Mozūrija – ežerų ir pilių kraštas

Mozūrija – ežerų ir pilių kraštas


Lenkija nuo vasario laikinai netaikys pridėtinės vertės mokesčio maisto produktams ir sumažins šio mokesčio tarifą degalams. Šis sprendimas galios pusmetį, tad jau dabar socialinių tinklų grupėse galime matyti išaugusį susidomėjimą šia šalimi – lietuviai ruošiasi pas kaimynus. Mes savo ruožtu kviečiame apsipirkimą derinti su pažinimu.


Ivona JAROSLAVCEVIENĖ


Vandens pramogos


Šiaurės Rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, plytinti Mozūrija vadinama tūkstančio ežerų kraštu. Skamba neįtikėtinai? Iš tiesų vandens telkinių čia yra netgi daugiau. Vien didesnių nei hektaro ploto ežerų suskaičiuojama daugiau kaip 3 tūkst. Sujungti upėmis ir kanalais ežerai sudaro populiariausią Lenkijoje irkluotojų trasą – Didžiųjų Mozūrų ežerų kelią. Mozūrijos ežerai puikiai tinka ir ramiam pasiplaukiojimui, ir žvejybai, ir tiesiog meditacijai prie vandens – ežerų didybė tiesiog užburia.


Ilgiausias ir įdomiausias vandens pramogų kelias, nusidriekęs ne tik vandeniu, bet ir sausuma, yra Elbingo kanalas, laikomas inžinerijos stebuklu ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje. XIX a. vieno vokiečių inžinieriaus sukurtas projektas buvo skirtas medienai ir grūdams gabenti. Dabar jis skirtas turizmui, o plaukiantieji garlaiviu, savomis baidarėmis ar jachtomis gali neišlipdami į krantą perplaukti ir sausumos kanalą – į geležinkelio bėgius panašus kelias laivams per sausumą nutiestas siekiant įveikti tarp ežerų susidarantį nuolydį. Laivas tas kelių šimtų metrų atkarpas yra vežamas užkeltas ant specialios bėgiais riedančios platformos.

REKLAMA


Lėtam pažinimui


Mozūrija – ne tik ežerai. Vešlūs miškai, pelkės, durpynai lėmė, kad šis kraštas priskiriamas prie švariausių regionų. Pramonės įmonių čia beveik nėra, todėl ekologinė būklė – puiki, miškuose – daug gyvūnų.
Mozūrų kraštas driekiasi 53 655 ha, iš jų net 18 608 ha priskirta apsaugos zonai. Regione yra įkurti aštuoni kraštovaizdžio parkai ir daugiau kaip šimtas gamtinių draustinių. Žinomiausias ir didžiausias – Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo pasididžiavimas – saugoma Pišo giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.
Šis kraštas puikiai tinka norint lėtai keliauti. Nors Vilnių ir neoficialią Mozūrijos sostinę Gižycką skiria maždaug 300 km, Mozūrų kraštą geriausiai pažinsite, jeigu poilsiui skirsite ne kelias dienas, o bent jau savaitę. Kaimo turizmo sodybos, nedidelės vietinės kavinės, kur svečiai vaišinami regiono valgiais, ilgi pasivaikščiojimai gamtoje sukuria pojūtį, kad tave supanti aplinka labiau primena atviruką nei realybę.

REKLAMA


Geldapė ir Stančykų tiltai


Kelionę po Mozūriją galima pradėti nuo Geldapės miestelio, esančio Šiaurės Rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, 5 km nuo sienos su Kaliningrado sritimi. 1260 m. sūduviai ir prūsai čia sėkmingai gynėsi nuo kryžiuočių, o 2 km į pietus nuo miesto yra piliakalnis, ant kurio stovėjo pilis. Manoma, kad senasis vietovardis buvo Auksapiai (vėliau žodžio šaknis suvokietinta – gold-).


Geldapės katalikų parapiją 1700 m. įkūrė iš Tilžės atsikėlę lietuviai. 1818 m. visose Geldapės apskrities protestantų parapijose vyko lietuvių pamaldos. Nuo 1782 m. čia kunigavo Karolis Gotardas Keberis – lietuvių giesmyno rengėjas. Lietuviams šis miestelis įdomus dar ir tuo, kad iš Geldapės kilusi Kristijono Donelaičio žmona, Geldapės teisėjo dukra Ana Regina.


Netoli senojo miestelio yra išlikęs unikalus technikos paminklas – betoniniai Stančykų geležinkelio tiltai. Šie tiltai pastatyti Romintos girios pakraštyje, per Blindės upelį tiesiant geležinkelio linijos Rytų Prūsijoje atkarpą Geldapė–Žydkiemis. Šiaurinis tiltas kilo 1912–1914 m., darbai nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Pietinis tiltas buvo statomas 1923–1924 m.


Abu tiltai – penkių arkų, abiejų ilgis – 180 m, aukštis – iki 36,5 m. Tai aukščiausi tiltai Lenkijoje. Tiltus pagal senovės Romos akveduko Pont du Gard pavyzdį projektavo vokiečių inžinieriai, manoma, kad jie pastatyti betoną naudojant be armatūros. Bėgiai buvo nutiesti tik ant šiaurinio tilto, antrasis nebuvo naudojamas kaip geležinkelis. 1945 m. geležinkelio atkarpa, kurioje yra šie tiltai, buvo išardyta.



Su tiltų statyba yra susijęs įdomus faktas. Juos užbaigus, po 1926 m. gegužės 31 d. vykusios audros išnyko greta kaimo buvęs Stančykų ežeras. Išsiveržus ežero dugne susikaupusioms pelkių dujoms, ežero vanduo, susimaišęs su dumblu ir moliu, pakilo didžiuliu stulpu į orą ir pasklido po apylinkes.


Lenkijos vasaros sostinė


Paskui keliautojai gali nuvykti į kurortinį Gižycko miestelį, garsėjantį atstatyta rezidencine pilimi ir ypatingos konstrukcijos pasukamu tiltu. Šis tiltas buvo pastatytas 1860 m. siekiant užtikrinti patogų miesto ryšį su Bojeno tvirtove. Atplaukus laivui, daugiau nei 100 tonų sveriantis tiltas būdavo ne pakeliamas, kaip įprasta, o pasukamas į šoną. Iki šių dienų jis puikiai veikia ir rankiniu būdu pasukamas pagal tam tikrą tvarkaraštį buriavimo sezonu.


Gižycko miestelis garsus ir tuo, kad yra tiesiogiai susijęs su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu istorijos metraščiuose. Būtent jo apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju. Šį įvykį 1009 m. aprašant Kvedlinburgo kronikoje ir buvo pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas.


Ką galima išvysti Gižycke? Verta užsukti į jau minėtą Bojeno tvirtovę, pastatytą XIX a. ir forma primenančią netaisyklingą šešiakampę žvaigždę. Šis fortas pradėtas statyti 1844 m. Kiekvienas iš šešiakampės žvaigždės kampų yra bastionas. Visą fortą juosia 5 m storio ir 2,3 km ilgio tvora. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu ši Gižycke esanti tvirtovė buvo naudojama kaip slėptuvė ir štabas, tačiau 1945 m. buvo smarkiai sugriauta. Apie 100 ha plotą užimančioje tvirtovėje yra išlikę bunkeriai, kareivinės, ginklų sandėliai, juosiami tvirtos gynybinės sienos.

REKLAMA


Vertėtų apsilankyti ir Gižycko pilyje. Ši kryžiuočių pilis iškilo strateginėje vietoje, šalia kanalo. Statyba vyko XIV a. pirmoje pusėje, pilis buvo kryžiuočių ordino prokuroro nuosavybė, o sekuliarizavus Prūsiją tapo kunigaikščio rezidencija. Šiai piliai teko patirti daugybę įvykių: 1657 m. ją sudegino totoriai, XVIII a. daugybė karų ir epidemijų padarė didelę žalą tiek atstatytai piliai, tiek šalia jos esančiai gyvenvietei. Sugadintos statinio dalys buvo atstatytos tik XIX a. pradžioje.


Naktis pilyje? Kodėl gi ne!


Vienas didžiausių Mozūrijos pasididžiavimų – šiuolaikiškai atkurtos kryžiuočių pilys, mat kryžiuočių ordinas į šiuos kraštus buvo pakviestas Mozūrijos kunigaikščio Konrado. Viduramžių gynybinės ir rezidencinės pilys prikeliamos naujam gyvenimui, o lankytojams siūloma čia ne tik apsilankyti, bet ir pagyventi, nors tokie sprendimai vertinami nevienareikšmiškai – esą už didelius pinigus paminama istorija.


Bene įspūdingiausia pilis, kurioje galima apsistoti nakčiai, yra Ryno pilis, nuo Gižycko miestelio nutolusi apie 20 km. Ši pilis, pastatyta 1377 m., įsikūrusi tarp dviejų ežerų. Vietovės pavadinimas siejamas su Reino upės pavadinimu, mat kryžiuočiams ši vieta priminė jų gimtąsias vietas.


Būtent Ryno pilyje, pirmą kartą pas kryžiuočius pabėgęs, prisiglaudė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Pasak legendos, prieš Žalgirio mūšį šioje pilyje buvo įkalinta Vytauto žmona Ona su vaikais. XV a. pilį užėmė Prūsijos sąjunga, o likę kryžiuočiai buvo skandinami ežeruose. 1657 m. ją užėmė ir sudegino etmono Vincento Korvino Gosievskio totoriai. Vėliau pilyje įsikūrė medžioklės vaitai. Nuo 1752-ųjų pilis tapo privati, 1794 m. buvo konfiskuota, o 1853 m. pilį nupirko Gumbinės valdžia ir joje įrengė kalėjimą. 1881 m. pilis sudegė, po to pradėta kapitalinė jos rekonstrukcija, užsitęsusi iki 1911-ųjų. 1939 m. vokiečiai pilyje įsteigė priverstinių darbų kalėjimą lenkams, nuo 1942 m. čia kalėjo belgų, čekų, prancūzų ir norvegų karo belaisviai. Po 1945-ųjų pilyje veikė savivaldybė, kultūros namai, biblioteka, muziejus. 2000 m. pilį įsigijo Andžejus Dovgiala ir pradėjo pilies rekonstrukciją. 2006 m. rugpjūčio 6 d. pilyje duris atvėrė prabangus viešbutis ir Mozūrijos kongresų ir poilsio centras.

REKLAMA


Dar viena pilis, kurioje galima apsistoti, – Varmės Lidzbarko vyskupų rezidencija. Šis statinys primena garsiąją Vavelio pilį Krokuvoje, dėl to dažnai vadinamas Šiaurės Vaveliu. Gotikinė pilis buvo statoma XIV a. Jos vietoje tarp dviejų upių anksčiau stovėjo senoji prūsų Lecbargo pilis. 1466–1795 m. pilyje rezidavo vyskupai, garsūs lenkų kultūros ir mokslo atstovai, tarp jų – vyskupas, rašytojas, pasakėčių kūrėjas Ignacas Krasickis ir astronomas, heliocentrizmo kūrėjas Mikalojus Kopernikas, aštuonerius metus su pertraukomis gyvenęs ir dirbęs šios pilies kapitulos administratoriumi ir ūkvedžiu.


Olštynas ir Mikolaikos


Olštynas – miestas prie Alnos upės, Varmijos Mozūrų vaivadijos sostinė, kur puikuojasi rotušė, Šv. Jokūbo katedra, Jeruzalės koplyčia, pilis. Olštyno pilis – XIV a. viduryje pradėta statyti tvirtovė. Ši pilis garsėja tuo, kad ją apie penkerius metus administravo žymusis astronomas M. Kopernikas. Šiandien čia veikia muziejus, kur galima išvysti paties M. Koperniko sukurtą astronominę lentą.


Iš Olštyno verta nuvažiuoti į Grunvaldą, nutolusį apie 50 km, – Žalgirio mūšio lauką, kur 1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė Vokiečių ordino kariuomenę.


Dar vienas išskirtinis Mozūrijos miestelis – Mikolaikos. Prieš gerą dešimtmetį lietuviai traukdavo į Mikolaikų vandens pramogų parką, tačiau dabar tai mums nebėra jokia egzotika. Žinoma, parkas liko, be to, jis įsikūręs prabangiame viešbutyje ir yra gana didelis. Vis dėlto į Mikolaikas žmonės važiuoja greičiau ramaus poilsio. Tiesa, ištisus metus čia vyksta buriavimo regatos ir kitų vandens sporto šakų varžybos, taip pat galybė jas lydinčių pramoginių renginių, dominančių ne vien sporto entuziastus. Mikolaikos šiek tiek primena mūsų Birštoną: miestelis – mažas, bet labai jaukus. Jeigu ieškote gražios aplinkos, ramybės, jaukių siaurų gatvelių, mažų kavinukių, pro kurių langus atsiveria nuostabūs ežero vaizdai, ši vieta jums tikrai patiks.


Išskirtiniai vargonai


Dvasinio peno verta vykti į Šventaliepę, dar vadinamą šventąja Varmijos sala, į kurią plūsta maldininkai. Ši vietovė yra netoli Rešliaus miestelio. Šventaliepės religinį ansamblį sudaro barokinis vienuolynas ir bažnyčia, kurios viduje auga liepa – šios vietos simbolis. Ši jėzuitų bažnyčia garsėja dar 1721 m. sukonstruotais vargonais, kuriuos sudaro apie 5 tūkst. vamzdžių. Vargonai garsūs dėl šventųjų figūrėlių, pamaldžiai linguojančių galvas vos užgrojus muzikai. Vargonų muzikos programa vyksta nustatytomis valandomis ištisus metus ir pritraukia nemažai klausytojų.


Bažnyčia ir vienuolynas buvo pastatyti stebuklingo apsireiškimo vietoje. Legenda byloja, kad Kentšyno pilyje mirti nuteistas gyventojas meldėsi Mergelei Marijai ir jos prašė būti išlaisvintas. Išgirdusi maldas ir naktį nuteistajam pasirodžiusi Mergelė įdavė jam liepos tašą bei kaltą ir liepė jos skulptūrą iškalti ir parodyti teisėjui. Nors niekada to nedarė, nuteistasis iškalė nedidelę Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų skulptūrą. Tikėdami, kad tai yra Dievo stebuklas, teisėjai vyrą paleido. Išėjęs iš kalėjimo, žmogus ieškojo medžio, į kurį galėtų skulptūrą įkelti. Įkėlė į kaip tik būsimosios bažnyčios vietoje augusią liepą, ir skulptūra ėmė daryti stebuklus. Du kartus žmonės buvo perkėlę ją iš liepos į bažnyčią Kentšyne, tačiau ji vis stebuklingai grįždavo atgal į liepą. Tad nutarta toje vietoje pastatyti bažnyčią, o liepą palikti pačiame bažnyčios centre.


„Vilko guolis“


Dar vienas išskirtinis objektas, kurį būtina aplankyti, yra „Vilko guolis“ – anksčiau buvęs slaptas kompleksas, kuriuo naudojosi Adolfas Hitleris Antrojo pasaulinio karo metais. Nacių diktatorius šiame slaptame komplekse 1941–1944 m. praleido 850 dienų.


„Vilko guolis“ iš tiesų atima žadą. Iš viso čia – daugiau nei 200 konstrukcijų, įskaitant du lėktuvų pakilimo takus ir traukinių stotį. Karo metu čia gyveno apie 2 tūkst. žmonių. Visa teritorija buvo apsupta ne tik spygliuota tvora, bet ir minų laukais, saugumą užtikrino kulkosvaidininkų postai, priešlėktuvinės gynybos punktai ir patruliuojantys pėstieji kariai. Kai A. Hitleris grįžo į savo bunkerį Berlyne 1944 m., naciai sugriovė daugumą „Vilko guolio“ pastatų. Tad šiandien bunkerių vietoje matome tik tai, kas liko kiekvienam bunkeriui sunaikinti panaudojus po 8–10 tonų trotilo. Vis dėlto nemažai masyvių gelžbetoninių sienų atlaikė sprogmenų jėgą ir stovi kaip stovėjusios, ir tik dar kartą patvirtina konstrukcijų sudėtingumą bei atsparumą bombardavimui.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 04 (2023)

    Savaitė - Nr.: 04 (2023)