Bugenvilis – nauja valstybė pasaulio žemėlapyje?

Bugenvilis – nauja valstybė pasaulio žemėlapyje?


Gruodžio 6-ąją Papua Naujajai Gvinėjai priklausančiame Bugenvilio autonominiame regione baigėsi net dvi savaites trukęs referendumas dėl nepriklausomybės. Net 98,3 proc. jame dalyvavusių žmonių balsavo už nepriklausomos valstybės sukūrimą ir tik visiška mažuma sutinka pasitenkinti dabartinės autonomijos plėtra. Taigi labai tikėtina, kad jau gana greitai pasaulio žemėlapyje atsiras dar viena suvereni valstybė. Ji gali būti pavadinta Bugenvilio Respublika arba, kas mažiau tikėtina, Šiaurės Saliamono Salų Respublika.


Manvydas VITKŪNAS


Bugenvilio autonominis regionas – labiausiai į rytus nutolusi Papua Naujosios Gvinėjos dalis. Jis apima nemažą (9 317 kv. km ploto) Bugenvilio salą, taip pat Bukos salą ir keliolika mažų salų, pabirusių Ramiajame vandenyne. Bendras autonominio regiono plotas – 9 357 kv. km (kiek didesnis nei mūsiškės Šiaulių apskrities). Čia gyvena daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Pačios salos geografiškai, o gyventojai etniškai yra artimesni ne kitai Papua Naujosios Gvinėjos daliai, o šalimais esančiai Saliamono Salų valstybei. Tačiau istoriškai susiklostė, kad vientisas Saliamono salynas buvo pasidalytas įvairių kolonijinių imperijų, vėliau – nepriklausomų valstybių. Didžioji dalis Saliamono salyno atiteko Didžiajai Britanijai, o 1978 m. tapo nepriklausoma valstybe.


Tuo metu Bugenvilis (sala taip pavadinta ją 1768 m. atradusio prancūzų keliautojo Lui Antuano de Bugenvilio garbei) ir kai kurios gretimos salos, taip pat šiaurinė Naujosios Gvinėjos dalis virto Vokietijos valda. Pirmojo pasaulinio karo metais šio regiono kontrolę perėmė Australija. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1942 m. pavasarį, salas užėmė Japonijos kariuomenė. Čia buvo įrengtos svarbios karinės bazės. Iš jų japonai tęsė Okeanijos užkariavimą. 1943-iųjų lapkritį amerikiečių jūrų pėstininkai pradėjo Bugenvilio išlaisvinimo operaciją. Į ją netrukus įsitraukė Australijos, Naujosios Zelandijos, Fidžio pajėgos. Labai nuožmios kovos dėl Bugenvilio truko iki pat 1945 m. rugpjūčio 21 d. Sąjungininkai neteko 1 243, japonai – daugmaž 21 tūkst. karių. Pusė japonų žuvo mūšiuose, kiti, likę be logistinio aprūpinimo, džiunglėse mirė nuo ligų ir bado. Į nelaisvę buvo paimta apie 25 tūkst. japonų karių ir karines bazes stačiusių darbininkų. Kokius nuostolius kovų metu patyrė čiabuviai, neaišku.

REKLAMA


Sala maitintoja


1975 m. Papua Naujoji Gvinėja tapo nepriklausoma valstybe. Bugenvilio salos žmonės, priklausantys melaneziečių tautų grupei, visada jautėsi kiek svetimi šios šalies gyventojų daugumai – papuasams, mat nuo jų skyrėsi kalbiškai, kultūriškai ir netgi išvaizda. Tad nenuostabu, jog Bugenvilyje visada buvo stiprios separatistinės nuotaikos.


Kai 1975-aisiais tapo aišku, kad tų metų rugsėjo 16 d. bus paskelbta Papua Naujosios Gvinėjos nepriklausomybė, Bugenvilio patriotai kiek anksčiau, rugsėjo 1-ąją, paskelbė kuriantys nepriklausomą Šiaurės Saliamono Salų Respubliką. Šį siekį palaikė daugelis šalies gyventojų ir čia dirbusių misionierių (daugiausia – katalikų), bet nei Papua Naujoji Gvinėja, nei Australija, nei Jungtinės Tautos nepripažino Bugenvilio nepriklausoma valstybe. Čia įsitvirtino Papua Naujosios Gvinėjos administracija, policija, buvo dislokuoti kariuomenės daliniai.


Nepriklausomybės šalininkų pasipriešinimas iš pradžių buvo taikus, bet ilgainiui ėmė gausėti ginkluotų incidentų. Didelį salos gyventojų nepasitenkinimą kėlė, jų manymu, neteisingas lėšų, gaunamų eksploatuojant naudinguosius išteklius, paskirstymas. 1972 m. Pangūnos vietovėje buvo pradėta eksploatuoti viena didžiausių pasaulyje vario rūdos radviečių. Taip pat saloje buvo rasta aukso, sidabro. Išteklių gavyba užsiėmė Papua Naujosios Gvinėjos vyriausybės įsteigta Bugenvilio vario kompanija. Vyriausybei priklausė 20 proc. akcijų, o 80 proc. valdė Australijos koncernas „Conzinic Rio Tinto“. Jokios kompensacijos už žemes, kuriose veikė verslininkai, vietos gyventojai negavo (šalies valdžia teigė, kad žemė priklauso valstybei).

REKLAMA


Buvo išgaunami milžiniški kiekiai spalvotųjų metalų žaliavos, šios pajamos sudarė apie 45 proc. Papua Naujosios Gvinėjos eksporto ir daugmaž penktadalį visų biudžeto įplaukų. Vyriausybė, įsikūrusi Port Morsbyje, pavertė Bugenvilio salą visos šalies maitintoja, o patiems čiabuviams likdavo tik šio pyrago trupiniai. Negana to, gavybos atliekos teršė gamtą, ekologinė padėtis akivaizdžiai blogėjo. Salos gyventojai ėmė pagrįstai piktintis, protestuoti. Įvyko keli kruvini incidentai tarp vietos gyventojų ir verslovėse dirbusių atvykėlių (daugiausia – darbininkų iš kitų Papua Naujosios Gvinėjos regionų). Situaciją pabandė suvaldyti policija, ginkluotos saugos tarnybos ir kariuomenė.


Kruvinos džiunglės


1988-aisiais Bugenvilio separatistai suformavo ginkluotus būrius, pasitraukė į džiunglėmis apaugusius kalnus ir pradėjo partizaninę kovą. Šalies vyriausybė didesnėse salos gyvenvietėse ir verslovių rajonuose įvedė komendanto valandą. Visgi 1990 m. salos gyventojai, vadovaujami Fransio Onos (2005 m. jis mirė nuo maliarijos), privertė valdžią uždaryti vario ir aukso kasyklas bei išvesti iš salos kariuomenę, išvežti nevietinius darbininkus. Vėl buvo paskelbta Bugenvilio nepriklausomybė. Šįkart ją pripažino kaimyninė Saliamono Salų valstybė. Tačiau Papua Naujosios Gvinėjos vadovybė, remiama Australijos, neketino nusileisti ir pradėjo salos ekonominę bei karinę blokadą, vėl perkėlė į Bugenvilį karinius dalinius, taip pat pasitelkė antipartizaninei kovai samdinių iš užsienio (daugiausia – iš Pietų Afrikos Respublikos).


Dešimt metų (1988–1998) Bugenvilyje vyko tikras karas. Tai buvo didžiausias ginkluotas konfliktas Okeanijoje nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Žuvo daugiau kaip 300 Papua Naujosios Gvinėjos karių ir samdinių, iki 2 tūkst. Bugenvilio partizanų ir tūkstančiai civilių gyventojų (jų skaičius šaltiniuose nurodomas labai įvairus – nuo 1 tūkst. iki net 20 tūkst.). Užfiksuota daugybė nužudymo, išprievartavimo, plėšimo atvejų. Prisidengę kovotojų už laisvę vardu, saloje veikė ir kriminalinių nusikaltėlių būriai. Taip pat buvo daug ginkluotų susirėmimų tarp įvairių paties Bugenvilio genčių atstovų. Daug civilių laivais ir valtimis pabėgo į gretimas Saliamono Salas.



Sukilėliai turėjo nedaug modernių ginklų, dažnai naudojo dar Antrojo pasaulinio karo laikų ginkluotę, bet vis vien sugebėjo efektyviai priešintis vyriausybinėms pajėgoms. Galiausiai, padedant tarptautiniams tarpininkams, buvo pradėtos derybos dėl paliaubų. Buvo įsteigta stebėtojų misija – atstovus atsiuntė Naujoji Zelandija, Australija, Fidžis ir Vanuatu. 1998 m. buvo sudarytos paliaubos, o nuo 2000-ųjų – įkurtas Bugenvilio autonominis regionas.


Domina investuotojus


Ginkluota kova baigėsi, bet salos gyventojai neatsisakė visiškos nepriklausomybės siekio. Dar 1998 m. paliaubų sutartyje buvo numatyta iki 2020-ųjų surengti regiono gyventojų referendumą, kuriame jie turėjo nuspręsti, nori gyventi gavę didesnę autonomiją ar nepriklausomoje valstybėje. Ir štai šių metų pabaigoje šis referendumas pagaliau įvyko. Jis truko net dvi savaites, siekiant, kad jame galėtų dalyvauti ir atokių džiunglių kaimelių gyventojai. Tvarką referendumo metu prižiūrėjo tarptautinės policijos pajėgos iš Australijos, Vanuatu, Fidžio ir Saliamono Salų.


Tarptautinei Bugenvilio referendumo komisijai vadovavo taikdariškomis misijomis pagarsėjęs buvęs Airijos ministras pirmininkas Bertis Ahernas. Po referendumo jis paskelbė, kad salos gyventojai balsavo „už savo taiką, savo istoriją ir savo ateitį“ ir kad Bugenvilyje pasiekta „rašiklio pergalė prieš ginklą“. Visgi iki galutinės nepriklausomybės dar liko vienas labai svarbus žingsnis – referendumo rezultatus ir Bugenvilio nepriklausomybę turi oficialiai pripažinti Papua Naujosios Gvinėjos valdžia. Jeigu ji nesutiks to padaryti, konfliktas neabejotinai įsiliepsnos nauja jėga. Politikai Port Morsbyje nuogąstauja, kad, suteikus nepriklausomybę Bugenviliui, gali panorėti atsiskirti ir kai kurios kitos itin margatautės šalies provincijos. Visgi šįkart labiau tikėtina taiki užsitęsusio konflikto baigtis ir naujos valstybės atsiradimas pasaulio žemėlapyje.

REKLAMA


Jau dabar Bugenvilis domina įvairių pasaulio šalių (ypač Kinijos) politikus ir verslininkus. Tikimasi atgaivinti milžiniškų salos gelmių išteklių gavybą. Vien iki šiol išžvalgytų vario rūdos, aukso ir sidabro išteklių vertė siekia apie 60 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Be to, sala turtinga medienos, o aplinkiniai vandenys – žuvų.


Daugiau įdomių istorijų rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“