Prieš 70 metų, 1949 m. gegužės 11 d., baigėsi nuo 1948 m. birželio 12 d. Sovietų Sąjungos vykdyta Vakarų Berlyno blokada. Maskvai nepavyko palaužti Vakarų šalių valios leisti Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Prancūzijos kontroliuojamuose sektoriuose plėtoti demokratinę sanklodą, išsaugoti laisvą ekonomiką, įgyvendinti pinigų reformą. Sovietai buvo pavertę įkaitais daugiau nei 2 mln. Vakarų Berlyno gyventojų, bet britai ir amerikiečiai sugebėjo sukurti beprecedentį „gyvybės tiltą“ ir beveik metus lėktuvais aprūpinti miestą maistu, kuru, medikamentais.

Manvydas VITKŪNAS

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos ateitis buvo valstybių nugalėtojų rankose. Šalis buvo padalyta į Sovietų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kontroliuojamus sektorius. Karo metu labai sugriautas Berlynas, atsidūręs sovietų sektoriaus viduryje, taip pat buvo padalytas į keturias dalis. Britų, amerikiečių ir prancūzų kontroliuojamuose vakariniuose miesto rajonuose gyveno 2,2 mln. žmonių. Gyventojų judėjimas vyko per kontrolės postus su specialiais leidimais. Susisiekimas su vakarine Vokietijos dalimi per sovietų kontroliuojamą zoną vyko automobilių keliais, geležinkeliais, upių transportu, lėktuvais. Tačiau padėtis radikaliai pasikeitė 1948 m. vasarą.

Maskvos spaudimas

Nors Sovietų Sąjunga ir Vakarų šalys Antrojo pasaulinio karo metais buvo sąjungininkės, pokariu Vakarai gana greitai suprato, kad Josifas Stalinas siekia didinti Sovietų Sąjungos įtaką Europoje ir kituose pasaulio regionuose. Maskvos parama komunistinėms jėgoms užsienyje nuolatos augo, Vidurio Europos šalyse buvo siekiama įtvirtinti prosovietinį režimą. Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių buvo 1948 m. vasario įvykiai Čekoslovakijoje, kai Maskvos spaudžiamas šalies prezidentas, socialdemokratas Edvardas Benešas patvirtino naują komunistinę vyriausybę, vadovaujamą Klemento Gotvaldo, jau tų pačių metų birželį tapusio naujuoju prezidentu. Saugumo tarnybos virto represiniais įrankiais komunistų partijos rankose, prasidėjo sparti šalies sovietizacija, masinės represijos prieš politinius oponentus.

Savo kontroliuojamoje okupuotoje Vokietijos dalyje Sovietų Sąjunga taip pat elgėsi kaip tinkama, dažnai laužė susitarimus su Vakarų sąjungininkais. Pavyzdžiui, be konkrečių susitarimų dėl reparacijų iškart po okupacinio režimo įvedimo ėmė masiškai ardyti ir vežti į Sovietų Sąjungą kaip trofėjus rytinės Vokietijos dalies gamyklų įrenginius ir kitas materialines vertybes. Sovietų sektoriuje daugelis administracinių postų buvo patikėta vokiečių komunistams, nacionalizuotos visos stambesnės įmonės, nusavintos stambios žemės valdos. Nors jokių sprendimų dėl Vokietijos padalijimo dar nebuvo, vakariečiai aiškiai matė, kad sovietai stengiasi įsitvirtinti rytinėje Vokietijos dalyje ir paversti ją į vakarus labiausiai nutolusiu savo politiniu ir kariniu placdarmu.

Įtampa tarp Vakarų šalių ir Sovietų Sąjungos nuolat augo, o situaciją dar 1946 m. kovo 5 d. Fultone (JAV, Misūrio valstijoje) pasakytoje garsiojoje kalboje geriausiai įvardijo Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis: „Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga. Už šios linijos – visos senųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių sostinės. Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija – visi šie žymūs miestai ir aplink juos gyvenantys žmonės yra, turiu pasakyti, sovietinėje sferoje, ir visi jie yra veikiami viena ar kita forma ne tik sovietų įtakos, bet ir labai didelės, kartais vis didėjančios, Maskvos kontrolės.“

Siūlė prasimušti kelią tankais

JAV nuo karo nukentėjusioms šalims pasiūlė Maršalo planą – milžinišką humanitarinės pagalbos ir karo sugriautos ekonomikos bei infrastruktūros atstatymo programą. Ja galėjo pasinaudoti ir Sovietų Sąjunga, bet J. Stalinas atsisakė. Maršalo planas pradėtas taikyti ir daliai Vokietijos. 1947 m. britų ir amerikiečių kontroliuojamos vakarinės Vokietijos dalys buvo sujungtos į vadinamąją Bizoniją, o po metų, prijungus prancūzų kontroliuojamą sektorių, sudaryta Trizonija.

Sovietų Sąjunga vis aktyviau siekė padidinti savo kontrolę Rytų Vokietijoje, o jos viduryje esantis Vakarų Berlynas su 2,2 mln. gyventojų tapo tarsi įkaitu. 1948 m. balandžio pradžioje SSRS atstovai pareikalavo, kad visi traukiniai, kursuojantys Vakarų Berlynas–Vakarų Vokietija, būtų tikrinami. Birželio 12 d., argumentuodami „skubiais remonto darbais“, sovietai nutraukė eismą plentais. Vakarų šalys savo kontroliuojamose zonose Vokietijoje vietoj visiškai nuvertėjusios reichsmarkės ir kartu cirkuliavusių laikinųjų pinigų birželio 20-ąją įvedė Vokietijos markę.

Tai sukėlė didžiulį Maskvos nepasitenkinimą. Birželio 21 d. sovietai užblokavo susisiekimą upėmis ir kanalais, o birželio 24-ąją dėl „remonto darbų“ visiškai nutraukė traukinių, kursavusių iš Vakarų Vokietijos į Vakarų Berlyną, eismą. Negana to, buvo nutrauktas ir elektros tiekimas į Vakarų Berlyną iš sovietų kontroliuojamoje zonoje buvusių jėgainių. Maskva tikėjosi, kad blokada privers vakariečius tapti nuolaidesnius, o sėkmės atveju Vakarai galbūt netgi atsitrauks iš Vakarų Berlyno (beje, tai siūlančių politikų ir pareigūnų atsirado Vašingtone, Londone ir Paryžiuje). Visgi linkusiųjų nuolaidžiauti sovietams buvo mažuma.

Amerikiečių okupacinei zonai Vokietijoje vadovavęs generolas Lucijus D. Klėjus ragino veikti ryžtingai ir „prasimušti kelią iki Vakarų Berlyno tankais“. JAV prezidentui Hariui Trumenui toks problemos sprendimo būdas atrodė pernelyg rizikingas, galintis sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Galiausiai amerikiečiai su britais ėmė aprūpinti Vakarų Berlyno gyventojus ir mieste dislokuotus savo karius maistu oro keliais. Sovietai nesiryžo naikinti „oro tilto“ (juolab kad anksčiau buvo pasirašytas susitarimas dėl oro koridorių virš sovietų kontroliuojamos Vokietijos dalies), numušti lėktuvų ir sukelti naujo karo.

Titaniška operacija

Pirmasis bandomasis skrydis į Berlyną vyko birželio 23 d. Amerikiečių transportinis lėktuvas atskraidino į Vakarų Berlyną bulvių krovinį. Birželio 25-ąją generolas L. D. Klėjus pasirašė įsakymą dėl „oro tilto“ į Berlyną organizavimo, o kitą dieną įvyko pirmasis amerikiečių karinių pajėgų operacijos „Vittles“ lėktuvo skrydis.

Britai savo operaciją „Plainfare“ pradėjo po dviejų dienų. Vėliau prie „oro tilto“ organizavimo šiek tiek prisidėjo prancūzai, bet jie skraidino krovinius tik mieste dislokuotiems savo kariniams daliniams ir padėjo įrengti savo kontroliuojamoje zonoje naują Tėgelio oro uostą su tuomet ilgiausiu Europoje – 2 400 m – kilimo ir tūpimo taku. Jis buvo pastatytas per rekordiškai trumpą laiką – tris mėnesius. Britų pajėgose darbavosi pilotai ne tik iš Didžiosios Britanijos, bet ir iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos, Kanados.

Pagrindiniais „darbiniais arkliukais“ tapo amerikiečių transporto lėktuvai „C-47 Skytrain“ ir „C-54 Skymaster“, o iš viso operacijoje dalyvavo net 18 modelių orlaivių. Britai naudojo ir hidroplanus – jie leisdavosi ant per Berlyną tekančių upių.

Iš pradžių planuota per parą pristatyti po 750 tonų krovinių, bet labai greitai šios apimtys išaugo iki daugmaž 2 tūkst. tonų. Absoliutus rekordas buvo pasiektas 1949 m. balandį, kai per 24 valandas buvo įvykdyti net 1 398 skrydžiai, atgabenta 12 tūkst. 849 tonos krovinių. Oru skriejo ne tik maistas (daugiausia miltai, cukrus, sausas ir sutirštintas pienas, bulvių košės milteliai), bet ir benzinas, akmens anglys, medikamentai, drabužiai, avalynė ir daugybė kitų dalykų, tarp jų – statybinės medžiagos ir įrenginiai, skirti naujam oro uostui ir naujai elektrinei.

Siekiant aprūpinti daugiau nei 2 mln. žmonių, teko pasitelkti daugybę orlaivių ir organizuoti nenutrūkstamą skrydžių srautą. Oro keliai buvo labai gerai apgalvoti: du koridoriai skirti lėktuvams atskristi (šiaurinis nuo Hamburgo ir pietinis nuo Frankfurto prie Maino) ir vienas – išskristi (Hanoverio link). Vakarų Berlyno oro uostuose lėktuvai leidosi vidutiniškai kas tris minutes. Jei pilotams nepavykdavo nusileisti iš pirmo sykio, jie turėjo iškart sukti su visu kroviniu į vakarus, kad nieku gyvu netrikdytų intensyvaus oro eismo. Kroviniams iškrauti buvo skiriama ne daugiau kaip 30 minučių. Operacijos metu dėl didžiulės oro uostų apkrovos ir be galo intensyvaus eismo ore įvyko nemažai incidentų, sudužo keliasdešimt lėktuvų, žuvo 39 britų ir 31 amerikiečių lakūnas, taip pat 13 Vokietijos gyventojų. Jiems atminti pastatyti keli paminklai.

„Razininiai bombonešiai“

Per beveik metus trukusią blokadą buvo surengti 278 tūkst. 228 skrydžiai, atgabenta 2 mln. 326 tūkst. 406 tonos krovinių! Tai buvo išties fantastiška istorija, o pačiu gražiausiu jos puslapiu tapo „razininių bombonešių“ akcija. Amerikiečių lakūnui Geilui Halvorsenui (šiuo metu jam – 98 metai) buvo gaila karo nualinto Berlyno vaikų, kurie būriavosi aplink oro uostus ir pro juos juosiančias tvoras stebėjo pagalbos krovinius gabenančius lėktuvus bei laukė, kada priėję lakūnai pavaišins juos šokoladu. G. Halvorsenas, skraidęs į Tempelhofo oro uostą, pasiūlė savo komandos nariams jo prieigose mėtyti iš lėktuvo mažyčius parašiutus su pritvirtintais saldumynais – šokoladu, vafliais, saldainiais, razinomis, kramtomąja guma. Lakūnai tam skirdavo savo davinio dalį, vėliau buvo pradėta specialiai rinkti saldumynus Amerikoje.

Kad vaikai pažintų, jog atskrenda būtent G. Halvorseno lėktuvas, pilotas pamojuodavo sparnais, prieš pažerdamas parašiutėlius su saldumynais. Vaikai to momento labai laukdavo. Sužinoję apie tokį šaunų sumanymą, prie akcijos prisijungė ir dešimčių kitų lėktuvų pilotai. Vokiečiai nepamiršo G. Halvorseno (beje, išpažįstančio mormonų tikėjimą) gerumo: 1974 m. jis buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Vokietijos Federacinei Respublikai“, o kai 2002-aisiais lakūno gimtajame Solt Leik Sityje (JAV, Jutos valstijoje) vyko XIX žiemos olimpinės žaidynės, Vokietijos komandos siūlymu jau garbaus amžiaus sulaukęs „razininio bombonešio“ pilotas nešė lentelę su užrašu „Vokietija“.

Titaniškomis pastangomis Vakarų Berlynas atlaikė sovietų blokadą. Galiausiai sovietai nusileido ir 1949 m. gegužės 12 d. leido atnaujinti susisiekimą automobilių, geležinkelio ir upių transportu. 1961-aisiais komunistinė Rytų Vokietijos valdžia apjuosė Vakarų Berlyną gelžbetonine siena, griuvusia 1990 m.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“