

Tiesa, nereikia nurašyti ir lenktynių senbuvių amerikiečių – jie per pastarąjį dešimtmetį pastatė net du į aukščiausiųjų sąrašą įtrauktus dangoraižius.

Daugiau įdomių ir straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“