Prieš 110 metų, 1907 m. rugpjūčio 1–8 d., britų generolas Robertas Badenas-Povelis Anglijoje, Lamanšo sąsiauryje esančioje Braunsio saloje, surengė berniukams skirtą stovyklą, kurioje dalyvavo 21 paauglys. Ši stovykla tapo šiuo metu daugybėje pasaulio šalių aktyviai veikiančio skautų judėjimo pradžia.

Manvydas VITKŪNAS

Skautų judėjimo įkūrėjas R. Badenas-Povelis gimė 1857 m. vasario 22 d. Londone. Berniuko tėvas Badenas Povelis buvo anglikonų bažnyčios kunigas ir Oksfordo universiteto matematikos profesorius. Jis buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona (mirė jauna) vaikų nesusilaukė, su antrąja turėjo keturis vaikus, o tapęs našliu 1846 m. vedė trečią kartą. Henrieta Greis Smit buvo britų admirolo duktė. Ji pagimdė septynis sūnus ir tris dukteris. Tiesa, trys vaikai mirė maži. Aštuntasis poros vaikas buvo Robertas. Kai jam tebuvo treji, tėvas mirė ir paliko žmoną su krūva vaikų (mažiausiam tebuvo viena savaitė). Moteriai teko milžiniškas iššūkis – vienai išauginti savo atžalas dorais žmonėmis.

Kariuomenės žvalgas

Henrieta buvo stipri moteris. Visus savo vaikus ji užaugino savarankiškus, ištvermingus, mokančius siekti tikslo. „Mano sėkmės paslaptis priklauso mano motinai“, – vėliau sakė R. Badenas-Povelis. Jis daug laiko praleisdavo gamtoje, mokėsi medžioti. Kartu su broliais didele burine valtimi plaukiojo palei jūros krantą, taip pat irklavo kanojas, plaukiojo upėmis ir ežerais. Mokykloje pasižymėjo pažangumu, sporto, dailės ir muzikos (grojo smuiku, pianinu) pasiekimais. Turėjo aktorinių gebėjimų, prisidėdavo rengiant vaidinimus ir kitus mokyklos renginius. Labai mėgo grupines užduotis (jas vykdant dažniausiai tapdavo lyderiu), komandines sporto rungtis (ypač futbolą – buvo puikus vartininkas). Bi-Pi, kaip jį praminė bendramoksliai, itin domėjosi gamtos mokslais, taip pat puikiai piešė, vėliau pats iliustravo savo knygas. Ragindavo klasiokus eiti į žygius, parinkdavo jiems maršrutus, mokė bendraamžius statyti palapines, stebėti gamtą.

Tad nenuostabu, kad tokių pomėgių ir gabumų vaikinas, baigęs mokyklą, pasirinko karo tarnybą. Tapo kavaleristu, tarnavo Indijoje. Čia jis taip pat pasižymėjo kaip nuotykių ir adrenalino ieškotojas – dalyvavo ekstremalioje tenykščių šernų medžioklėje ypatingu būdu – raitomis, naudojant tik ietį. Gavo specialų šio medžioklės turnyro nugalėtojo ženklą. Šio ženklo jam labai pavydėjo kiti karininkai ir medžiotojai.

26-erių R. Badenas-Povelis jau buvo kapitonas. Pagrindinė jo specializacija kariuomenėje – žvalgyba. Jis mokėjo išgyventi gamtoje, atpažinti pėdsakus, maskuotis, rengti pasalas, slapta stebėti priešus, nepastebimai judėti vietovėje. Visi šie įgūdžiai vėliau labai pravertė kuriant skautų judėjimą ir rengiant įvairius metodinius leidinius.

Apgultame mieste

Tarnybos metais R. Badenas-Povelis aplankė nemažai įvairių šalių – Indiją, Afganistaną, Maltą ir kitus kraštus. Tačiau itin ryškų pėdsaką jo gyvenime paliko Afrika. 1887 m. jis dalyvavo kolonijiniuose karuose, britams malšinant zulų ir kitų afrikiečių genčių bei tautų sukilimus Jos Didenybės karalienės Viktorijos valdose dabartinės Pietų Afrikos Respublikos, Zimbabvės, Ganos teritorijose.

1899 m. prasidėjo sunkus ir itin kruvinas britų ir būrų karas Pietų Afrikoje. R. Badenui-Poveliui, tuomet jau pulkininkui, buvo patikėta strategiškai svarbaus Pietų Afrikos Mafekingo miesto gynyba. Nors būrų pajėgos šiame rajone buvo daug gausesnės (1,5 tūkst. britų puolė 8 tūkst. būrų), R. Badenas-Povelis sugebėjo labai sumaniai organizuoti miesto gynybą ir atsilaikė nuo 1899 m. spalio 13 d. iki 1900 m. gegužės 17 d., kai būrus galutinai nustūmė atvykusios papildomos britų pajėgos. R. Badenas-Povelis ir kiti Mafekingo gynėjai tapo britų nacionaliniais didvyriais. Jau tada pasklido garsas, kad prie miesto gynybos labai prisidėjo ir Mafekingo paaugliai.

Jie tiesiog veržte veržėsi padėti miesto prieigose įsitvirtinusiems britų kariams. R. Badenas-Povelis suprato, kad vaikams būti kovų vietoje labai rizikinga, bet malšinti jaunųjų patriotų noro padėti savo šaliai taip pat nenorėjo. Jis apmokė paauglius, kaip kuo saugiau judėti pavojingose vietose, kur gali apšaudyti priešai, kaip elgtis sužeidimo atveju, kaip stebėti priešus. Berniukai tapo ryšininkais, rinko žvalgybinę informaciją, gabendavo maistą, vandenį, medikamentus priešakinėse linijose buvusiems britų kariams, padėdavo evakuoti sužeistuosius. Būtent Mafekingo gynybos metu ėmė formuotis vizija, kaip jaunąją kartą galima išmokyti reikalingų ir naudingų dalykų, įtraukti į tarnybą savo tėvynei, padėti savo artimui.

Į Didžiąją Britaniją R. Badenas-Povelis, jau generolas, grįžo kaip didvyris. 1901 m. jam suteiktas lordo titulas. Turėdamas didžiulę žvalgybos, išgyvenimo ekstremaliose situacijose, kovų patirtį, karininkas ėmėsi rašyti žvalgybos vadovėlius. Jie buvo labai populiarūs ne tik tarp karių.

R. Badenui-Poveliui itin rūpėjo jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, intelektinis, fizinis ugdymas, tvirto charakterio ir aukštos moralės formavimas. Karininkas domėjosi vaikų ir paauglių ugdymu (ypač sukarintu) senovės Spartoje ir kituose kraštuose. Taip pat jam didelę įtaką padarė kanadiečių rašytojo, gamtininko ir pedagogo Ernesto Tompsono Sitono pionierystės idėjos. Terminą „pionieriai“, reiškiantį „pirmtakai“, E. T. Sitonas perėmė iš Džeimso Fenimoro Kuperio romanų. Kanadietis, pats didesnę dalį laiko praleisdavęs žygiuose po miškus, kalnus ir prerijas, gyvenęs tarp indėnų, ragino mokyti vaikus orientuotis, išgyventi gamtoje, pažinti augalus ir gyvūnus, žaisti taktinius žaidimus, statyti palapines, užkurti laužą, įrengti improvizuotas perkėlas per vandens kliūtis bei kitų naudingų įgūdžių. R. Badenas-Povelis susipažino su E. T. Sitonu, perėmė kai kurias jo idėjas. Vienu metu tarp anglo ir kanadiečio netgi kilo ginčų dėl autorystės teisių, bet jie buvo išspręsti be teismų.

E. T. Sitonas rengė vaikų stovyklas, bet jos buvo jaunųjų gamtininkų, o R. Badenas-Povelis pasirinko sukarintą kryptį ir rengė jaunuosius „žvalgus“ (angl. scout reiškia „žvalgas“). Siekdamas įsitikinti savo idėjų teisingumu, 1907 m. rugpjūtį R. Badenas-Povelis Braunsio saloje surengė bandomąją stovyklą. Jos dalyviai buvo mokomi stebėti aplinką, pažinti gamtą, orientuotis miške, įveikti kliūtis, suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiesiems, budėti stovykloje, patruliuoti jos prieigose. Buvo skaitomos paskaitos ir rengiamos diskusijos apie patriotizmą, istoriją. Ši eksperimentinė stovykla buvo sėkminga.

Norėdamas skleisti savo idėjas, R. Badenas-Povelis nusprendė parengti sukarinto lavinimo vadovėlį jaunimui. 1908 m. pasirodė knyga „Skautybė berniukams“. Ji sulaukė milžiniškos sėkmės – greitai buvo išversta į 35 kalbas. Po kelerių metų pasirodė knyga „Skautybė mergaitėms“. Aktyvi skaučių judėjimo organizatorė buvo jaunesnė R. Badeno-Povelio sesuo Agnesė.

Matydamas, kad jo idėjos sulaukia pripažinimo pasaulyje ir šią veiklą būtina plėtoti, 1910 m. generolas R. Badenas-Povelis baigė karo tarnybą ir atsidėjo skautų judėjimui. Transokeaninės kelionės metu 1912-aisiais 55-erių R. Badenas-Povelis susipažino su 23-ejų Olava Sent Kler Soums. Ši mergina netrukus tapo jo žmona ir taip pat aktyvia skautų judėjimo dalyve. Pora susilaukė trijų vaikų, ilgą laiką gyveno Afrikoje, Kenijoje.

Po Pirmojo pasaulinio karo tarptautinis skautų judėjimas tiesiog suklestėjo. 1920 m. Londone įvyko pirmasis tarptautinis skautų sąskrydis, o visų mylimas Bi-Pi buvo išrinktas šio judėjimo vadovu. R. Badenas-Povelis palaikė ryšius su daugelio šalių skautais, dalijosi patarimais, labai daug rašė (jis – 32 knygų ir gausybės straipsnių autorius).

1918 m. rudenį Vilniuje lietuvių visuomenininkas ir karininkas Petras Jurgelevičius-Jurgėla įkūrė pirmąją lietuvių skautų organizaciją (taigi kitąmet minėsime ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo, bet ir lietuviškosios skautijos šimtmetį). Tarpukariu skautų judėjimas Lietuvoje labai išpopuliarėjo, skautų organizacijų buvo galima rasti daugelyje miestų ir miestelių. Į skautų gretas tuo metu įstojo apie 16 tūkst. lietuvių. Veikė ir tautinės lenkų skautų (harcerių), žydų skautų organizacijos. Skautų judėjimą Lietuvoje ėmėsi globoti Švietimo ministerija ir pats Prezidentas Antanas Smetona.

1933-iųjų rugpjūtį mūsų skautams buvo didžiulė šventė. Lietuvos skautų vasaros stovyklą Palangoje aplankė Lietuvoje viešėjęs R. Badenas-Povelis, atvykęs laivu į Klaipėdą su žmona ir gausia bendražygių, britų skautų, delegacija. Palangoje skautų judėjimo vadovas atidarė savo vardu pavadintą gatvę ir susitiko su A. Smetona. Sulaukęs 80-ies, R. Badenas-Povelis išvyko į savo paskutinę kelionę – į Afriką. Mirė Neryje (Kenijoje) 1941 m. sausio 8 d., ten ir palaidotas.

Sovietų okupacija nutraukė skautų veiklą Lietuvoje. Daug judėjimo narių buvo represuoti. Tačiau šūkis „Dievui, Tėvynei ir Artimui!“ lietuviškai skambėjo kitose pasaulio šalyse, veikė gausios skautų organizacijos išeivijoje. Lietuvoje skautų judėjimas buvo atkurtas atgimimo metais – 1988–1989 m.