Įdomioji istorija: bolševizmo šmėkla virš Vokietijos

Įdomioji istorija: bolševizmo šmėkla virš Vokietijos


Po Vokietijos ir jos sąjungininkių pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo viena didžiausių Europos valstybių susidūrė su daugybe iššūkių. Žeminančios Versalio sutarties sąlygos, reparacijos, šiurpi ekonomikos padėtis, sunkumai kuriant demokratinę Vokietijos valstybę, slogios daugelio vokiečių nuotaikos buvo puiki terpė komunistinių jėgų perversmui.


Manvydas VITKŪNAS


Sekdami bolševikinės Rusijos pavyzdžiu, Vokietijos kraštutiniai kairieji šiuo sudėtingu metu darė viską, kad virš šalies suplazdėtų raudona vėliava. Jų pastangos nebuvo visai bevaisės – sugebėta sukurti kelias, laimei, trumpai gyvavusias raudonąsias respublikas.


Maištas laivyne


1918 m. tapo akivaizdu, kad Vokietija pralaimi Pirmąjį pasaulinį karą. Disciplinuota ir susitelkusi tauta buvo pasirengusi kęsti karo nepriteklius, artimųjų žūtis, bet tik tol, kol buvo aišku, jog tai yra prasminga. Kai padėtis frontuose ėmė galutinai eižėti, priešų kiekybinė persvara tapo itin akivaizdi, kaizerio ir jo valdžios populiarumas vokiečių akyse sparčiai krito. Padėtį blogino tai, kad viena po kitos savo pralaimėjimą pripažino Vokietijos sąjungininkės – Bulgarija, Osmanų imperija, Austrija-Vengrija. Lapkričio 11 d. Kompjeno miške Prancūzijoje Vokietija pasirašė paliaubų, tiksliau – kapituliacijos, aktą.


Pralaimėjimas kare lėmė Vokietijos imperijos gyvavimo pabaigą. Kaizerio Vilhelmo II populiarumas nuolat menko, o 1918-ųjų rudenį įvyko tai, ko valdovas mažiausiai tikėjosi: pradėjo maištauti jo mėgstamiausios ginkluotosios pajėgos – karinis laivynas. Kibirkštimi tapo admirolo Reinhardo Šėro spalio 24 d. įsakymas jūrininkams stoti į „paskutinį, lemiamą, mūšį“. Jame tikėtasi sutriuškinti pagrindinį priešininką – Didžiosios Britanijos laivyną.

REKLAMA


Daugelis jūrininkų puikiai suprato, kad tuo metu tai padaryti buvo nerealu, juolab buvo žinoma, kad kaizeris bando derėtis su Antantės šalimis dėl taikos. Spalio 30-ąją dviejuose dideliuose karo laivuose Šiaurės jūroje kilo maištas. Kiti laivai nukreipė į maištininkus savo pabūklus. Laivynas pasuko į Kylio uostą Baltijos jūroje. Ten apie tūkstantį maištavusių jūrininkų buvo suimti. Tačiau Kylyje didesnė dalis įgulos palaikė maištininkus. Prasidėjo demonstracijos – reikalauta paleisti suimtuosius.


Policija pradėjo šaudyti į demonstrantus, buvo žuvusiųjų ir sužeistųjų. Galiausiai sukilę jūreiviai nuginklavo policiją ir vyriausybei ištikimus dalinius, o į Kylį atsiųsti sausumos pajėgų daliniai, užuot slopinę maištą, patys perėjo į maištininkų pusę. Virš daugelio karo laivų buvo iškeltos raudonos vėliavos, o linijinio laivo „König“ vadas, bandęs sutrukdyti maištininkams, – nušautas.


Maišto nuotaikos, kartu ir maištininkai ėmė skverbtis į kitas Vokietijos vietas. Įvairiose šalies vietose buvo stichiškai pradėtos formuoti „darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos“. Lapkričio 9 d. paskutinis Vokietijos imperijos kancleris Maksimilianas fon Badenas, net neįspėjęs kaizerio, paskelbė, kad valdovas atsisako sosto, netrukus ir pats atsistatydino iš pareigų. Revoliucinės anarchijos akivaizdoje pareigas jis perdavė dešiniojo socialdemokratų sparno lyderiui Frydrichui Ėbertui. Šis tapo pirmuoju kancleriu po monarchijos žlugimo ir pirmuoju Vokietijos (vadinamosios Veimaro respublikos) prezidentu. Supratęs padėties beviltiškumą, kaizeris lapkričio 28 d. oficialiai atsistatydino ir prisiglaudė Nyderlanduose.

REKLAMA


Sušaudė lyderius


Lapkričio 8-ąją prasidėjo neramumai Berlyne, juose aktyviai dalyvavo iš Kylio atvykę raudonieji jūreiviai. Suirutė tęsėsi ir lapkritį, ir gruodį, vis kildavo kruvinų susirėmimų, o į dvi partijas suskilusių socialdemokratų vyriausybė taip pat buvo nestabili. Gruodžio pabaigoje kraštutinė kairioji marksistinė Spartako sąjunga (jos veikėjai, vadinamieji spartakininkai, labai aktyviai reiškėsi ir tarp darbininkų bei kariuomenėje, įskaitant ir tuo metu Lietuvoje dislokuotus Vokietijos kariuomenės dalinius) paskelbė sieksianti visoje Vokietijoje sukurti tarybų respubliką ir ėmė sparčiai burti ginkluotus būrius.


1919 m. sausio 1 d. buvo įsteigta Vokietijos komunistų partija, į ją įsiliejo ir spartakininkai. Šiai politinei jėgai vadovavo Karlas Lybknechtas ir Roza Liuksemburg. Jau sausio 5-ąją šių komunistų lyderių ir ginkluotų spartakininkų pastangomis Berlyne prasidėjo maištas prieš F. Ėberto vyriausybę. Imta užimti strateginius objektus, laikraščių redakcijas, spaustuves. Tuo metu Berlyne aktyviai veikė ir Rusijos bolševikų emisaras Karlas Radekas.


Į kovą su spartakininkais ir kitais kairiaisiais stojo visų pirma „freikorai“ – dešiniųjų, tautinių pažiūrų kovotojų, nenorėjusių leisti Vokietijoje įsigalėti komunistams ir kitoms kairiosioms jėgoms, būriai, – taip pat gynybos ministro Gustavo Noskės paskubomis sutelkti vyriausybei likę ištikimi kariniai daliniai. Vokietijos sostinėje vyko gatvių mūšiai. Iki 1919 m. sausio 12 d. spartakininkų sukilimas Berlyne buvo nuslopintas, o Valdemaro Pabsto vadovaujami „freikoro“ kovotojai sušaudė K. Lybknechtą ir R. Liuksemburg ir jų kūnus įmetė į kanalą. V. Pabstas, sulaukęs 89-erių ir miręs 1970 m. Diuseldorfe, teigė nesigailėjęs dėl šio poelgio, nes gelbėjo Vokietiją nuo komunizmo.



Raudonosios respublikos


Kitame Vokietijos gale, pasienyje su Prancūzija, Elzase, taip pat buvo neramu. Šis dvikalbis regionas, vis ėjęs iš rankų į rankas, priklausęs tai prancūzams, tai vokiečiams, nuo 1871 m. buvo Vokietijos dalimi. Po Kylio jūreivių sukilimo bei demobilizuojantis ir grįžtant kariams iš fronto Strasbūre ir kituose miestuose kilo neramumų, pradėta organizuoti tarybas. Lapkričio 10 d. buvo paskelbta Elzaso Tarybų Respublika. Tarybos ėmė perimti valdžios ir infrastruktūros įstaigas, įvedė kontrolę gamyklose, pradėjo paleisti kalinius. Strasbūro meras socialdemokratas Žakas Peirotas kreipėsi pagalbos į Prancūziją. Ši lapkričio 21-ąją įvedė kariuomenę į Elzasą, o jau kitą dieną jį aneksavo. Raudonoji Elzaso respublika gyvavo vos 12 dienų.


Kita, kur kas rimtesnė, tokia respublika 1919 m. sausio 9 d. buvo paskelbta Brėmeno uostamiestyje. Brėmeno Tarybų Respublika apėmė ir Brėmerhafeno uostamiestį. Čia jėgas sutelkė maištaujantys jūrininkai ir spartakininkų agitacijos paveikti kai kurie vietos darbininkai. Jų sudaryta komunistinė taryba pareiškė nušalinanti miesto savivaldybės tarybą ir perimanti valdžią į savo rankas.


Remiantis Sovietų Rusijos pavyzdžiu, buvo įsteigtos komisarų pareigybės, suburti ginkluoti būriai, pradėtas „kontrrevoliucinės buržuazijos“ nuginklavimas, rekvizicijos. Tačiau komunistams nepavyko nuginkluoti nedidelio kariuomenės dalinio, kuris sausio 14 d. užėmė kai kuriuos centrinės miesto dalies objektus ir stojo į atvirą kovą su raudonųjų būriais. Abiejose pusėse buvo žuvusiųjų ir sužeistųjų. Komunistų nuotaikas labai nusmukdė žinia apie jų lyderių K. Lybknechto ir R. Liuksemburg žūtį Berlyne. Vasario 9-ąją į Brėmeną įžengė vyriausybinės pajėgos. Kovų metu žuvo 24 kariai, 28 maištininkai ir 29 civiliai (tarp jų – 5 moterys ir 6 vaikai).


Liejosi kraujas


Šalį krečiančių dramatiškų įvykių fone 1919 m. sausio 19 d. Vokietijoje įvyko Nacionalinio susirinkimo rinkimai, o pirmasis deputatų posėdis vyko Veimaro mieste vasario 6 d. Vokietija buvo paskelbta federacine respublika, sudaryta iš 15 žemių ir 3 laisvųjų miestų. Buvo priimta šalies konstitucija, nustatyta valstybės valdymo sistema, sudaryta vyriausybė. Per kelerius metus pavyko suvaldyti šalies ūkį ir finansų sistemą. Visgi demokratinei Vokietijos valstybei šiame kelyje kilo aibė įvairių pavojų.

REKLAMA


Nepasimokę iš Berlyno, Elzaso, Brėmeno įvykių, Miunchene kraštutiniai kairieji ir prie jų prisišlieję anarchistai 1919 m. balandžio 13 d. paskelbė Bavarijos Tarybų Respubliką. Buvo įvesta darbininkų komitetų valdžia dalyje gamyklų, pradėta nacionalizuoti bankus, suformuota Raudonoji gvardija ir Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija (rusų ČK analogas). Vyko mūšiai su „freikoro“ pajėgomis ir reguliariosios Vokietijos kariuomenės daliniais, bet galiausiai raudonieji pralaimėjo. Gegužės 5 d. Bavarijos Tarybų Respublika liovėsi gyvavusi. Kovų metu žuvo 606 žmonės. Tai, kad daug Bavarijos komunistų lyderių (Ėrichas Kurtas Miūzamas, Ernstas Toleris, Gustavas Landaueris, Eugenas Levinė, Kurtas Eisneris ir kai kurie kiti) buvo žydų kilmės, vėliau labai padėjo Adolfui Hitleriui būtent nuo Miuncheno pradėti savo propagandos ir antisemitinės agitacijos kampaniją.


Veimaro respublikai teko atlaikyti ne vieną išbandymą. 1920 m. kovą kilo Kapo pučas. Versalio sutarties sąlygomis (ypač Vokietijos kariuomenės sumažinimu iki 100 tūkst. karių), reparacijomis, valdžios politika ir daugybe kitų dalykų nepatenkinti dešinieji, vadovaujami Vokietijos tėvynės partijos lyderio Volfgango Kapo ir Berlyno karinės apygardos vado generolo Valterio fon Liutvico, „freikoro“ kovotojai ir kai kurie kariuomenės daliniai užėmė Berlyną ir pabandė sudaryti savo vyriausybę, bet jai visgi nepavyko perimti valdžios, ir abu maišto lyderiai pabėgo į Švediją (vėliau grįžo į Vokietiją). Verdant šiems įvykiams, komunistuojantys „elementai“ pamėgino rengti sukilimą pramoniniame Rūro regione. Čia netgi buvo įkurta Rūro raudonoji armija. „Freikoras“ ir reguliarioji kariuomenė raudonarmiečius nuginklavo, bet kovų metu aukų buvo itin daug (žuvo daugiau nei 2,2 tūkst. žmonių).

Netvari demokratija


1921-ųjų kovą komunistų iniciatyva prasidėjo streikai ir ginkluoti sukilimai Drezdene, Berlyne, Hamburge ir kituose miestuose. Neramumus numalšino policija ir vyriausybinės pajėgos. 1923 m. kilo nauja neramumų banga. Maskvos diriguojamas Kominternas pabandė Vokietijos komunistų partijos ir jos šalininkų jėgomis nuversti teisėtą Veimaro respublikos valdžią. Nuspręsta pasinaudoti itin sudėtinga Vokietijos padėtimi: šalyje siautė hiperinfliacija, daugybė gyventojų skurdo, o Berlynui nusprendus sustabdyti reparacijų mokėjimą Antantės šalims Prancūzija okupavo Rūro regioną. Komunistų vadovaujamas sukilimas, surežisuotas Maskvoje, rimčiausiai įsiplieskė Saksonijoje ir Hamburge, bet galiausiai buvo nuslopintas policijos ir kariuomenės.

REKLAMA


1918–1923 m. Vokietijai pavyko išsigelbėti nuo komunizmo įsigalėjimo, nes daugelis gyventojų nepalaikė kraštutinių kairiųjų politinių jėgų. Deja, demokratija šalyje gyvavo neilgai. 1933-iaisiais šalies valdžią užėmė kitos griaunančios ideologijos – nacizmo – skleidėjai su A. Hitleriu priešakyje. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga keliasdešimčiai metų rytinėje padalytos Vokietijos dalyje įgyvendino savo svajonę – įkūrė komunistų vadovaujamą ir Sovietų Sąjungos kontroliuojamą Vokietijos Demokratinę Respubliką. Deja, žodis „demokratinė“ jos pavadinime tebuvo lyg pasityčiojimas iš tikrosios demokratijos.


Daugiau įdomių straipsnių ir istorijų rasite žurnale „Savaitė“.