Lodzė – prarastų ir atrastų galimybių miestas

Lodzė – prarastų ir atrastų galimybių miestas


Lodzė, turinti 687 tūkst. gyventojų, yra trečias pagal dydį Lenkijos miestas (po Varšuvos ir Krokuvos), o anksčiau ji buvo dar didesnė ir ilgą laiką kaimyninės šalies didmiesčių sąraše tvirtai laikėsi antroje pozicijoje, nusileisdama tik sostinei. Tačiau į turistinių kelionių maršrutus šis didelis miestas patenka retai.


Manvydas VITKŪNAS


Kone du šimtmečius Lodzė buvo pramonės centras, neabejotina Lenkijos lengvosios pramonės sostinė. XX a. pabaigoje, keičiantis politinei, socialinei, ekonominei padėčiai, daugybė įmonių buvo uždaryta, kilo nedarbo, emigracijos banga, miestas nugrimzdo į depresiją. Naujo tūkstantmečio pradžioje Lodzės valdžia ir gyventojai ėmė žvelgti į savo miestą ne kaip į prarastų, o kaip į dar neatskleistų galimybių vietą. Lodzė ėmė atsigauti, įgavo naują veidą, kvėpavimą, o greta krovininių vilkikų į Lodzę vis dažniau ėmė užsukti ir turistų autobusai.


Devyniolikos upių miestas


Nors į rašytinius šaltinius Lodzė pirmą kartą pateko dar viduramžiais, 1332 m., ilgą laiką ji buvo nedidelis miestelis, įsikūręs vandeningoje vietoje, – per Lodzę teka net 19 upių ir upelių. Didžiausi iš jų – Neras (vos ne Neris!) ir Ludka. Pasakojama, esą senovėje vienas neturtingas valstietis sėdo į seną valtį ir leidosi upe, ieškodamas geresnio gyvenimo. Kai valtis visai prakiuro, jis sustojo krante, apvertė valtį ir taip įsirengė po ja palaikį būstą bei tapo pirmuoju šios vietovės gyventoju.

REKLAMA


Lodzės pavadinimas reiškia „valtis“, ir tai atsispindi miesto herbe. O kodėl herbo skydas – raudonos spalvos? Apie tai – kita legenda. Pasakojama, esą dar vienas šių kraštų gyventojas buvo atsiskyrėlis, nusigyvenęs riteris, galiausiai praradęs visą turtą ir įsikūręs miške. Kartą paupyje jis sutiko merginą, kurią šias vietas valdęs kunigaikštis kartu su kunigu kaltino raganavimu (kaltinimai buvo absurdiški – neva ji mušanti sviestą tik arba saulei skaičiai šviečiant, arba lietui smarkiai lyjant, ir tai yra juodoji magija...). Atsiskyrėlis priglaudė nelaimėlę, ir jiedu ėmė kartu gyventi.


Tačiau jau kitą pavasarį kunigo tarnai aptiko atsiskyrėlio lūšną ir atpažino ieškomą merginą. Buvęs riteris atsisakė ją atiduoti be kovos ir buvo nužudytas, o jo kraujas užliejo skydą. Todėl raudonas Lodzės herbo skydas simbolizuoja nekaltą merginą gynusio riterio pralietą kraują.


Išaugo 1 800 kartų!


1423 m. gavusi miesto teises, Lodzė kelis šimtmečius buvo tipiškas Lenkijos provincijos miestas. Čia vyko turgūs, dirbo amatininkai. Lodzė ypač garsėjo savo račiais, kubiliais, žvakių liejikais. XVII–XVIII a. karai ir epidemijos nusmukdė miestą – 1793-iaisiais čia tebuvo 191 gyventojas. Po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 m. Lodzė atiteko Prūsijai, o 1815-aisiais tapo Rusijos imperijos dalimi.

REKLAMA


Apie 1820 m. šiame mieste gana sparčiai kūrėsi pramonės įmonės. Tai lėmė patogi geografinė padėtis – svarbių kelių sankryža, taip pat didelis upių ir upelių tinklas, leidęs naudoti vandens energiją. Išdygo keli malūnai, popieriaus dirbtuvės, bet didžiausią įtaką miesto augimui padarė tekstilės manufaktūros. Viena po kitos ėmė kurtis įmonės, gaminusios lininius, vilnonius, vėliau ir medvilninius audinius.


Lodzė buvo patogioje vietoje – iš Rusijos imperijos gilumos buvo vežama žaliava, o produkcija eksportuojama į šalimais buvusią Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis. Pirmosios įmonės daugiausia buvo vokiško, vėliau ir žydiško kapitalo. Mieste susiformavo labai marga bendruomenė – čia gyveno žydų, vokiečių, lenkų, rusų, kitų tautybių gyventojų (buvo ir atvykusių iš Lietuvos).


XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje miesto augimas įgavo milžinišką pagreitį: 1815 m. čia gyveno vos 331 žmogus, o po šimto metų, 1915-aisiais, – jau daugiau kaip 600 tūkst.! Per vieną amžių Lodzė išaugo daugiau nei 1 800 kartų!


Lodzės Luvras


XIX a. antrojoje pusėje stambiausi Lodzės fabrikantai buvo vokiečiai Karolis Šeibleris ir Liudvikas Grohmanas bei žydas Izraelis Poznanskis. Vienas po kito kilo didžiuliai tekstilės fabrikai, sandėliai, darbininkų bendrabučiai. Labai sparčiai augo centrinė miesto dalis, jos pagrindinėje – Petrakavo – gatvėje išdygo komercinių kontorų, bankų, viešbučių, restoranų, privačių ir nuomojamų butų.


Reikia pripažinti, kad daugelis fabrikantų ne tik žiūrėjo savo kišenės, įmonių, bet ir padėjo plėtoti miesto infrastruktūrą, skyrė lėšų gatvėms tiesti, ligoninių, mokyklų, bažnyčių, sinagogų, cerkvių statybai. Pavyzdžiui, bene žymiausias Lodzės pramonininkas I. Poznanskis iš pradžių garsėjo brutaliu elgesiu su savo darbininkais, nesirūpino jų gerove. Jo fabrikuose buvo itin daug nelaimingų atsitikimų. Tačiau vėliau I. Poznanskio požiūris pasikeitė – vienas turtingiausių Rusijos imperijos verslininkų (jo turtas vertintas 11 mln. carinių rublių) ėmė steigti ir išlaikyti ligonines, mokyklas nepasiturintiesiems, našlaičių namus, neįgaliųjų prieglaudas, taip pat rėmė teatrą, o norėdamas įsiteikti Rusijos valdžiai, nepaisydamas savo judėjų tikėjimo, didžiulę pinigų sumą skyrė stačiatikių soborui Lodzėje įrengti.



Miesto centre I. Poznanskis pasistatė įspūdingus eklektiškų formų rūmus. Jie buvo praminti Lodzės Luvru (dabar čia įsikūręs Lodzės miesto muziejus). 1900 m. 72-ejų I. Poznanskis mirė ir buvo palaidotas taip pat labai įspūdingame mauzoliejuje Lodzės naujosiose žydų kapinėse – antrose pagal dydį Europoje (didesnės žydų kapinės yra tik Berlyne). Čia palaidota daugiau kaip 230 tūkst. žmonių, tarp jų – 45 tūkst. holokausto aukų (prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė beveik trečdalį iš 670 tūkst. Lodzės gyventojų, daugelis jų buvo sunaikinti vietoje ar koncentracijos stovyklose).


Fabrikai Lodzėje davė darbo dešimtims tūkstančių žmonių. Atvykę dirbti eiliniai darbininkai daugiausia gyveno sunkiai, glaudėsi ankštuose kambariuose. XIX a. mieste buvo gana įprasta, kad taupumo sumetimais viena lova dalijosi du žmonės – vienas išeidavo į darbą, o kitas, grįžęs iš ankstesnės pamainos, guldavosi į dar šiltą guolį.


Naujas proveržis


Po karo Lenkijoje įsigalėjo komunistinis režimas, fabrikai buvo nacionalizuoti, bet ir toliau veikė. XX a. Lodzė buvo vienas didžiausių pasaulyje lengvosios pramonės centrų. Be to, pirmaisiais pokario metais šis miestas buvo neoficiali šalies sostinė, mat labai sugriautoje Varšuvoje stigo vietos vyriausybinėms įstaigoms, tad jos kurį laiką glaudėsi Lodzėje. Mieste buvo įsteigtos net kelios priverčiamojo darbo stovyklos „hitleriniams žudikams ir lenkų tautos išdavikams“. Karo metais naciams išžudžius žydus, po karo beveik visiškai išvarius vietinius vokiečius, Lodzėje tebuvo likę 300 tūkst. gyventojų.


XX a. antrojoje pusėje miestas vėl sparčiai augo, buvo antras pagal dydį šalyje. 1988 m. čia gyveno 854 tūkst. žmonių (167 tūkst. daugiau negu dabar). Lodzė tapo svarbiu švietimo, mokslo, kultūros centru (iki šiol mieste yra šeši universitetai ir akademijos). Tačiau tūkstantmečių sandūroje miestas įkrito į gilią duobę: tekstilės gamyklos, neatlaikydamos Azijos šalių gamintojų konkurencijos, viena po kitos ėmė bankrutuoti, nedarbas pasiekė neregėtą lygį, žmonės ėmė masiškai emigruoti į užsienį ar keltis į kitus Lenkijos miestus.

REKLAMA


Pagal gyventojų skaičių Lodzę aplenkė Krokuva. Šalies ir miesto valdžia ėmėsi gelbėti padėtį. Svarbiausia buvo pakeisti vietos pramonės struktūrą, likviduoti priklausomybę nuo vos vienos ūkio šakos – lengvosios pramonės. Tai pavyko padaryti pritraukus užsienio investicijų. 1997 m. buvo įsteigta Lodzės specialioji ekonominė zona. Per keliolika metų Lodzėje savo įmones atidarė tokie žinomi koncernai kaip „Procter & Gamble“, „Whirlpool“, „Dell“ (kompiuterių gamykloje dirba pustrečio tūkstančio žmonių), „Indesit“, „Siemens“, „Gillette“ (atidarė didžiausią savo gamyklą pasaulyje), „Bosch“. Miestas ėmė sparčiai lipti iš duobės. Panašius procesus Lietuvoje dabar matome Kaune ir Kauno rajone.


„Manufaktūros“ trauka


Atsigavus miesto ekonomikai, imta pritaikyti senuosius pramonės objektus naujam gyvenimui. Naujos gamyklos dabar dažniausiai statomos Lodzės priemiesčiuose, o senieji fabrikų pastatai miesto centre kurį laiką stūksojo lyg vaiduokliai. 2002–2006 m. prancūzų investuotojai už 200 mln. eurų pertvarkė buvusį I. Poznanskio gamyklos kompleksą ir čia įkūrė trečią pagal dydį Lenkijoje prekybos, paslaugų ir pramogų centrą „Manufaktūra“.


Po 1930 m. iškilę korpusai buvo nugriauti, o senieji raudonplyčiai pastatai – puikiai rekonstruoti: jiems grąžinta pirminė išvaizda, nugrandytas per daug metų plytų grožį paslėpęs tinko ir dažų sluoksnis, viduje įrengtos modernios erdvės. Taip buvusi spaustuvė tapo kino teatru, meno galerija, kontora-restoranu, buvusiame balinimo ceche įsikūrė kavinės ir kėglinė, audimo ceche – išskirtinis viešbutis. Greta organiškai įkomponuoti nauji prekybos centro ir kiti pastatai. Didžiulė ir tuo pat metu jauki „Manufaktūra“ sutraukia minias miestiečių ir turistų.


Visiškai netoli, 4 km ilgio centrinėje Petrakavo gatvėje ir greta jos, yra daugybė įdomių XIX–XX a. daugiausia eklektiškos architektūros statinių. Išskirtinumo šiai gatvei suteikia ja važinėjantys velorikšos, vežiojantys keleivius triračiais dviračiais, o vienas populiariausių restoranų yra įsikūręs statinyje, sumontuotame iš kelių jūrinių konteinerių.


Lodzės gyventojai sukūrė ir daug naujų meninių akcentų. Pavyzdžiui, turistine įžymybe tapo buvęs paprastas pastatas, kai jo fasadai buvo padengti sudaužytų veidrodžių šukėmis. Pastatas, esantis Petrakavo g. 77, pažymėtas ypatinga numerio lentele – joje pavaizduotos dailios moters kojos primena, kad kadaise čia veikė populiarus studentų klubas „77“ ir buvo rengiamos geriausios diskotekos mieste.


Lodzėje gausu skulptūrų, kuriomis įamžinti žymūs miestiečiai – fabrikantai, profesoriai, menininkai – ir paprasti darbininkai, pavyzdžiui, lempų įžiebėjas. Taip pat gausu mažų simpatingų animacinių filmų ir vaikiškų knygų herojų skulptūrų. Čia galima išvysti Kūlverstuką, katinus Filemoną ir Bonifacą, ne vieną meškiuką ir daugybę kitų mielų personažų. Ieškantiesiems lankytinų objektų ir pramogų duris atvers vandens pramogų parkas, zoologijos ir botanikos sodai, oranžerija, keliolika muziejų (tarp jų – išties originalūs Audimo pramonės, Iliuzijų, Animacijos, Fabriko ir kt.).