Nukristi iš 10 kilometrų aukščio ir likti gyvam, atrodytų, neįmanoma, bet taip nutiko. Kai kam teko nukristi į džiungles, devynias paras išgyventi ekstremaliomis sąlygomis ir pasisekė rasti pagalbą. Pateikiame keturias neįtikėtinas moterų, kurios vienintelės išgyveno siaubingų lėktuvų katastrofų metu, istorijas.

Manvydas VITKŪNAS

Larisa Savickaja (mergautinė pavardė – Andrejeva) gimė 1961 m. Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Blagoveščensko mieste. Būdama dvidešimtmetė studentė, ji ištekėjo ir su vyru išvyko į povestuvinę kelionę. 1981 m. rugpjūčio 24 d. lėktuvu „An-24“ sutuoktiniai pakilo iš Komsomolsko prie Amūro (Rusijos Chabarovsko krašte) į Blagoveščenską (Amūro srityje). Lėktuve buvo daug laisvų vietų, ir jaunavedžiai atsisėdo salono gale, nors pagal bilietus jų vietos buvo viduryje.

Palaikė geologu

Iš pradžių skrydis vyko normaliai, bet kai orlaivis buvo netoli Zavitinsko miesto 5 220 metrų aukštyje, ore netikėtai įvyko susidūrimas su kitu orlaiviu. Tai buvo Sovietų Sąjungos kariuomenės bombonešis „Tu-16K“. Dėl susidūrimo buvo kalti ir abiejų orlaivių pilotai (keleivinio lėktuvo įgula neinformavo, kad kiek nukrypo nuo kurso, o bombonešio lakūnai ne laiku pranešė apie pakitusį skrydžio aukštį), ir prastai savo darbą koordinavę kariniai bei civiliniai skrydžių dispečeriai.

Bombonešis savo sparnu užkabino dešinį keleivinio lėktuvo sparną ir nuplėšė jį kartu su viršutine fiuzeliažo dalimi. Tą akimirką Larisa miegojo krėsle. Ji akimirksniu nubudo nuo baisaus smūgio ir kardinaliai pasikeitusios temperatūros (ji nukrito nuo 25 laipsnių šilumos iki 30 laipsnių šalčio). Lūžtant ore byrančio lėktuvo fiuzeliažui, moteris buvo smūgio išsviesta iš krėslo. Ji nedelsdama atsisėdo į kitą krėslą ir į jį įsikibo.

Lėktuvas subyrėjo į dalis, ir visi juo skridę žmonės, išskyrus Larisą, žuvo (taip pat žuvo bombonešio įgula). Ta lėktuvo dalis, kurioje buvo Larisa (daugmaž 3 x 4 metrų dydžio), krito į žemę apie aštuonias minutes. Nukritusi ant žemės, moteris prarado sąmonę, o kai ją atgavo ir pramerkė akis, išvydo krėsle priešais sėdinčio negyvo savo sutuoktinio kūną.

Larisa patyrė daugybę sužalojimų, bet galėjo judėti. Gelbėtojų teko laukti beveik dvi paras. Dažnai lijo, o lietui aprimus moterį atakavo spiečiai uodų. Ji glaudėsi iš lėktuvo nuolaužų susiręstoje pašiūrėlėje, nuo uodų dangstėsi polietileno skiautėmis. Virš nelaimės vietos ne kartą praskrido lėktuvai ir sraigtasparniai, ir moteris mojavo jiems, bet gelbėtojai, visiškai nesitikėję, kad yra išgyvenusiųjų, manė, jog jiems mojuoja kuris nors geologas iš netoliese buvusios mokslinės ekspedicijos stovyklos.

Gydytojai konstatavo, kad moteris patyrė smegenų sukrėtimą, stuburo traumas penkiose vietose, rankų ir šonkaulių lūžius, neteko beveik visų dantų. Nepaisant to, jai nebuvo nustatytas invalidumas, nes pagal tuomet Sovietų Sąjungoje egzistavusią tvarką tam reikėjo bent vieno kritinio sužalojimo, o Larisos patirtos traumos neatitiko keliamų kriterijų. Vėliau Larisa netgi trumpam buvo paralyžiuota, gyveno labai sunkiai, vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Visgi 1986 m. ji pagimdė sveiką berniuką.

Vandenyne tarp ryklių

Baja Bakari gimė 1995 m. Prancūzijos Evri mieste imigrantų iš Komorų salų šeimoje. Tėvas dirbo komunalinių paslaugų įmonėje, mama rūpinosi vaikais. Dukrai ūgtelėjus, mama nusprendė, kad reikia vykti į Komorus, kur Baja galėtų šiek tiek laiko praleisti su seneliais. Kelionė buvo tolima, su dviem persėdimais (Prancūzijos uostamiestyje Marselyje ir Jemeno sostinėje Sanoje).

Paskutinio skrydžio metu mergaitė su mama sėdėjo oro transporto bendrovės „Yemenia“ orlaivio „Airbus A310“ gale, šalia iliuminatoriaus. 2009 m. birželio 30 d. vykęs skrydis baigėsi katastrofa – lėktuvui pradėjus leistis Komorų sostinės Moronio oro uoste, esant labai stipriam vėjui, pilotai atliko netinkamus skaičiavimus, dėl to orlaivis pernelyg greitai žemėjo ir galiausiai ne nusileido ant tūpimo tako, o tėškėsi į vandenyną.

„Airbus A310“ subyrėjo, iš 11 įgulos narių ir 142 keleivių išgyveno tik B. Bakari. Ji per stebuklą sugebėjo įsikibti į lėktuvo nuolaužą ir net 9 valandas (kitais duomenimis – 12 valandų) prasilaikė ant jos ryklių knibždančiame vandenyne. Pakrančių apsaugos pareigūnai ir vietos žvejai surengė paieškos ir gelbėjimo operaciją ir rado daug žuvusiųjų kūnų ar jų dalių. Ir štai – netikėtumas – gyva mergaitė! Ji buvo nugabenta į ligoninę, vėliau išskraidinta į Paryžių. Medikai pastatė Bają ant kojų. 2010 m. B. Bakari, padedama žurnalisto, parašė atsiminimų knygą „Išgyvenusioji“.

Išgyveno džiunglėse

1971 m. gruodžio 24 d. keleivinis lėktuvas „Lockheed L-188 Electra“, kuriuo skrido 92 žmonės (tarp jų – šeši įgulos nariai), pakilo iš šalia Peru sostinės Limos esančio tarptautinio oro uosto ir pasuko į šalies rytus – tropiniame Amazonės baseine esantį Ikitoso miestą. Viena iš šio reiso lėktuvo keleivių buvo Peru gimusi septyniolikmetė vokiečių imigrantų duktė Džuliana Margareta Kepkė. Ji skrido kartu su savo mama ornitologe Marija Kepke. Jos vyko kalėdinių atostogų pas Džulianos tėtį Hansą Vilhelmą Kepkę – biologą, tyrinėjusį Amazonės regiono gamtą.

Perskridus Andų kalnų grandinę, keleiviai neturėjo progos pasigėrėti džiunglių masyvais ir juos raižančių upių juostomis – orlaivis skrido tarp audros debesų, smarkiai žaibavo. Lėktuvą smarkiai purtė. Staiga nuo žaibo išlydžio užsidegė dešiniajame sparne buvę degalų bakai. Keleiviai ėmė šaukti. Lėktuvas tapo nevaldomas, virto ant šono. Galiausiai nustojo veikę varikliai, ir orlaivis iš trijų kilometrų aukščio, laužydamas medžius, rėžėsi į žemę.

Džuliana atgavo sąmonę tik kitą dieną. Ji gulėjo tarp lėktuvo nuolaužų, tarsi užklota masyvia trims keleiviams skirta kėde. Visą kūną beprotiškai skaudėjo, po dešine akimi buvo didžiulė kraujosruva, trukdanti matyti. Mergina patyrė raktikaulio lūžį, buvo pažeistas kelio raištis, sukrėstos smegenys.

Ji prarado akinius, todėl ir likusia sveika kaire akimi matė nelabai gerai. Džuliana išsikabarojo iš lėktuvo nuolaužų ir pradėjo ieškoti mamos. Orlaivis buvo sudužęs į daugybę fragmentų, ant žemės ir medžių buvo matyti žmonių kūnai ar jų dalys. Mamos mergaitė taip ir nerado. Gelbėtojų nesimatė. Galiausiai sužeista, išsekusi ir išalkusi mergina ryžosi pati pabandyti ieškoti pagalbos, pasiekti artimiausią gyvenvietę.

Ji neturėjo jėgų brautis per džiungles, todėl pasiramstydama lazda ėjo upelio vaga, vėliau – jo krantu. Džuliana prisiminė tėvo žodžius, kad jei esi pasroviui palei upę ar plauksi ja, anksčiau ar vėliau pasieksi žmonių gyvenvietes. Pakeliui ji sutiko įvairių gyvūnų, ypač atidžiai stebėjo, kad neužliptų ant gyvatės.

Sykį net išvydo didžiulę anakondą. Tačiau ne gyvatės buvo didžiausi jos priešai. Džiunglėse siautė ordos įvairių vabzdžių, jie taikėsi nutūpti ant žaizdų, dėjo ten savo kiaušinėlius. Užsiveisė lervų, ant odos formavosi votys, opos. Naktimis mergaitė beveik negalėjo užmigti, nors ir buvo labai išsekusi.

Kartkartėmis virš džiunglių praskrisdavo nukritusio orlaivio paieškoje dalyvavę lėktuvai. Džuliana visaip bandė atkreipti į save dėmesį, tačiau nesėkmingai. Dešimtą pragariškai sunkaus žygio per džiungles dieną ji pagaliau pastebėjo paupyje prie medžio pririštą valtį. Šalimais buvo menkutė stoginė, ten gulėjo valties variklis.

Visiškai netekusi jėgų Džuliana atsigulė ir užmigo. Ją pažadino žmonių balsai. Tai buvo po darbo grįžtantys medkirčiai. Išvydę kruviną, purviną, žaizdomis nusėtą mergaitę, jie neteko amo. Vyrai benzinu padezinfekavo žaizdas, pamaitino Džulianą ir valtimi išgabeno į artimiausią miestelį, esantį už daugybės kilometrų. Čia jai pagalbą suteikė vietos gydytojas, netrukus ji buvo išgabenta į miesto ligoninę, kur jos jau laukė tėvas.

Po dviejų parų gelbėtojai, remdamiesi Džulianos pasakojimu, rado nelaimės vietą. Paaiškėjo, kad visi kiti lėktuvu skridę žmonės, tarp jų – ir mergaitės mama, – negyvi. Stebuklingai išsigelbėjusi Džuliana kartu su tėčiu išvyko į tėvų gimtinę – Vokietiją, ten baigė gimnaziją, studijavo biologiją, apgynė daktaro disertaciją, tapo profesionalia zoologe.

Įvyko sprogimas

Serbų stiuardesė Vesna Vulovič pateko į Gineso rekordų knygą kaip žmogus, nukritęs iš didžiausio aukščio be parašiuto ir išgyvenęs. Ji gimė 1950 m. tuometės Jugoslavijos sostinėje Belgrade. Baigusi mokyklą, pasirinko stiuardesės darbą oro transporto bendrovėje „Yugoslav Airlines“. 1972 m. sausio 26 d. lėktuvas „McDonnell Douglas DC-9“ skrido maršrutu Stokholmas–Kopenhaga–Zagrebas–Belgradas. Viena iš įgulos narių buvo V. Vulovič. Įdomu, kad ji į tos dienos skrydį pateko per klaidą: iš tiesų turėjo skristi jos kolegė Vesna Nikolič, bet vadovai supainiojo dvi Vesnas.

Skrendant atkarpoje Kopenhaga–Zagrebas, orlaivyje buvo 5 įgulos nariai ir 23 keleiviai. Skrydis vyko įprastu režimu. Tačiau kai lėktuvas buvo netoli tuomečių Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) ir Čekoslovakijos sienos, jis, tąkart buvęs 10 160 metrų aukštyje, subyrėjo (beje, orlaivis buvo naujas, eksploatuotas mažiau nei metus).

Tyrimo metu nustatyta, kad sprogimo epicentras buvo bagažo skyriuje. Tyrėjams nepavyko išsiaiškinti, ar sprogo kokios nors per neapsižiūrėjimą į orlaivį patekusios sprogios medžiagos, ar tai buvo teroro aktas. Sprogimas įvyko virš VDR teritorijos, ties Zėbnico miestu, bet lėktuvo dalys iš inercijos nuskriejo toliau ir nukrito jau Čekoslovakijos teritorijoje, greta Srbska Kamenicės miestelio.

Į įvykio vietą anksčiau nei gelbėtojai atskubėję miestelio gyventojai tarp lėktuvo nuolaužų ir lavonų aptiko gyvą V. Vulovič. Ji buvo patyrusi daugybę traumų (vien stuburas buvo lūžęs trijose vietose), panirusi į komą, bet medikams pavyko ją išgelbėti. Po 16 mėnesių Vesna išėjo iš ligoninės. Dirbo „Yugoslav Airlines“ biure, ištekėjo, bet vaikų nesusilaukė. Moteris mirė 2016 m.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.